Pieva

Posts Tagged ‘vienatvė’

Penktadienio košmaras ir šviesa tunelio gale

Nuovargis užkniso juodai. Pavargau. Ketvirtadienį ir penktadienį paprastai man būna riesta. Pirmosiomis savaitės dienomis atiduodu visas jėgas, o paskui tikiuosi, kad savaitė trečiadienį per stebuklą baigsis.

Tada iš nuovargio susipykstu su savimi ir visu savo vidiniu pasauliu ir svajoju, kaip pabėgsiu į negyvenamą salą, kur nebūtų net malonių merginų, siūlančių nemokamą kokoso pieno kokteilį… kur nebūtų NIEKO!!! Net manęs. Gal nebent Dievas.

Tai va. Penktadienis… Scenarijus kartojasi. Mano smegenys jau plūduriuoja vienumoje ir palaimoje, o kūnas vis dar sėdi redakcijoje ir sutelkęs paskutines jėgas dėlioja žodelį prie žodelio, kad straipsnis dar būtų panašus į straipsnį. (daugiau…)

Vienatvės baimė

Kartais būna taip sunku viduj. Taip neaišku, taip baisu. Taip spaudžia širdį. Norisi pradingti, norisi mirti. Norisi verkti be sustojimo, išverkti visą save, kad nieko viduje nebeliktų. Norisi klausti, dėl ko, Dieve, kam visa tai, kodėl taip skauda?

Tada pirmiausia reikia gerai išsimiegoti, suvalgyti hematogeno gabalėlį, gerti daugiau arbatos ar sulčių, valgyti daugiau vaisių, susitikti su drauge, su kuria galiu pasikalbėti atvirai (geriausia su mergele Marija), galbūt pasivažinėti dviračiu.

Jei vis dar gaila savęs, vis dar skauda ir neramu, man padeda prisipažinimas. Kad turiu norų, kurių pati savo jėgomis negaliu išpildyti. Negaliu viena pasiekti laimės, tapti laiminga. Manau, baimė, kad giliausi norai neišsipildys, įsitikinimas, kad viską turėsiu įveikti viena ir kelia didžiausią skausmą. O juk tai yra visiškas melas, šlykštus melas, kuris taip trokšta užvaldyti. Mūsų laukia geri dalykai. Ir mes niekada nesame vieni. Nebent pasirenkame taip, užsidarydami.

Jei tik mokėčiau ramiai sutikti savo baimes ir kartu su savo Mylimaisiais, gyvenančiais manyje, pažvelgti į jas. Pamatyčiau, kad jose – nieko rimto, nieko, ko nebūtų galima įveikti, išgyventi. Ir gal net pamatyčiau, kad visa tai, ko bijau, taps mano laimės šaltiniu. Kad perėjusi visa tai, atrasiu, ko taip ilgai ieškojau. Atrasiu bendrystę, tikrą meilę.

Tokiam žingsniui reikia tikėjimo. Padėk man, gerasis Dieve. Juk Tau viskas įmanoma. Padėk mums. Nuo Tavęs atsiskyrę, mes nieko negalime nuveikti.

Vienatvė ir vienišumas – baubas ar kelias į laimę?

„Artuma“ – krikščioniškas žurnalas šeimai. Kiekvieną mėnesį jis dedikuojamas vis kitai temai. Lapkritis skirtas vienišumo, vienatvės temai. Skaičiau su įdomumu. Pasidalinsiu keliomis ištraukomis, kurios įstrigo.

Dr.Andrius Navickas. Būti krikščioniu

„Nežinau, kuris pirmasis krikščionių mąstytojas yra šitaip pasakęs: krikščionių prievolė – gyventi taip, kad net jei staiga išnyktų visas Šventasis Raštas, jį galima būtų nesunkiai užrašyti žvelgiant į mūsų gyvenimus. <…> Kiek savo žodžiais, veiksmais, laikysena sugebame kitiems, neįsileidusiems į savo gyvenimą išganytojo meilės, liudyti, jog ne tai, kas laimės vieną ar kitą politinį mūšį, kiek sukaupsime medžiaginių gėrybių ar kokiais titulais pasidabinsime, yra svarbiausia? Kaip sugebame vykdyti priesaiką – mylėk savo priešus – ar į pyktį atsakyti meile ir atlaidumu?“

Kristina Mišinienė. Kad jų akyse atgimtų viltis (Lietuvos „Caritas“ projekto „Pagalba prostitucijos ir prekybos moterimis aukoms“ koordinatorė)

„Kuriant pagalbos nukentėjusioms moterims strategiją, tenka daug bendrauti su įvairiomis tarnybomis, tiesiogiai ar netiesiogiai prisiliečiančiomis prie šių moterų ir jų vaikų. Dažniausiai visi sukruntame veikti, kai kažkas jau atsitinka. Ypač tai pasakytina apie vaikų apsaugos sritį <…> Dažnas valdininkas niršiai išpučia akis: „Juk nieko dar neatsitiko, ko jūs, Caritas, čia triukšmą keliate? Tvirkina mergaitę? O įrodyti galite? Jinai jau prostitucijoje? Tai gal jai ten patinka…“
<…> Prostitucija – tai neišmatuojamas širdies skausmas, kuriam numaldyti kartais neužtenka ilgus metus teikiamos <…> pagalbos. O kartais esame liudininkės tikro stebuklo – gavusios palaikymą, „sunkios“ moterys didvyriškai tvarkosi savo gyvenimą…“

Vanda Ibianska, Šventasis Jonas Marija Vianėjus, arba Arso klebonas
(paskaičiusi pamilau Arso kleboną! Labai siūlau ir jums su juo susipažinti)

„Mažo ūgio (vos 158 cm), silpno balso klebonas jau nuo 4 val. ryto meldžiasi bažnyčioje, 6 val. skambina varpu ir aukoja šv.Mišias. Į jas ateina vos kelios moterys. Labai nuoširdžios Mišios vyksta gyvai, greitai. Vakarais klaba Rožinį ir netrukus suburia šios maldos pirma moterų, paskui vyrų draugijas. Miega vos 4-5 valandas, o sendamas miegui tepaliks vos 2 valandas. Dieną lanko parapijiečius ir nemažai skaito. Jį daug kas slegia. Dabar psichologai pasakytų: „Nevisavertiškumo kompleksas“. Ką jau ten! Klebonas išgyvena, kad jis nevertas eiti tokių atsakingų pareigų, sielojasi, kad jo „…širdis sausa kaip pantis, kaip kamščio gabalas, kieta kaip akmuo“, graužiasi dėl tariamo savo niekingumo. Jis nuolankumo ir kuklumo įsikūnijimas. Kaip ir gailestingumo, švelnumo, visa apimančios meilės.“

Kun.Danielius Dikevičius, Negera žmogui būti vienam

„Tai yra tiesiog dvi to paties medalio pusės. Nei Adomas, nei Augustinas neturėjo visko , ko iš tikrųjų reikėtų visiškai laimei. Augustinas turėjo namus, darbą, moterį, bet neturėjo Dievo. Todėl ir nebuvo laimingas. O pirmasis žmogus turėjo namus, darbą ir Dievą, tačiau jis neturėjo bendrininko, panašaus į save, todėl irgi buvo nelaimingas. Augustinui reikėjo Dievo, Adomui – žmogaus.
Dievas nusprendė gelbėti Adomą…“

Antanas Saulaitis SJ, Mokėti būti vienam

„Nereikia būti teologu ar psichologe norint suvokti, kad nenumaldomo žmogaus gelmių troškimo bendrauti joks daiktas, dalykas ar net mieliausias asmuo visiškai nepatenkins. Tai neišsemiamas Dievo Kūrėjo įdiegtas slėpinys.
Gerai žinomas jaunimo auklėjimo rūpestis – padėti jaunam žmogui išmokti tyliai pabūti vienam. <…> Iš tikrųjų lyg ir bėgama nuo vienatvės galimybės ir net vienišumo užuominos. <…> Tyla (vidinė), sakome jauniems žmonėms, ateina tada, kai Dievas kalba, kalbina.“

Psichologė Zita Vasiliauskaitė, Vienišumo skausmas ar vienumos dovana?

„Kaip derėtų elgtis dėl vienišumo kenčiančiam žmogui? Visų pirma jis turi apsisręsti – ar nori ir toliau toks būti, ar ne. <…>
Vis dėlto didžiuma vienišių mielai pakeistų savo gyvenimą, kad tik išsivaduotų iš to kankinamo jausmo. Jiems pirmiausia reikėtų liautis patiems save atskirti nuo aplinkinių ir nustoti manyti, kad yra kitiems neįdomūs ir nereikalingi. Juk žmonės bendrauja ne tiek ieškodami įdomių asmenybių, kiek tenkindami paprasčiausią mums visiems būdingą poreikį būti su kitais ir jausti bendrystę. Štai kodėl net nereikšmingas pasišnekučiavimas apie orą ar „neteisingą valdžią“ kartais praskaidrina nuotaiką ir gyvenimą padaro mielesnį.“

Ieva Vienužytė, Vienužiai skirti bendrystei

„Esu tvirtai įsitikinusi, kad draugystę lemia ne žmonių luomas, lytis, amžius, juolab ne šeimyninė padėtis. Draugas būna visam gyvenimui. Taigi, mielos šeimos, mamos ir tėčiai, vaikai ir vaikaičiai, tėvuliai ir motulės, jei tik turit savo aplinkoje vienužių, kad ir ką jie sakytų, manytų, kad ir kažin kaip jaustųsi, – drąsiai kvieskit juos Kūčių vakarienės, į visokius šeimyninius vakarėlius, pobūvius, šventes ir, žinoma, talkon, pavyzdžiui, kad ir mažylių mamos į kirpyklą išleisti ar padėti tėčiui jau visą mėnesį varvantį vandens čiaupą sutaisyti…“

Ses. Onutė Vitkauskaitė MVS, Priešybės ir vienybė

„Mūsų vidus – tai širdies kambarys, o išorė – bendrystė su kitais, svetingumas ir viešėjimas kitų vidiniuose būstuose. Kaip ir su kitomis priešybėmis, vienatvę ir bendrystę tenka išgyventi kaip laivui jūroje: siūbuoti kartu su stichija. Žmogui reikia pabūti vienam, bet reikia ir kitų. <…>
Dievas, siekdamas bendrystės (anaiptol nebūdamas vienišas), leidžiasi ieškoti vienišo savo kūrinio – žmogaus. Štai dieviškoji priešybė – Dievas, didžioji Trijų bendrystė, tampa neapsakomai vienišas, benamis, neturintis „Kur galvos priglausti“ (plg. Mt 8, 20). Ant kryžiaus Dievas iškenčia žmogiškąją vienatvę dėl to, kad ir labiausiai išniekintas bei apleistas širdies kambarys būtų pripildytas Artumo. Nukryžiuoto ir Prisikėlusio Jėzaus Asmuo sutaiko žmogų draskančias priešybes: sunaikina nuodėmės sukeltą atskirtį bei mirtį kaip sunaikinimą – taigi ir vienatvę kaip tokią.“

Tomas Viluckas, Vienatvė – ne kliūtis

„Matome, kad nesukūrusiam šeimos katalikui yra ne viena galimybė nelikti užsisklendusiam su savo problema, atiduoti visas jėgas, ebergiją ir iš Dievo gautas dovanas Evangelijos sklaidai. <…> Daug svarbiau susivokti, kad vienatvė turėtų būti ne kliūtis byloti DIevui, o erdvė, kur Šventoji Dvasia veiktų vesdama į vienybę su Viešpačiu ir jo žmonėmis.“

Ramūnas Aušrotas, Vienatvės evoliucija

„Žmogus išsivaduoja (arba tariasi išsilaisvinąs) nuo visų įmanomų socialinių varžtų – santuokos, šeimos, bendruomenės būtent tada, kai tampa galima laisva seksualinė sueitis. Tačiau vienišumo jausmas dėl to tik dar labiau sustiprėja, dar labiau nusiviliama lyčių tarpusavio santykiais. Tai ir atspindi kinas, fiksuodamas tiek seksualinio potraukio patenkinimą,tiek nusivylimą jo vaisiais. Nuo tada beveik visas kinematografas, atspindintis seksualinius ryšius (įskaitant ir vadinamąjį „gėjų kiną“), laikosi šios schemos: aistra – jos realizavimas – nepasitenkinimas tuo.“

Žurnalą „Artuma“ galite įsigyti bažnyčiose arba užsiprenumeruoti 🙂 malonaus skaitymo!