Savaitgalį pirmą kartą budėjau. Tai reiškia nuo penktadienio 13 val. iki sekmadienio 24 val. sekti naujienų srautą ir pildyti, atnaujinti portalą. Iš dalies buvau ne viena, šeštadienį turėjau pagalbininkų, kita vertus, visi rytai ir vakarai buvo vien mano. Su retais, bet svarbais redaktoriaus skambučiais.

Iš vienos pusės – labai įdomu. Visas portalas – tavo rankose. Iš kitos pusės – labai sunku. Po šio maratono nieko nesinori. Ypač tai jaučiasi šiandien – esu kaip šlapiu maišu trenkta. Labiausiai nesinori žiūrėti į kompiuterį (vos vos prisiverčiau rašyti dabar).

Bet ką labiausiai noriu papasakoti – tai pastebėjimą apie naujienų prasmę.

Sekmadienį prie Izraelio ir Sirijos demarkacinės linijos palestiniečiai protestuotojai bandė pereiti tą demarkacinę liniją, kirpo jos vielas. Izraelio kariai ėmė šaudyti į protestuotojus. Žuvo, kiek paskutinį kartą žiūrėjau, 35 žmonės, dar 300 buvo sužeistų.

Tą vakarą stebėjau tiesiogines BBC transliacijas iš ten. Žmonės ir po įvykio nesiskirstė, buriavosi, kūrė laužus ir vakarojo. Liko įtampa, kas bus toliau.

Ši naujiena kelias valandas “kabėjo” portalo 1 pozicijoje. Vėliau slinko žemyn ir žemyn, kol kitą dieną atėjusi radau ją iškritusią iš pagrindinių temų. Tai – normalus procesas naujienų portaluose.

Nežinau, kuo baigėsi tų žmonių protestas. Galiu tik spėti – jei naujiena iškrito iš pagrindinių temų, daugiau kažko panašiai žiauraus nevyko. Bet aš likau sukrėsta – kaip trumpai mums rūpi įvykiai. Kaip paveikslėliai vienas po kito jie sukasi ir sukasi, o mes priprantam prie to ir kaip vaikai atsisėdę žiopsom į juos kaip į multikų veikėjus.

Jei skaičiuotumėte, kiek per dieną portale “prasisuka” naujienų, apaktumėt. O kiek jų dar nepatenka į puslapį!

Esame visiški naujienų vartotojai. Jau nebėra galimybės suprasti, kas iš tiesų vyksta. Tarkim, dega durpynai Šilutėje, baisi tragedija. Bet iš kur man žinoti, kaip iš tiesų viskas atrodo? Išeinu iš darbo, Vilniaus centre ramu, gražu, saulė kaitina. Galima sakyti – dalampački man ta Šilutė, kol ten nėra mano kailio…

Ar šiandienė žiniasklaida padeda man ką nors realaus nuspręsti?

Manau, kad taip. Dabar, pavyzdžiui, gali padėti nuspręsti nevažiuoti į Šilutę, o jei turiu ten giminių, kviesti juos trumpam išvykti iš vietovės, kad dūmai nepakenktų sveikatai.

Izraelio ir Sirijos atvejis įdomus grynai žmonijos istorijos prasme – būtų visos žmonijos laimėjimas, jei tie žmonės prieitų prie kokio nors abi puses tenkinančio sprendimo. Taika teiktų vilties.

Jos visi trokštam.

Vienas kolega, šiaip jau deklaruojantis esąs skeptikas, savo skype užsirašęs: “…surasti viltį informacijos sraute…”

Gal tai ir yra naujienų, žiniasklaidos ir žurnalistikos prasmė – surasti viltį? Kitaip, kam žurnalistai vargsta? Ir kam jūs praleidžiate didesnę dalį savo dienos prilipę prie kompiuterių ekranų?

Viltis man atrodo tinkamas atsakymas.

Po ilgos pertraukos grįžtu į pasiduodu.lt. Pastarasias kelias savaites darbavomės su Lietuvos jaunimo dienomis 2010. Kadangi buvau atsakinga už žiniasklaidą ir žusnalistų savanorių komandą, noriu trumpai pasidalinti, ką galvoju apie LJD (ne)pasirodymą žiniasklaidoje ir ką bei apie ką tai kalba.

Žvelgiant iš mūsų, dirbusių su LJD viešinimu, pusės, sakyčiau, kad mums labai pasisekė. Turime skltį internetinėje svetainėje “Apie msu informuoja“, kur stengiamės surinkti visus šaltinius, kuriuose pasirodė informacija apie LJD. Sąrašas gana ilgas. Kol kas tai – daugiausia tik interneto publikacijos, trūskta spausdintos, dalies garsinės ir vaizdinės medžiagos (tikrai žinome, kad buvo reportažas per Panoramą, mažiausiai du pokalbiai per Lietuvos radiją, kažkas pasirodė Žinių radijuje, net M-1 per žinias informavo apie LJD).

Kita vertus, publikacijų skaičius dar neparodo kokybės – tikro viešumo. Kai kuriais atvejais tekstai pasirodydavo toli gražu ne svarbiausiuose internetinių portalų skiltyse, galima sakyti, periferijoje (tame tarpe ir Delfi skiltis Jaunimo sodas; vėliau paaiškėjo, kad interviu su viena iš LJD vedėjų – Veronika, – šeštadienį gerą pusdienį “kabėjo” kaip pagrindinė naujiena).

Vienu momentu LJD metu buvo truputį užpulti (gal per stiprus žodis, jie buvo geranoriški) kelių kolegų kunigų, kad viešinimas labai prastas, kad reikia daugiau dirbti per asmeninius kontaktus.

Taigi, kaip vertinti mūsų darbą, jo rezultatus?

Turiu vieną atsakymą sau. Gal net ne atsakymą, bet nuorodą į visai kitą kelią, visai kitą temą. Savo magistro studijose gilinausi į reputacijos temą. Kalbant apie ją, yra sakoma, kad žiniasklaidos dėmesys yra svarbus, bet ne svarbiausias. Kadangi reputaciją kuria ne tiek plika informacija, kiek asmeninė ar gero pažįstamo/patikimo asmens patirtis, žiniasklaidos informavimas, ypač, kai jis toks supainiotas su paslėpta reklama, darosi vis mažiau reikšmingas. Žmonės mažiau pasitiki žiniasklaida. Ir tam yra pagrindo.

Žiniasklaida neatspindi to, kas iš tiesų svarbu žmonėms. Pavyzdžiui, šeštadienį, nupirkę svarbiausius Panevėžio laikraščius, nė viename, išskyrus “Tėvynė”, pirmame puslapyje (daugeliu atvejų apskritai neradome) neradome žinios apie jaunimo dienas, nors jau ketvirtadienį po visą miestą lakstė keli šimtai savanorių (vyko orientacinis žaidimas), jie dalijo lankstukus-kvietimus gyventojams; penktadienį tie patys keli šimtai jaunų žmonių ėjo procesija su Švč. Sakramentu per miestą. Su šiuo renginiu buvo susiję mažiausiai 700 šiemų, kurios laukė piligrimų savo namuose, jau nekalbant apie organizatorius, trijų besiruošiančių parapijų tikinčiuosius. Jie juk irgi panevėžiečiai, kurie skaito laikraščius ir yra jų auditorija.

Pateisinimas vienas – nedarbo dienos. Nesinori tikėti, kad žurnalistai nesugeba pagauti dalies miesto gyventojų nuotaikos.

Ir vėl grįžtu prie reputacijos. Jaunimo dienų geriausi ambasadoriai yra patys dalyviai. Jie ir tik jie. Jaunimo dienų svetainėje po jaunimo dienų bendrai paėmus yra apie 60 naujų komentarų, didžioji dauguma – pozityvūs. Diskusijos apie šventę taip pat vyksta internetiniame forume Army 777. Nesakau, kad čia labai daug. Tikrai nedaug, palyginus su dalyvių skaičiumi. Manau, per mažai padarėme, kad svetainė būtų žinoma, kad pati galimybė bendrauti ir dalintis internete būtų pristatyta.

Visgi iš to, ką pati kalbinau, ką siunčia LJD savanorių žurnalistų komanda (ačiū jiems už viską!), kokie atsiliepimai iš Cido arenos darbuotojų ar net LTV darbuotojų, surengusių tiesioginę transliaciją, matau, kad renginio reputacija yra daugiau negu gera. Ir žiniasklaida čia pralaimi, nepateikdama informacijos apie Lietuvos jaunimo dienas. Pralaimi bent jau tuos, kurie šioje šventėje patyrė gyvenimo perversmą, atradimą, pilnatvę.

Tiesa, kalbu, nežinodama, kokia situacija yra dabar, po Jaunimo dienų. Prisipažinsiu, nelabai turėjau galimybę įsigilinti, kas, ko ir kiek skelbia apie LJD. Jei galite man padėti šioje srityje, labai prašom

O kol kas sakau: Net ir viešinimo reikaluose pasitikėkime Dievu. Padarėme tai, ką geriausio galėjome padaryti, o Jis ras būdų, kaip pasiekti tuos, kuriuos nori pasiekti. Jei ne per Lietuvos rytą, tai gal per sūnų, kuris, šiaip visuomet tylenis, grįžęs iš LJD, pasakoja nesustodamas savo įspūdžius arba per kaimyną, kuris be perstojo klausosi LJD himno, ar šviesiaplaukės merginos, kuri sėdėdama už vairo, sustojusi prie perėjos šoka “Kelkis ir eik” judesius

Dievui labiau rūpi ilgalaikė reputacija – mūsų darbai. Vienadienis viešumas žiniasklaidoje – gražūs žiedeliai, bet jie greitai nuvysta. Rūpinkimės jais, bet jokiu būdu nepamirškime darbų, kasdienio sąžiningumo ir kruopštumo visuose, net mažiausiuose darbuose, kurie, rodos, su viešumu neturi nieko bendro.

Labai džiugu žiniasklaidoje rasti gerų, paprastų naujienų apie Bažnyčią. Šįkart tai pranešimas apie keliaujančių ir vairuotojų dieną – šį sekmadienį Bažnyčia melsis už keliaujančius ir vairuojančius, taip pat kelyje žuvusių žmonių sielas. Po mišių įvairiose parapijose bus laiminami automobiliai ir vairuotojai.

Galbūt per mažai skaitau, klausau, stebiu žiniasklaidą, kad galėčiau kalbėti ir daryti išvadas apie ją, bet, man rodos, tokių pranešimų apie šiaip jau įprastas Bažnyčiai gražias ir žmonėms naudingas iniciatyvas yra nedaug. Apskritai gerų naujienų yra nedaug… Todėl labai labai džiugu skaityti tokius pranešimus.

Šiandien pažiūrėjusi žinias spontaniškai mintyse sušukau: Dievas yra! Protingų Seimo narių yra! Pagaliau matome pasiūlymą kažką keisti, kad didieji mažmenininkai visai neišstumtų mažųjų.

Jei girdėjote, yra pasiūlytos įstatymo pataisos, kurios leistų prekybos milžinams (Maximai, Iki, Rimi, Norfai) užimti tik 55% rinkos (šiuo metu įstatymas leidžia 70%). Neišmanau šitų dalykų, nežinau, kaip realiai reikėtų įgyvendinti naujuosius siūlymus. Taip pat privalau pasidomėti, ar tai yra efektyvi priemonė padėti mažiesiems prekybininkams. Bet jau vien tai, kad yra bandoma kažką keisti, ne tik kalbėti apie seniai egzistuojančią problemą – mažųjų prekybininkų nykimą Lietuvoje ir didžiųjų įsivyravimą, – rodo, kad dar yra smegenų ir blaivaus proto, dar yra noro daryti visuomenei naudingus pokyčius. Maxima dar ne viską nusipirkusi, dar ne visur “išsilobinusi” sau “stogą”.

Ir tegu Maximos vadovas piktinasi, neva, šios įstatymo pataisos nukreiptos vien prieš jo “mažulę”. Juk tai natūralu – kyla grėsmė jo vadovaujamos įmonės veiklos apimtims, paprastai tariant – pelnui. Tikiuosi, valdžios žmonėms ir (YPAČ viliuosi) žiniasklaidai užteks drąsos ir noro tarnauti VIEŠAJAM INTERESUI, o ne Maximos pinigams, gaunamiems per paramą bei reklamą, ir kalbėti apie siūlomas pataisas atvirai, objektyviai, nenukreipiant kalbos į šalutinius dalykus.

Man atrodo, po truputį ateina metas geriems, teisingiems dalykams Lietuvoje. Turėkime vilties!

Neseniai Delfi.lt publikavo tekstą apie tai, kaip Vyriausybė skyrė 300 tūkstančių litų Taize susitikimui.

Vėliau Taize organizatorių iniciatyva publikuotas interviu su Irena Vaišvilaite, buvusia Prezidento patarėja, kultūros istorike. Jame plačiau aptariama situacija.

Iš vienos pusės gerai, kad žiniasklaidos priemonė įsileidžia skirtingas nuomones. Kita vertus, informacinis tekstas turėtų būti tikslesnis ir nepiršti autoriaus nuomonės.

Tad būkite kritiški, skaitydami šio portalo ir kitų žiniasklaidos priemonių pateikiamą informaciją.