Po ilgos pertraukos grįžtu į pasiduodu.lt. Pastarasias kelias savaites darbavomės su Lietuvos jaunimo dienomis 2010. Kadangi buvau atsakinga už žiniasklaidą ir žusnalistų savanorių komandą, noriu trumpai pasidalinti, ką galvoju apie LJD (ne)pasirodymą žiniasklaidoje ir ką bei apie ką tai kalba.

Žvelgiant iš mūsų, dirbusių su LJD viešinimu, pusės, sakyčiau, kad mums labai pasisekė. Turime skltį internetinėje svetainėje “Apie msu informuoja“, kur stengiamės surinkti visus šaltinius, kuriuose pasirodė informacija apie LJD. Sąrašas gana ilgas. Kol kas tai – daugiausia tik interneto publikacijos, trūskta spausdintos, dalies garsinės ir vaizdinės medžiagos (tikrai žinome, kad buvo reportažas per Panoramą, mažiausiai du pokalbiai per Lietuvos radiją, kažkas pasirodė Žinių radijuje, net M-1 per žinias informavo apie LJD).

Kita vertus, publikacijų skaičius dar neparodo kokybės – tikro viešumo. Kai kuriais atvejais tekstai pasirodydavo toli gražu ne svarbiausiuose internetinių portalų skiltyse, galima sakyti, periferijoje (tame tarpe ir Delfi skiltis Jaunimo sodas; vėliau paaiškėjo, kad interviu su viena iš LJD vedėjų – Veronika, – šeštadienį gerą pusdienį “kabėjo” kaip pagrindinė naujiena).

Vienu momentu LJD metu buvo truputį užpulti (gal per stiprus žodis, jie buvo geranoriški) kelių kolegų kunigų, kad viešinimas labai prastas, kad reikia daugiau dirbti per asmeninius kontaktus.

Taigi, kaip vertinti mūsų darbą, jo rezultatus?

Turiu vieną atsakymą sau. Gal net ne atsakymą, bet nuorodą į visai kitą kelią, visai kitą temą. Savo magistro studijose gilinausi į reputacijos temą. Kalbant apie ją, yra sakoma, kad žiniasklaidos dėmesys yra svarbus, bet ne svarbiausias. Kadangi reputaciją kuria ne tiek plika informacija, kiek asmeninė ar gero pažįstamo/patikimo asmens patirtis, žiniasklaidos informavimas, ypač, kai jis toks supainiotas su paslėpta reklama, darosi vis mažiau reikšmingas. Žmonės mažiau pasitiki žiniasklaida. Ir tam yra pagrindo.

Žiniasklaida neatspindi to, kas iš tiesų svarbu žmonėms. Pavyzdžiui, šeštadienį, nupirkę svarbiausius Panevėžio laikraščius, nė viename, išskyrus “Tėvynė”, pirmame puslapyje (daugeliu atvejų apskritai neradome) neradome žinios apie jaunimo dienas, nors jau ketvirtadienį po visą miestą lakstė keli šimtai savanorių (vyko orientacinis žaidimas), jie dalijo lankstukus-kvietimus gyventojams; penktadienį tie patys keli šimtai jaunų žmonių ėjo procesija su Švč. Sakramentu per miestą. Su šiuo renginiu buvo susiję mažiausiai 700 šiemų, kurios laukė piligrimų savo namuose, jau nekalbant apie organizatorius, trijų besiruošiančių parapijų tikinčiuosius. Jie juk irgi panevėžiečiai, kurie skaito laikraščius ir yra jų auditorija.

Pateisinimas vienas – nedarbo dienos. Nesinori tikėti, kad žurnalistai nesugeba pagauti dalies miesto gyventojų nuotaikos.

Ir vėl grįžtu prie reputacijos. Jaunimo dienų geriausi ambasadoriai yra patys dalyviai. Jie ir tik jie. Jaunimo dienų svetainėje po jaunimo dienų bendrai paėmus yra apie 60 naujų komentarų, didžioji dauguma – pozityvūs. Diskusijos apie šventę taip pat vyksta internetiniame forume Army 777. Nesakau, kad čia labai daug. Tikrai nedaug, palyginus su dalyvių skaičiumi. Manau, per mažai padarėme, kad svetainė būtų žinoma, kad pati galimybė bendrauti ir dalintis internete būtų pristatyta.

Visgi iš to, ką pati kalbinau, ką siunčia LJD savanorių žurnalistų komanda (ačiū jiems už viską!), kokie atsiliepimai iš Cido arenos darbuotojų ar net LTV darbuotojų, surengusių tiesioginę transliaciją, matau, kad renginio reputacija yra daugiau negu gera. Ir žiniasklaida čia pralaimi, nepateikdama informacijos apie Lietuvos jaunimo dienas. Pralaimi bent jau tuos, kurie šioje šventėje patyrė gyvenimo perversmą, atradimą, pilnatvę.

Tiesa, kalbu, nežinodama, kokia situacija yra dabar, po Jaunimo dienų. Prisipažinsiu, nelabai turėjau galimybę įsigilinti, kas, ko ir kiek skelbia apie LJD. Jei galite man padėti šioje srityje, labai prašom

O kol kas sakau: Net ir viešinimo reikaluose pasitikėkime Dievu. Padarėme tai, ką geriausio galėjome padaryti, o Jis ras būdų, kaip pasiekti tuos, kuriuos nori pasiekti. Jei ne per Lietuvos rytą, tai gal per sūnų, kuris, šiaip visuomet tylenis, grįžęs iš LJD, pasakoja nesustodamas savo įspūdžius arba per kaimyną, kuris be perstojo klausosi LJD himno, ar šviesiaplaukės merginos, kuri sėdėdama už vairo, sustojusi prie perėjos šoka “Kelkis ir eik” judesius

Dievui labiau rūpi ilgalaikė reputacija – mūsų darbai. Vienadienis viešumas žiniasklaidoje – gražūs žiedeliai, bet jie greitai nuvysta. Rūpinkimės jais, bet jokiu būdu nepamirškime darbų, kasdienio sąžiningumo ir kruopštumo visuose, net mažiausiuose darbuose, kurie, rodos, su viešumu neturi nieko bendro.