Ką nuveikei šiame gyvenime?

Neuždirbai milijono? Netapai buože, valdančiu kitus žmones? Neišradai ko nors panašaus į raštą ar lemputę ar bent mobilųjį telefoną? Nesurengei pasaulinės parodos? Netapai top modeliu? Apie tave neparašė prabangiausias paskalų žurnalas arba labiausiai pripažįstamas meno/sporto/technikos/etc. mėnraštis?

Ne?

O siaube, tada tavo gyvenimas nuėjo šuniui ant uodegos… Tu – nieko vertas. Tu – tuščia vieta. Nulis. gali lįsti tiesiai po žeme ir lindėti ten, kol iš tikrųjų numirsi.

Vienas artimas žmogus taip galvoja. Man labai nesmagu ir labai keista. Jis užaugino kelis puikius vaikus. Dar keisčiau, kad tokiu savo požiūriu jis dalijasi vaikų akivaizdoje. Vaikai mokosi, kad jie tėčiui yra nulis, kad tėtis nelaiko jų savo pasididžiavimu, savo brangiausiu turtu, puikiausiu gyvenimo pastangų vaisiumi. Tėčiui per maža to, kad su juo augo jo vaikai, kad jie turi jo kraujo, išmoko jo įpročių, perėmė pasaulėžiūrą ir daugybe kitų dalykų. Kad jis jiems buvo ir galbūt  yra kaip tvirta uola, gynėjas ir vedlys. Jis gal net to nežino arba tuo netiki. O gal ir vaikai niekada nėra jam šito sakę.

Labai sunku suprasti. Turėdamas tokį lobį, tokius savo gyvenimo vaisius, jis nemato. Pakėlęs nosį, vis varvina seilę, žiūrėdamas į kitų gyvenimus ir pasiekimus, o pats pro akis praleidžia didžiulius, mano manymu, didžiausius perlus – užaugintus žmones. Taip, galbūt tai nebuvo sunkus ir vienas reikšmingas, didelis darbas, galbūt per mažai padaryta, galbūt net nesijaučia, kad tai MANO darbas ir MANO nuopelnas. Bet vien tavo, tėti, buvimas daug reiškė vaikams. Tavo neapčiuopiamas kasdienis pavyzdys, tavo būdas, viskas, ką tu darei, buvo tavo vaikams pamatas. Kaip šito neįvertinti?

Ir koks neapsišvietimas psichologijoje!!! Gal per mažai kalbama apie tai? Kad tėvas vaiko gyvenime yra lygiai taip pat svarbu kaip ir motina. Tėvystė yra daugybės dalykų pagrindas. Be tėvo vaikai praranda puse savo pasaulio. Jie yra sužaloti, nesaugūs, nepasitikintys savimi. Aš ne psichologė, bet tiek ir primityviose psichologinėse knygutėse gali perskaityti.

Mieli vyrai, linkiu jums nieko didelio nepasiekti gyvenime. Nieko didelio – šio pasaulio akimis. Geriau jau būkite su savo šeimomis, būkite kasdienybėje pilnai, tuose dalykuose ir tuose darbuose, kuriuos jums skiria gyvenimas. Tegu tai bus griovių kasimas, nesvarbu. Bet būkite džiaugsmingi dėl savo vaikų – jūs turite lobį – bendrystę su nuostabiomis sielomis. Jūs, būdami laimingi ten, kur esate, būdami laimingi tėvai, atliekate daugiau negu privalote. Liaukitės vaikęsi nebūtų dalykų. Liaukitės inkštę savo vaikų akivaizdoje. Liaukitės eikvoti savo gyvenimą tam, kas niekada nepadarys jūsų laimingų.

LIAUKITĖS.

Šiandien pirmą kartą išgirdau, kad vertybės gali turėti ir neigiamas “pasekmes”. Tiksliau, ne vertybės, bet mūsų požiūris į jas.

Išsilavinimas (diplomas?) yra vertybė. Tėvai labai stengiasi tuo įtikinti savo vaikus, verčia juos mokytis. Ir dažnai persistengia. Jiems, vėliau ir vaikams, tai tampa kankinystė – aš privalau gauti diplomą. PRIVALAU. Tai jau netampa vertybė savaime, bet prievolė, kurios neįvykdžius, gręsia bausmė… Pavyzdžiui, “negausi gero darbo”, “būsi niekam tikęs”.

Panašiai būna pedantėms mamoms su tvarkos diegimu švara ir tvarka yra vertybės, bet kai tai tampa terorizuojančiomis, alergiją varančiomis temomis, vaikai iš principo, iš noro pasipriešinti atmeta vertybes.

Galiausiai taip yra ir su tikėjimu, meile, nuolankumu, visomis krikščioniškomis verybėmis. Jei tik jos per daug grūdamos, per dažnai apie jas kalbama, ir ypač pamokslautojo tonu, jos atsistoja ne į žmogaus pusę, kaip normaliu atveju turėtų būti, bet prieš žmogų. Jose įsikūnija teroristas. O būti terorizuojamas nenori niekas… Taip nebesimato kito kelio kaip tik atmesti vertybes, kurios yra tiek išpūstos ir tiek primygtinai privalomos, kad žmogaus akyse tampa tironėmis.

Todėl ne tas iš tiesų yra blogas žmogus, kurį pykina kalbos apie vertybes, bet tas, kuris (galbūt ir labai daug apie jas kalba ir išmano), bet kasdieniame gyvenime negyvena pagal jas.

Kalbėti apie ir gyventi pagal yra du skirtingi dalykai. Gali nesuprasti, gali nemokėti pavadinti, gali nesieti vertybės turinio ir žodžių, kurie ją apibūdina, bet labai mylėti jas ir net nežinodamas jomis gyventi.

To ir siekime – gyventi.

P.S. Ačiū Vilijai Targamadzei už šiandienos laidą “Socialinių problemų karuselė: meilės ir vilties” per “Marijos radiją”. Ačiū pašnekovui Aurimui, kuris ir pasidalino mintimi apie vertybių tironiją.