Pieva

Posts Tagged ‘velnias’

Trys būdai, kaip pasireiškia velnio veikimas

1. Reliatyvumas. Nėra vienos tiesos. Kiekvienas pasirenka, ką laikyti tiesa.

2. Individualizmas. Žmogui nereikia kitų. Jis pats sau pakankamas ir pats sau fainas.

3. Puikybė. Už mane geresnių nėra. Šiame pasaulyje egzistuoju tik aš ir tik mano poreikiai.

Visus tris būdus vienija savanaudiškumas, egocentrizmas, viskas nukreipta į ego, į mane. (daugiau…)

Velnias iš tikrųjų yra

Dalis jūsų juoksis, ar net palaikys mane prisiskaičiusia pasakų arba truputį pačiuožusia. Tai geras ženklas 🙂

Dalis jūsų entuziastingai pritars. Nors ši žinia visai neturėtų kelti entuziazmo.

Labiausiai man patiksite tie, kurie susidomėsite ir skaitysite toliau 🙂

Šįvakar Marijos radijuje su kunigu egzorcistu Arnoldu Valkausku kalbėjome apie apsėdimus; konkrečiai apie jausmus ir mintis, kurie kyla, žiūrint egzorcizmo „seansus“, lietuviškai maldas, – į velnio tąsomus žmones, ne savu balsu šaukiančius visokius prakeikimus arba labai konkrečias egzorcisto nuodėmes. (Žiūrėjom tokią laidą važiuodami iš Šiluvos, penktadienį)

Prisipažinsiu, mane, kaip koks siaubiakas, tas vaizdas labai sujaudino ir sukėlė didelį nerimą. Pasijutau be proto nesaugi, tarsi už kiekvieno kampo tūnotų velnias tik ir tykantis mane apsėsti ir mane kankinti.

Na, taip ir yra 🙂 jis labiausiai nori mano mirties, ilgos ir kankinamos… jis yra aktyvus, jis nekenčia žmogaus taip stipriai, kaip nė vienas iš mūsų arba visi kartu paėmus. Ir per egzorto maldas tas matyti – jis nekenčia žmogaus, jo kūno ir sielos, jis iš tikrųjų nekenčia žmogaus, net gi to, kuris jam atiduoda savo gyvenimą, jis nekenčia žmogaus. Verta pamatyti tai, tą jo neapykantą ir su kokiu aršumu jis nori pasilikti žmoguje, kaip nuožmiai jis siekia neišeiti.

Kylantis nerimas man rodo, kad tikėjimas Dievu dar nepersmelkė manęs visos. O juk Naujajame Testamente esu perspėjama, kad laikų pabaigoje bus baisių dalykų. Bet net ir tada neturėčiau baimintis, mano keliai neturėtų sulinkti. Net patys baisiausi reginiai neturėtų išmušti manęs iš pasitikėjimo vėžių.

Pasitikėjimo, kad Dievas visa tai nugalėjo, kad dabar jau Jis, o ne velnias valdo šitą pasaulį. Kad Jis yra nugalėjęs ir tai, ką mes matome, tėra tik liekanos, gaivalas, kuriam tiesiog lemta pražūti.

Kita vertus, vis dar vyksta rimta kova. Joje Dievas be žmogaus sutikimo – bejėgis. Jei žmogus nesutinka, Dievas negali nieko padaryti. Bet. Užtenka tik spustelti ranką, kai nebėra jėgų padaryti ką nors daugiau, kad Dievas įsikištų. (Prisimenu vieną monsinjoro Vincento Jalinsko liudijimą, kai jis pasakojo, kaip labai silpno ligonio prašė tik spustelti ranką, jei jis sutinka. Taip kunigas sakė tikėjimo išpažinimą, o ligonis tik spusteldavo jo ranką. Žiūrint iš šono, be tikėjimo, tai atrodo niekniekis. Bet jei pripažįstame, kad yra dvasinis pasaulis ir koks jis realus, šio mažo gesto svoris – visai kitas).

Nepamrškite to – kartais užtenka mažo gesto; melskitės vieni už kitus, kad galėtume šiuos mažus gestus kaskart padaryti. Malda padeda labai realiai. Tikėkite tuo 🙂 ir dėkokite – dėkojimo dvasia yra Dievo dvasia. Ačiū tau, Dieve, kad esi. Ačiū, kad esi mano pusėje! Ačiū, kad viską padarei dėl manęs! AČIŪ :*

Ar velnias vertas mūsų dėmesio?

Ruošdamasi šiandienos pokalbiui su kunigu Benoit Domergue (demonologu iš Prancūzijos; jis dalyvaus „Iššūkio“ laidoje), šiek tiek pažiūrinėjau, ką Youtube rodo apie juodąjį metalą. Demonologas, kurį kalbinsime, teigia, jog ši subkultūra savo buvimu garbina šėtoną.

Draugas atsiuntė nuorodą į interviu su norvegu, juodojo metalo atlikėju Gaahl, grupės Gorgoroth vokalistu:

http://www.youtube.com/watch?v=VNN-ZnYg1Vo

Jo gyvenimo būdas – vienatvė, atsiskyrimas, kažkokia mistiška per atstumą gyvenančių žmonių „bendruomenė“. Jo sceninis įvaizdis ir muzika – bauginanti. Eurovizijos laimėtojai iš Suomijos – vaikiškas popsas palyginus. Gyvenimo aplinkybės ir istorija – niūri (gyveno toli nuo miesto (Norvegijos gamtinės sąlygos…), mokėsi „mokykloje“, kurioje tebuvo du mokiniai… Ir tas vienintelis „mokykliokas“ būdamas aštuoniolikos nusižudė).

Visa tai – galimo nelaimingo gyvenimo priežastis, bet ar būtinai čia įsipainioję demonai? Vienintelis dalykas atkreipia dėmesį – jo „pomėgis“ užsiiminėti magija ir okultiniais dalykais (apie tai jis užsimena kitame interviu), nori nenori sufleruoja apie jo siekį bendradarbiauti su piktąja dvasia. Ir tai atsispindi jo muzikoje, sceninėje aprangoje ir t.t. (gal reiktų sakyti atsispindėjo – nežinau, ar jis tebekuria ir tebeatlieka juodąjį metalą).

Galiu nuraminti save ir kitus jautresnių nervų žmones: tiems, kurie nesame įsitraukę į šamanizmus, magijas, dvasių kvietimus ir t.t. net nereikia per daug mąstyti apie akivaizdžius ir bauginančius velnio pasireiškimus. Ne dėl to, kad tai yra tipo baisūs dalykai ir nu nu nu, vaikučiai, negalima, nes paskui košmarai sapnuosis. Bet tai viduje nėra taip tikra ir grėsminga, kaip gali išoriškai atrodyti. Kam mums jautrinti savo vaizduotę ir jausmus (ypač jei esame į tai linkę?).

Juolab, kad velnias labiausiai laimi ne tada, kai yra atskleidžiamas [va, žiūrėkit čia velnias]. Jam tai nereikalinga, nes jo esmė – apgauti, apsukti žmogų, kad šis laisva valia pasirinktų blogį. Bėda, kad yra labai mažai žmonių, kurie sąmoningai renkasi blogį; didžiumą visgi reikia išdurti – pasakyti, kad ten, kur blogis, iš tikrųjų yra didesnis gėris… Taigi velnio didysis tikslas nėra bauginti mus akivaizdžiais „apsireiškimais“. O mes kai susitelkiame į tai ir vien apie tai galvojame, kartais per atrodo smulkmenas puolame jam tiesiai į glėbį…

Taigi nesimėgaukime baime ir vaizdais apie apsėdimus arba apeigų žiūrėjimus. Tai tam tikra prasme yra jausmų masturbacija. Yra tikra, kad žmonės kviečiasi piktąjį ir jis ateina. Bet lygiai taip pat tikra, kad vos tik žmogus nori eiti kitu keliu – jis gali tai padaryti. Gal per didelius sunkumus (kaip ir mes kiekvienas). Bet galiausiai velnias nėra viską galintis. Jis tik bejėgis šunytis, lakstantis mums aplink kojas ir besistengiantis įkąsti.

Palyginimui, pažiūrėkite ir šį interviu su tuo pačiu žmogumi. Ar pastebite skirtumą? Matyti jame vykstantys pokyčiai:

Svarbiausia, ką supratau, kad piktosios dvasios nereikia nei labai nuvertinti (velnias su juodom kanopom ir miela uodegyte yra tik pasakos veikėjas, nereikia čia mūsų gąsdinti), nei pervertinti (visas pasaulis yra valdomas blogio, demonų ir visi mes eisim į pragarą…). Kaip ir visose srityse, ir čia reikia blaivaus proto ir tiesos: neperlenkti lazdos nei į vieną, nei į kitą pusę.

P.S. Kam rūpi ši tema, kviečiu ateiti į kunigo Benoit Domergue paskaitas šią savaitę. Arba klausytis „Iššūkio“ šiandien, 20 val. per Marijos radiją.

Piktoji dvasia veikia visur… visada… O ką tuo metu veikia Dievas?

Esu pikta. Beveik įtūžusi. Mane tiesiog ima siutas, kai katalikai kaip kokie bailiai visur mato velnią. Neik į Raganų kalną, nes ten tave paveiks piktoji dvasia. Nu koks briedas, tai negaliu. Keiktis norisi.

Tai koks tada tas mūsų dievas, jei kažkokios medinės skulptūros gali mane atirtaukti nuo jo? Ko verta Kristaus mirtis ir prisikėlimas? Ko verta Jo pergalė prieš mirtį, nuodėmę, blogį? Jei negalime net į kažkokį medinių statulų parką nueiti? Tai piktasis toks galingas?

O aš maniau, kad esmė yra tikėjimas… Kad esmė ne daiktai, bet ką jie simbolizuoja, apie kokią nematomą tikrovę jie pasakoja. Jei turiu kryžiuką ir manau, kad ne Dievas, bet tas kryžiukas mane gelbsti, tai esu visiška pagonė ir stabmeldė. Jei matau linksmą velniuką, kuris primena man juokingas vaikystės pasakas, tai čia jau neištikimybė Dievui? Čia jau piktojo pasirinkimas? Čia paranoja!!!

Piktasis, mano supratimu, yra visai ne tai. Piktasis veikia ten, kur menkiausiai gali jį pastebėti, kur jo nė neatpažinsi. Net sakyčiau, kad piktasis labiausiai veikia šventuose dalykuose. Jis kiša koją ten, kur žmogus turi tiesiausią kelią į Dievą.

O Dievas yra visagalis. Visą, kas žmogui nutinka, net pačius blogiausius dalykus, Jis gali ir nori paversti dar vienu žingsneliu link tobulumo, dieviško tobulumo, link artumo su Juo.

Žiauriai pikta, kad Bažnyčioje esti tokie nusistatymai.

Apšvieskit mane, jei kažką ne taip suprantu. Nes tie absurdiški, mano protui sunkiai suvokiami gąsdinimai purtyte purto. Jie atgraso nuo tokias nuostatas palaikančios bažnyčios.

O gal aš negaliu priimti mistinės tikrovės? Gal per daug logiškai ir žmogiškai žiūriu į antgamtinę tikrovę? Tada vargas man… Teks būti maištininkei… Kol kas nors man suprantamu būdu nepaaiškins, kur čia šuo pakastas.

P.S. Galbūt šitą temą gvildensime vienoje iš Iššūkio laidų. Klausykite mūsų 🙂