Naujame darbe suprantu, kad esmė yra liautis jaudintis dėl klaidų ir pripažinti savo silpnumus. O! Kaip sunku yra tai padaryti! Jei nuskamba praeitos savaitės skelbimai arba kolega daro grubias klaidas eteryje, turiu saugotis nuo “pasaulio pabaigos”, tikros jausmų griūties mano viduje… Tikrai užverda baisus kaltinimų ir nepasitenkinimo – savimi, kitais, bendra tvarka, likimu ir t.t. – pragaras.

Tampa sudėtinga. Turiu ir savo jausmus “pakoordinuoti”, ir darbą padaryti, ir į mane besikreipiančių žmonių neatstumti. Sunkus uždavinys. O sunkiausia, kad turiu tarsi nuolat statyti savo sėkmę ir pripažinimą į pavojų: o kas, jei visi pamatys, kokia esu silpna… Kokia reikalinga kitų – pagalbos, užtarimo, palaikymo, kartais – sunkių žodžių nutylėjimo.

Baisu. Nuolat bijau, kad būsiu palaikyta tingine ir neatsakinguole, nuolat bijau, kad būsiu nemylima, nepriimta, manęs kaip asmens su visu tuo, ką turiu, kas esu, iš tikrųjų niekam nereikės. Nieko nėra blogiau už gyvenimą baimėje (net mano tėtis sutinka su tuo).

Man gyvybiškai reikia meilės, supratimo, palaikymo. Man gyvybiškai reikia mylėti, suprasti ir palaikyti.

Numanau, kad to reikia ir kitiems.

Ką galiu dėl to padaryti?

Vėlyvais penktadienio vakarais per Marijos radiją turime laidą jaunimui, kur tryse – kunigas, savanoris iš Italijos ir aš, – kalbame pasirinkta tema, jaunimui. Mūsų laida trunka iki vidurnakčio, bet po jos dar valandą ar dvi mūsų diskusijos užsitęsia. Kartais mažai trūksta iki draugiškų muštynių – tiek būname įsijautę

Vakar supratau vieną gražų dalyką – mes kiekvienas atsinešame į diskusiją savo supratimą ir požiūrį, kuris dažniausiai kalba apie kažkokį tiesos aspektą. Paprastai tariant, kiekvienas iš mūsų atspindi dalelę tiesos. Tarkim, vakar kalbėjome apie tai, ar greta pašaukimo į dvasininkiją arba į šeimą galimas tiesiog pasauliečio pašaukimas, kai gyveni pasaulyje ir tarnauji visuomenei ir Bažnyčiai.

Luca, savanoris iš Italijos, karštai tikintis ir dar karščiau kalbantis apie tikėjimą, įsitikinęs, kad neidami kuriuo nors iš minėtų dviejų kelių, pasauliečiai neišgyvena pilnatvės, kad Dievas kiekvienam žmogui nori arba šeimos, arba kunigystės, arba vienuolystės. Sakyčiau, kad reikia sutikti su mintimi, kad Dievas, norėdamas mūsų laimės, trokšta, kad atsiduotumėm, kad įsipareigotumėm, kad gyvendami su bendruomene (parapijiečiais, broliais ar sesėm vienuoliais arba žmona/vyru ir vaikais) iš tiesų mokytumėmės mylėti, augtume meilėje. Bet ką daryti žmonėms, kurie dėl milijono išorinių objektyvių priežasčių, o gal dėl savo pasirinkimo nepasuka nė vienu keliu, tiesiog gyvena kaip krikščionys? Kaip vertinti jų gyvenimus? Ar jie prasmingi, ar pilnaverčiai Dievo akivaizdoje?

Išryškėja esminis požiūrio į Dievą ir žmogų skirtumas. Vaikinas kalba apie tobulybę, kurios, sprendžiant pagal Dievo žodį ir Bažnyčią, trokšta Kūrėjas, apie tai, kad žmogus turi stengtis, kad ją pasiektų, turi ieškoti ir tuomet būtinai rasti. Žodžiu, įdėti pastangų ir nenurimti, kol nepasiekia to. O aš kalbu apie skaudžią, sužeistą realybę – mes nemokame elgtis pagal tobulus Dievo planus, mes nesame tobuli ir negalime gyventi tobulai. Ir tas negalėjimas atgręžia mus į Dievą, kuris, nors būdamas tobulas ir trokšdamas mus pakviesti į tobulybę, PRIIMA mus ten, kur esame, tokius, kokie esame ir dar daugiau – iš mūsų silpnumo ir trūkumo išaugina patį gražiausią vaisių. Dievas gali išgelbėti mūsų sielą iš giliausios tamsybės, mums esant kalėjime, esant narkomanais, esant visiškais ligoniais, jau nekalbant apie tai, ar išgyvenome savo pašaukimą, ar ne, ar turėjome drąsos rinktis, ar turėjome šviesos atpažinti, kam Dievas mus sukūrė. Dar pasakyčiau, kad pats Dievas mus veda. Jis yra visagalė meilė. Jis viešpatauja pasaulyje. Tai deja nereiškia, kad dėl to visi žmonės atsako į jo kvietimą tobulai. Tai reiškia, kad Jis net ir netobulybėje, egoizme įžiebia savo žiburį ir šviečia pasauliui.

Mes ginčijomės. Bandėme įrodyti savo teisumą. Dabar matau, kad užtektų išgirsti, priimti kito tiesą ir nesupriešinti su savąja. Juk tiesa, kad Dievas myli kaip motina ir kaip tėvas. Besąlygiškai priima savo vaiką su visais jo trūkumais ir tuo pat metu ragina jį tobulėti. Yra ir užuovėja, poilsis, ir stūmoklis judėti pirmyn.

Sako, jei nori keist pasaulį, keisk pirmiau save kitą penktadienį pabandysiu nepriešinti dviejų tiesų, tik papildyti, išsakydama savąjį požiūrį. Reikia labai daug kantrybės ir nuolankumo iš tiesų priimti ir nenuginčyti to, ką sako kitas, reikia tikros meilės pamatyti grožį kito žmogaus požiūryje. Nes juk kiekvienas savo “moliniuose induose” nešame mažą dalelę Dievo tiesos ir grožio. Ir labiausiai skauda, kai tas mumyse įdėtas turtas būna atmestas, nepripažintas, išstumtas.

Mano dėmesį patraukė viename filme išsakyta mintis: svarbiau ne tai, kas teisinga, bet tai, kas teisėta. Ėjo kalba apie teismą, kuriame buvo teisiamos konclageryje dirbusios moterys.

Prisiminiau UNICEF geros valios ambasadorę Angelique Kidjo. Ji ketino studijuoti teisę, bet kai suprato, kad advokatas nebūtinai gina tiesą, teisybę, o tik užsakovo interesus, atsisakė tos minties. Suprantu ją. Dažnai girdžiu žmones sakant, kad vienos tiesos nėra. Yra daug tiesų ir kiekvienas turi savąją. Bet su šia nuomone nesutinku. Yra daug nuomonių, požiūrių, vertinimų, bet tiesa yra viena. Yra esminiai, pagrindiniai principai, objektyvi tiesa, objektyvus gėris.

Tarkime, gyvybė. Ar galėtumėt paneigti, kad gyvybė yra pati savaime gėris? Augmenija, gyvūnai, žmogus… Tai yra gėris. Ar galėtumėt paneigti, kad žudyti, vogti, meluoti, išnaudoti kitą, kenkti sau yra negerai? Kokybiška vaikų literatūra yra išsaugojusi esminius principus, esmines tiesas. Širdis atsigauna, kai skaitau pasakas. Jos per visokių protingų išvedžiojimų šabakštynus į šviesą ištraukia, primena esminius dalykus. “Grąžina” prie svarbiausio.

Kartais pagaunu save, kad kai esu žmonių būryje pirmiausia pamatau, kas man juose nepatinka, kuo jie neatitinka mano “normalaus žmogaus standarto”. Matau, kas man kliūva, bet praleidžiu esmę: prieš mane žmogus, prieš mane asmuo. Unikalus, vienas toks visoje žemėje. Turintis savo istoriją, savo patirtį, savo gebėjimus. Turintis laisvę, galintis spręsti, mąstantis. Būtų panašu, jei pažiūrėjusi į kambarinę gėlę, sutelkčiau dėmesį į dulkes ant lapų, niekas daugiau man nerūpėtų tik tos prakeiktos dulkės…

Taip ir su tiesa. Ji yra. Paprasta, objektyvi, nepaneigiama. Kartais, žinoma, neparanku pripažinti tiesą. Ima pyktis. Kodėl tiesa yra ne tai, kas man patogu? Labai gaila, kada įstatymai, taisyklės, tai, kas laikoma teisėta, prieštarauja tam, kas objektyviai teisinga.