Šiandien, Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmių dieną, Mišiose pirmasis skaintys – iš pakartoto įstatymo knygos, 8 skyriaus. Jame sakoma: “Atmink tą ilgą kelią, kuriuo tave vedė VIEŠPATS, tavo Dievas per tuos keturiasdešimt metų dykumoje, idant padarytų tave nuolankų, bandydamas sužinoti, kas buvo tavo širdyje, ar tu laikysiesi jo įsakymų, ar ne. Jis darė tave nuolankų, leisdamas tau paalkti, paskui maitindamas tave mana, kurios nei jūs, nei jūsų protėviai nežinojote, idant tave pamokytų, kad žmogus yra gyvas ne viena duona, bet kad žmogus gyvena kiekvienu žodžiu, išeinančiu iš VIEŠPATIES lūpų.”

Keturiasdešimt metų žmonės klajojo po santykinai nedidelę teritoriją. Ją teoriškai buvo galima pereiti kelis šimtus kartų greičiau. Bet ne. Dievas juos vedžiojo, nes tai buvo užsispyrėlių ir kietasprandžių tauta. Jie nenorėjo klausyti savo kūrėjo. Jie manėsi patys save patenkinsią ir išvesią į Pažadėtąją žemę. Ir taip lygioj vietoj atsirado “labirintas” – žmonės apgavo patys save.

Bet aš juos suprantu. Man dabar užtenka dviejų mėnesių naujame darbe ir kelių nemalonių situacijų, kad aš svarstyčiau spjauti į viską ir padaryti viską kitaip, savaip, surasti kažką kito, kažką geriau.

Šiandienos skaitinys man priminė: ne darbą turėčiau keisti – sunkumų visur bus – bet kažką keisti draugystėje su Dievu. Apleidau jį, Dievo žodžio skaitymą, Mišių lankymą. Apleidau savo gyvenimo tikslą, normalu, kad taip sureikšminu momentinius nemalonius dalykus.

Juk ne dėl to gyvenu. Ne tobulas darbas arba gyvenimas be rūpesčių yra mano tikslas. Bet Dievas. Kaskart, kai tai pamirštu, labai kenčiu ir blaškausi, bėgu nuo problemų, ieškau rojaus, kur viskas būtų be trūkumo. Kaip izraelitai dykumoje, nerandu labai paprasto kelio į ten, kur ramu. Ramu Dieve. Ramu manyje, kai renkuosi tikėjimą.

Devintinės – geras laikas atnaujinti senus pažadus ir draugystę. Noriu, kad Kristus, jo ramybė ir artumas vėl būtų mano gyvenimo tikslas.

Ketvirtadienį buvau seminare apie investavimą. Sudomino mintis apie nuoseklumą ir kantrybę investuojant. Vienas lektorius akcentavo, jog svarbu nepasiduoti nuotaikoms, indekso svyravimams, kai akcijų kainos tai kyla, tai krinta, bet ramiai laikytis nusistatyto plano.

Jei nutari investuoti 30 metų po 100 litų per mėnesį (nes pavyzdžiui, nori pasistatyti namą arba ramiai praleisti senatvę), tai per pirmą didesnį nuosmūkį nereikėtų lėkti atsiimti pinigų. Priešingai – ir toliau investuoti. Taip ramiai, lyg to akcijų kainų kitimo nė nebūtų.

Taisyklė, kad nuosmūkį keičia naujas augimas, pasitvirtina. Ir dabar yra metas, kai žmonės po didžiosios krizės vėl iš lėto pradeda krutėti, kurti verslus, dirbti. Gal atsigavimas, augimas nebus staigus, bet jis bus.

Pasakoju jums apie tai todėl, kad pastebėtumėte, kaip panašu tai yra į ištikimybę dvasiniame gyvenime. Kaip svarbu, net jei esi dvasiniam dugne (o gal kaip tik pakilime), nesiliauti “investuoti” į Dievą.

Sunkoka. Visko tiek daug siūloma ir tiek daug vyksta gyvenime. Be to, pasiūlymų kaip tyčia padaugėja, kai jau tvirtai pasirenki ką nors padaryti ta linkme.

Padrąsina skaičiai jei visgi pavyksta ištikimai tuos 30 metų kiekvieną mėnesį investuoti po 100 litų, tai per šį laikotarpį investavus 36 tūkst. litų, atsiimsite sumą didesnę nei 420 tūkst. litų. Tokie statistiniai skaičiavimai.

Pamėginkite įsivaizduoti, kokia “grąža” atiteks tiems, kurie ištikimai kiekvieną sekmadienį skirs po valandą Dievui? Arba kiekvieną dieną po 15 minučių? Nedrįsčiau nė mėginti skaičiuoti. Žinant Dievo dosnumą, jo visagalybę, greičiausiai tai sudarytų (ankštesnę ar erdvesnę) VISĄ amžinybę suo Juo

Ir dar. Kai salėje seminare kažkas paklausė, ar dabar tikrai geras metas investuoti, lektorius atsakė: “Geriausias metas buvo prieš 20 metų. Kitas geras metas yra dabar”.

Jei norite pradėti investuoti į Dievą, siūlau užsukti į Dievo gailestingumo kongresą šį savaitgalį Vilniuje. Arba į arčiausiai jūsų esančią bažnyčią, sekmadienio Mišias. Dievas visur tas pats ir skirtinga valiuta jam ne kliūtis.

Melsiuos už jūsų sėkmę

Stebuklai yra geras dalykas ir paprastai jie yra tokie, kurių gali ir nepriskirti stebuklams. Tiesiog maži nuostabūs sutapimai.

Ir man toks vienas nutiko.

Kai taip netikėtai ir negražiai nutrūko mano tarnystė Marijos radijuje, praradau pagrindą po kojom. Jau kurį laiką nebeturėjau vilties, kad galiu ką nors pakeisti. Jaučiausi visiškai bejėgė, negalinti nieko.

Tokia beveik skeptikė nuėjau į Dievo gailestingumo šventovę. Ten iš 13 į 14 mėnesio dieną būna adoracija per visą naktį. Pasilikau ten. Visai be jokios vilties ar įpatingos intencijos. Pasilikau beveik tik todėl, kad nesinorėjo pas nieką prašytis nakvynės.

Nors, tiesą sakant, giliai širdy dėl visko pykau, buvau viskuo nusivylusi, tame tarpe ir Dievu. Dėl tos kvailos dabartinės situacijos, kad su darbu nejudu nei pirmyn, nei atgal. Dėl nelemto įsimylėjimo, apie kurį net kalbėti normaliai nemoku. Dėl baisaus vidinio nusivylimo, kad viskas galėjo šitaip šūdinai susiklostyti. Viską atsinešiau su savimi į tą adoraciją. Ir širdyje susiraukusi, nepatenkinta, stumtelėjau viską artyn prie altoriaus. Turėkis, jei taip nori… Man jau nusispjaut, ką darysi su tuo, ar apskritai ką nors darysi. Man jau visiškai nusispjaut. Vis tiek tavimi abejoju. Jei viską galėtum, man taip nebūtų nutikę.

Sėdėjau ir nieko, absoliučiai nieko gražaus Jam nesakiau. Tik retkarčiais atsidusdavau, kam Jis taip viską padarė arba nusišypsodavau iš savęs: Siga, ką tu čia veiki? Neturėjau jokios maldaknygės, nei Biblijos. Tik rožinį. Porą kartų per naktį sukalbėjau, tada dar gailestingumo vainikėlį. Bet ir tam nesuteikiau jokios reikšmės. Širdyje nebuvo jokio, absoliučiai jokio virpesio, jokio jausmo. Ir nenorėjau, kad būtų. Norėjau, kad viskas viduje baigtųsi.

Susisukusi į miegmaišį prasėdėjau ten aštuonias valandas. Tik apie rytą jau sunkiai laikiausi, buvau lūžusi kokioms dešimčiai minučių. Bet ne, sakiau, prabūsiu čia visą naktį ir nemiegosiu. Pasiryžau, dėl to reikia atlikti iki galo. Norėjau pasiekti šito užsibrėžto tikslo. Nors ir netikėjau, kad kažkas pasikeis.

Ir ką jūs galvojat? Kitą dieną po nakties adoracijoje paskambino draugas ir papasakojo, kad vakar jį aplankė bičiulė, dirbanti Lietuvos ryte. Portalas lrytas.lt ieško žmonių, gal aš norinti ten padirbėti. Pasakiau – esu nieko prieš. Juk nuo sausio ieškau darbo. Po kelių valandų sulaukiau redaktoriaus skambučio. Jam patiko mano balsas sutarėme kitą savaitę susisiekti ir susitikti.

Tą patį vakarą ėmiau džiaugsmingai ieškoti vietos, kur gyventi Vilniuje. Ir tą patį vakarą jau gavau žinutę apie galimybę gyventi prie Mykolo bažnyčios, praktiškai pačiame Vilniaus centre. Kitą dieną – žinia apie kambarį prie Rotušės aikštės. Mintyse buvau nusistačiusi sau ribą – 300 litų per mėnesį. Ir, ką tu pasakysi? Tas kambarėlis man kainuotų 200 litų plius komunaliniai – nuo 70 iki 130 lt per mėnesį.

Neįtikėtina… Ar tai, kas įvyko, susiję? Ar tiesiog nuostabiai sutapo visų tų dalykų laikas? Ar jei nebūčiau praleidusi nakties šventovėje, ar įvykiai būtų klostęsi taip pat? O jei visiškai taip pat, ar tokiu atveju praleidau laiką veltui?

Gražiausia tai, kad liko paslaptis. Ar jis gali būti toks nuostabus? Toks, kuris girdi visus mano atodūsius, visas aimanas, net tokias, kurių nemoku išsakyti? Net tų, kurių dar pati nesuprantu? Ir liko visiška laisvė. Kaip ir tą naktį, kur nejaučiau jokio spaudimo nuspręsti, pasilikti bažnyčioje ar keliauti į šiltą lovą, ir dėl bendravimo su Dievu esu laisva. Ir gali būti, kad nuo mano maldų tokie malonūs “sutapimai” nepriklauso; juk yra parašyta, kad Dievas geras visiems – blogiems ir geriems.

Tik gal aš būčiau kitokia. Netikinti, kad kažkas mane girdi ir supranta. Kad kažkas kenčia su manimi didžiausiuose sunkumuose, kad kažkas nori man gero iš visos širdies. Būčiau vieniša ir visur ieškanti atramos. Mažiau mylinti žmones. Būčiau kitokia.

Tai gal tokia ir yra prasmė melstis – likti prie paslapties/slėpinio ir tyrinėti? Klausti, mėginti, ieškoti tiesos? Mylėti, net kai negali suprasti? Mylėti tai, ko iki galo nepažįsti? Ir vis labiau pažinti? O koks jūsų atsakymas?

Šiomis dienomis esu apdovanota gražia bensryste su maldos grupe, abiem maldos grupėm – Kauno ir Vilniaus. Besimeldžiantys žmonės žiauriai faini. Tokie nenugludinti, skrtingi, siekiantys bendrystės. Susitikime su Kauno maldos grupe mane nustebino atvirumas – ko gero puse maldos grupės žmonių, buvusių advento vakare, prisipažino, kad nelaukia Kalėdų, kad juos vargina tuštybė, kad iš tikrųjų šeimoje šventė nebūna graži, greičiau skausminga, kad džiaugiasi nepuošdami namų prieš Kalėdas ir kad yra linkę nesieti visuotinai žinomos šventės ir Kristaus gimimo.

Neturiu nieko prieš namų puošybą ar džiaugsmą reiškiančias dekoracijas. Bet tame proteste prieš visuotinį “džiaugsmą” yra daug mane traukiančio žavesio.

Ketvirtadienį  su maldos grupe žiūrėjome filmą “Dogma”, prieš filmą trumpą pristatymą darė Valdas Mackela. Prisimenu vieną jo nupieštą įvaizdį. Dogma, anot jo, yra kaip pirštas, kuris rodo į kažkokį už save didesnį objektą. Ji pati nėra objektas, bet tik nuoroda. Kaip kelio ženklas. Kokie esam asilai, kai stovim įsispitriję į kelio ženklą ir laikome jį kelionės tikslu.

Tas pats ir su Kalėdom bei išoriškais šventės ženklais. Man kartais rodosi, kad ta nuoroda – įvairūs papuošimai, dovanos, prekės, tinkančios būti dovanomis, – yra tuščios. Jos nebėra nuorodos, kokios turėtų būti, bet pačios savaime tampa tikslas ir esmė. Atėjus Kalėdoms stovim prie piršto ir žiūrim į jį. Kartais esame tuo ir patenkinti, o kartais, nė patys nežinome, kodėl, bet supykstame, kad ta nuoroda nesukuria stebuklo, kurio per Kalėdas tikimės. Daugelis kūčių vakarienę baigia susipykę, apsikeitę tik vienu kitu žodeliu ar vienu kitu daiktu, kuris vėliau geriausiu atveju palengvina buitį, o šiaip jau užima vietą, ir kraustantis dar kartą verčia pasižadėti: daugiau niekada nepirksiu daiktų, kurių man iš tikrųjų nereikia.

Mėgstu dovanas. Yra gera gauti dovanų ir dovanoti. Manau, kad šiemet Kalėdų proga savo ištrauktam žmogui (šeimoje traukiame vieną, kuriam dovanosime dovaną) padovanosiu dainą. Gražiai pagrotą ir padainuotą dainą. Dar prie to padovanosiu skutimosi peiliukų – žinau, kad jų reikia. Na ir gal dar nuotraukų albumą, nes manasis žmogus yra padaręs gausybę nuotraukų ir laiko jas uždaręs dėžėje. Taigi, neišvengsiu daiktų. Bet gi ir nebūtina išvengti, tik svarbu likti prie esmės. Nepaleisti jos iš akių. Tai svarbiausia.

Ir jum linkiu per visus darbus, mokslus, dovanas ir dekoracijas nepaleisti iš akių To, dėl ko apskritai švenčiamos Kalėdos.

Labai trokštu. Kartais net nesuprantu ko, bet taip labai, kad atrodo, žūt būt turiu tai pasiekti. Kenčiu, nuo troškimo stiprumo, arba nuo baimės, kad to pasiekti neįmanoma. Net neleidžiu sau pažinti, kas mane taip traukia. Bijau kančios, nepasisekimo, nežinomybės. Kartais ir sėkmės bijau. O kas bus, jei pavyks? O jei tai visgi nėra mano laimė ir vėl reikės ieškoti kitur? Jei apsigavau? Jei pastačiusi visą, ką turiu, ant vieno langelio, pralošiu? Kas bus, jei liksiu be nieko? Be nieko? Kas tada?

Šiaip jau baimė kartais yra reikalingas dalykas. Tai natūrali gynyba – ankstesnė skaudi patirtis mus sulaiko nuo galimai pasikartosiančio skausmo. O kartu ji sulaiko mus nuo galimų gerų, labai gerų, būtinų dalykų. Pavyzdžiui, bendrystės. Esu išsiilgusi žmonių, išsiilgusi jų draugystės, priėmimo, meilės, dalijimosi, bet taip bijau eiti ir pabandyti tokius santykius kurti… Bijau, kad pabandžiusi, liksiu nesuprasta, atstumta. Net nekišu nosies iš savo išmoktų ritualų pokalbiuose, draugystėse, pagalboje kitiems ir pan.

Esu laiminga, kai pavyksta surizikuoti. Rezultatas yra nuostabus – patikiu, kad bendrystė yra įmanoma. Kad įmanoma patirti tai, ko labiausiai trokštu. Reikia mėginti, kaskart vis iš naujo ir vis labiau rizikuoti, vis labiau nepasitikėti išankstine baime ir atsiduoti. Taip pat būti labai kantriai. Labai lėtai, po truputį, kaip sraigė lendu iš savo namelio. Smagumas yra vieną dieną suprasti, kad išaugau iš mažyčių savo marškinėlių ir dabar jau esu didesnėje bendrystėje su visu pasauliu. Suprantu, kad bendrystė su savimi, Dievu ir kitais žmonėmis yra verta kiekvienos, kad ir mažiausios mano pastangos.

Imu suprasti, ką reiškia būti stipriu, kai esi silpnas. Kas yra tas silpnumas ir kas yra ta stiprybė silpnume.

Pirmąsias savo darbo dienas nuolat patiriu didelės baimės ir bejėgiškumo “priepuolius”. Tiek dalykuose, susijusiuose su darbu, tiek visai, rodos, šalutiniais atvejais. Pavyzdžiui, šįvakar, grįždama troleibusu namo, išsigandau paprasčiausio girtuoklėlio, kuris mane kalbino, klausė, kur važiuoju ir pan. Anksčiau taip niekada nebūdavo. Niekad nebijodavau žmonių. Kodėl taip darosi su manimi? Kodėl mane apima šita beveik paniška baimė (o gal paprasta savisauga, kurios anksčiau nebuvo)?

Važiuodama troleibusu, paskambinau broliui. “Ar galėtum mane parvežti namo nuo stotelės?” – paklausiau (ten reikia truputį paėjėti). Ir jis atvažiavo. Tada supratau, kodėl Dievas man leidžia išgyventi šitą slogią, neramią savijautą. Mano silpnumas – tai vaistas nuo puikybės ir tai galimybė mano broliui atrasti, jog gyvename ne dėl savęs.

Jis turėjo progą tarnauti, padėti, išgelbėti mane. Jis turėjo progą atrasti galbūt dar neatrastas jėgas pasiaukoti, padaryti kažką dėl kito. Nieko nėra baisiau už būseną, kai, rodos, esi niekam nereikalingas ir nieko negali. O padėdamas kitam patiri, kad gali. Kad gali daugiau, negu pats manei galįs. Tai yra stebuklas. Kristus ne kartą sakė – tavo tikėjimas išgelbėjo tave. Kristus buvo tas žmogus, kuris sudarė galimybes tikėti. Dievas viską yra davęs žmonėms, Jis pats yra apsigyvenęs žmoguje ir gali viską jame. Kristus, Dvasia ir Dievo žodis žadina tai mumyse, sukelia tikėjimą, Dievo veikimo troškimą.

Nežinau, ar aš aiškiai kalbu. Tik noriu pasakyti, kad mano silpnumas įgalina kitą žmogų man padėti. Padeda kitam atrasti savo stiprybę, kurios man konkrečioje situacijoje ar konkrečiu metu gyvybiškai reikia. Ir tai yra Kristaus meilės įsakymo išsipildymas, kad vieno kūno nariai iš tikrųjų būtų vienas kūnas, gyventų kaip vienas kūnas: sutrikus vienai kūno daliai, kitos stengiasi stipriau dirbti.

Ačiū tau, Viešpatie, už silpnumo akimirkas. Ačiū, kad dovanoji žmones, kurie gelbsti, padeda. Ačiū, kad sukūrei mus kaip vieną kūną. Ačiū, kad mokai remtis vienas kitu ir pasitikėti, kad mokai mylėti ir būti mylimais.

Vakar pas Jolančiuką žiūrėjom gražų filmą”Tigras ir sniegas”. Buvo labai vėlus metas, todėl mačiau tik filmo pradžią ir pabaigą, bet esmę supratau. Filme visiškai pašėlęs italas (labai mielas personažas – jis be jokių vidinių priespaudų, yra toks, koks yra) labai myli vieną moterį. Viską daro dėl jos, aistringai, pats nuolat atsidurdamas komiškose situacijose. Vyrukas visiškai nesirūpina, kaip jis atrodys kitų akyse, neklausia, ar jo elgesys racionalus, ar jam apsimoka skristi į Bagdadą, kur vyksta karas, kad tik pamatytų sergančią savo mylimąją. Kad ten patektų jis apsimeta italų chirurgu, o kai jį suima taikdariai, jis kaip papūga be perstojo rėkia “aš italas”. Žodžiu, tikrai komiškas filmas, komiška asmenybė. Bet gražiausia, kad šitas žmogus taip tyrai ir ištikimai myli, kaip vaikas – jo niekas nesustabdys, jis visiškai atsidavęs savo tikslui – mylėti moterį ir siekti jos meilės. Filmas padrąsino. Nebijok daryti to, kas ateina iš tavo širdies. Tikėk – ten slepiasi geri, patys geriausi ir tikriausi dalykai.

Daug kartų esu skaičiusi, kad didžiausia mūsų laikų pagunda yra neviltis. Nieko gero neišeis… neverta stengtis… vis tiek nepavyks… o kas iš to?.. bet ar aš tikrai to noriu?.. o ką pasakys kiti?.. bet juk tai visiška nesąmonė… Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius “Valstiečių laikraštyje”, komentare teisingai pasakė: didelę nuodėmę daro tie, kurie skatina neviltį, kurie ją palaiko savo pesimizmu, abejingumu, nieko neveikimu tik bambėjimu ir kaltinimu.

Čiauškėdama su tėčiu, pasakiau savo “ateities planus” – pasveikti nuo vėžio (dar nesergu, bet jei susirgčiau), įkurti savo radijo stotį, kuri (per kurią) gydytų žmonių širdis ir sąžiningu, doru būdu tapti (Lietuvos) prezidente. Nesakysiu jo reakcijos po truputį mokausi atsilaikyti prieš nevilties, netikėjimo ir pesimizmo gaidelę tėčio balse. Žinoma, mano idėjos dažnai būna utopinės, nelogiškos, ir galbūt tikrai nepasiekiamos. Bet faktas – jos virsta kažkuo kitu. Čia kaip brainstorming’as. Jei kiekvieną idėją kritikuosi, idėjų kils vis mažiau, o noro ir jėgų bent pabandyti jas įgyvendinti liks nulis. Leiskite idėjoms, norams, svajonėms gyventi jumyse ir tikėkite, kad jos, vienu ar kitu būdu tikrai išsipildys. Pavyzdžiui, šventoji Teresėlė. Ji svajojo būti misionierė (iš tiesų, ji svajojo būti viskuo), nors didžiąją gyvenimo dalį neišėjo iš vienuolyno – buvo kontempliatyvaus vienuolyno sesė (jos ten net su žmonėm ribotai bendraudavo). Ir kas atsitiko? Dabar jos relikvijos keliauja po pasaulį. Mes tikime, kad jos siela gyva ir viską mato. Taigi, jos svajonė išsipildė. Ji keliauja ir liečia žmonių širdis per savo “Vienos sielos istoriją”.

Tikėti stebuklais, tikėti, kad mūsų širdys yra gėrio šaltinis ir jose gimsta patys gražiausi troškimai, kuriuos Dievas ne tik kad gali išpildyti, bet visa esybe trokšta išpildyti. Mums reikia tik tikėti, tik leisti Jam padaryti taip, kaip geriausia. Ir padėti kitiems žmonėms tikėti gerumu.

Vakar taip pat buvau šokiuose. Galvojau, pusvalandukui užsuksiu pajudėti (pas Jolantą buvo daug skanaus maisto prisivalgiau; o šokiuose tokios netikėtos kalorijos labai gerai “sueina”). Prie manęs prisigretino vienas vaikinukas. Nelabai norėjau bendrauti, iš tiesų nelabai moku bendrauti šokiuose – nežinau, ko kitas žmogus iš manęs tikisi, nežinau, kaip jis intepretuos mano elgesį, jei darysiu vienaip ar kitaip… Taigi, truputį susikaustau. Pradėjom bendrauti. Labai smagiai pašokom – vaikinas 7 metus lankęs pramoginius, trumpam pasijutau šokių partnere (vienas didžiausių malonumų šokti su vyru, kuris drąsiai ir tvirtai veda šokyje). Kai vakaras pasibaigė, svarsčiau, pasiūlyti jį ir jo draugą pavežėti namo ar ne. Buvo jau vėlu-anksti, aš tų vaikinų nepažinojau, be to TAIP KVAILA BŪTI GERAI IR PASLAUGIAI kitų žmonių akivaizdoje, ar ne? Dar vaikinų! Kažkokia nesąmonė… Visgi, nesusiturėjau. Pavežiau. Dabar žinau, kad labai gerai padariau. Užteko vienos nuoširdžios frazės: “21 amžiuje dar būna tokių gerų žmonių?!” Jis manė, kad gerų žmonių nėra… Tai yra baisu. Gyveni, manydamas, jog visi žiūri tik savo naudos, dar daugiau – kad toks požiūris yra vienintelis, leidžiantis išgyventi. Jei ir jūs taip galvojat, tai žinokit: TAI – NETIESA. TAI MELAS, KURĮ MUMS NORI ĮTEIGTI. Dievas yra tas, kuris myli ir dovanoja. Ir mes, kai leidžiame Jam veikti mumyse, kai patikim Jo žodžiais, Jo pagrindine taisykle “mylėkite vieni kitus”, kai surizikuojam – vualia! Pasirodo, tai veikia. Pasirodo, svajonės pildosi, pasirodo, žmonės gali būti beprotiškai geri, TU GALI BŪTI BEPROTIŠKAI GERAS, GALI MYLĖTI BE RIBŲ. Tai yra didžiausias džiaugsmas – patirti, kad gali mylėti be ribų, patirti, kad ką tik padarei kitą žmogų laimingą, priminei jam apie šviesą, gėrį, suteikei viltį, kad dar yra kažkas gero šitame pasaulyje.

Žiburys neslepiamas po lova nesidrovėkite gerumo ir beprotiškų svajonių. Svarbu apie viską papasakoti Dievui, gyvenančiam širdyje, ir pasitikėti Jo Žodžiais, pasitikėti, kad jei Jis pasėjo jumyse vieną ar kitą dalyką, tai ir išaugins. Drąsos gražaus, gražaus sekmadienio.

Viena kolegė pastebėjo: populiariausi tie kunigai, kurie kalba apie bendražmogiškas vertybes, apie Dievą kaip kažkokį abstraktų gėrio rinkinį, kuris yra labai arti mūsų įprasto įsivaizdavimo. Jie nemini Kristaus. Ir save pagaunu kalbant apie abstraktybes, apie meilę, apie Dievą, apie Jo gerumą, bet nekalbu apie Kristų. Kodėl? Juk krikščionybė ir yra tikėjimas Kristumi…

Labai nepatogu kalbėti apie Kristų. Iš kažkur (gal iš patirties?) ateina tvirtas įsitikinimas, kad kalbėti apie Kristų – tai fanatizmas, tai kažkas žiauriai nenormalaus – tikėti KRISTUMI, konkrečiu žmogumi, kuris gyveno, mirė ir prisikėlė. (Taip, kalbėti apie Kristų, kol nesi iš tiesų Jo pažinęs, o tik pagautas atsivertimo emocijų ir pasiskaitęs truputį religinės literatūros ar pasiklausęs protingų dėdžių, iš tiesų kvepia fanatizmu… Ir tai žiauriai atstumia, kaip elektra nukrato, bet turbūt dažnas (jaunas) atsivertėlis išgyvena tokį etapą… Paklauskit mano draugų ir šeimos, jie papasakos )

Kitas dalykas – man pačiai lengviau, paprasčiau ir saugiau tikėti kažkokiu geru, mylinčiu dievu, kuris pagal mano jausmus slenkasi tai į vieną, tai į kitą pusę. Kuris yra be veido, be formos, kaip didelis neapčiuopiamas dulkių debesis. Susidėlioji vaizdelį, koks tas dievas yra ir gali ramiai sau, nesukdamas galvos, gyventi. Nebereikia rūpintis labiau pažinti dievą, suprasti jo, juk ir taip viską apie jį žinai… Juk pats ir esi jį sukūręs. Kai reikia, jis vienoks, kai reikia – kitoks.

Bet tiesa tokia, kad Dievas yra labai konkretus asmuo. Tai Kristus. Jei sakome, kad žmogaus asmuo yra nenusakomo gylio, tai ką jau kalbėti apie Dievą… Jis apima ir savyje sutalpina visas bendražmogiškas vertybes, kurios mus taip veža, apie kurias taip gera kalbėti ir girdėti. Kristus yra kažkas dar labiau visų trokštamo ir išsiilgto, nei meilė, tiesa, gėris. Tik mūsų galvose Jo vardas kartais sukelia baisias, klaidingas asociacijas. Nes Bažnyčia ir/ar atskiras jos žmogus savyje turi ir Kristų, ir didžiausias nuodėmes – puikybę, valdžios ir pinigų troškimą, ištvirkimą. Šias yra lengviau pastebėti, jos giliau įsirėžia, blogis gali brutaliai sukrėsti mūsų širdis, jis gali tai sau leisti, jo toks tikslas. Tuo tarpu Kristus – Dievas – dažniausiai (bent taip sako mano patirtis) kalba tyliai, nesiekia šokiruoti ir sukrėsti, duoda daug laiko mums išgirsti jį ir suprasti.

Turiu priminti sau, kad ir melsdamasi kreipiuosi ne į abstraktybę, bet į asmenį, panašiai kaip į kitą žmogų, tik labai ypatingą, tokį, kuris geriau nei aš pati pažįsta mane, kuris yra pats artimiausias, kuris viską žino apie mane, jam nieko nesuvaidinsi, neapsimesi… Jis žino kas ir kokia esu (bet priešingai nei kai kurie žmonės, nenori manęs paniekinti, nuteisti, išjuokti).

Tai kodėl bijau Kristaus? Dievo-asmens? Kodėl bijau atsistoti priešais Jį? Kodėl slepiuosi? Kodėl užsimerkiu ir mieliau meldžiuosi abstraktaus ir tolimo dievo figūrėlei, ir taip pabėgu nuo bendarvimo su gyvuoju Dievu – Kristumi? (Dar vienas klausimas iš serijos “kodėl?” )

—

Geroji fėja ramina mane:

Duok sau laiko, mieloji. Jau vien tai, kad supranti šitą faktą, supranti ir pripažįsti, kad bijai, kad dažniau meldiesi savo susikurtam stabui, o ne gyvam Dievui, yra didelis dalykas. Ramybės :* Dievas niekur niekada nepasitraukia nuo tavęs. Iš lėto, taip kaip išeina, atsisuk į Kristų. Jis yra tavo pusėje, Jis už tave. Ir niekas niekada Jo nuo tavęs neatstums. Net pati didžiausia tavo baimė ar stabmeldystė. Eini teisinga linkme. Apkabinu

P.S. Prisiminiau vieną žaidimą… jis apie asmenybės susidvejinimą… kai geriau pagalvoji, gal visai ir nieko tie vidiniai pašnekesiai

P.P.S. Juokauju

Jei turite klausimų apie krikščionių tikėjimą, norėtumėt stiprėti šioje srityje, pabandykite Alfa kursus – savaitinius susitikimus su mokymu ir diskusija.

Čia Vilniaus Matulaičio parapijos (sesių Asumcionisčių) pasiūlymas:

Kokia gyvenimo prasmė? Kas bus po mirties? Kodėl Jėzus mirė? Ar Dievas gydo šiandien? Iš kur žinoti, kad tai, kuo tikiu – tiesa? Kam Bažnyčia?
KYLA KLAUSIMŲ? IEŠKAI ATSAKYMŲ?
Kviečiame į ALFA kursą!

- 10 savaičių;
- susitikimai 1 kartą per savaitę, kurio metu klausomasi mokymo, apie kurį po to diskutuojama grupelėse, draugiškai bendraujama prie arbatos;
- rekolekcijų savaitgalis kurso viduryje.
ALFA KURSO PRADŽIA:
2009 m. spalio 1 d. (ketvirtadienį), 19.00 val. Vilniaus Pal.J.Matulaičio parapijos kavinėje (J. Matulaičio a. 3)
Prašome registruotis iki 2009 09 30:
tel.: 2461770 (darbo val.); 2750210 (nuo 20.00 val.),
mob.: 8 65020120; 8 655 90171;
el. paštu: assumpt@takas.lt, matulaitis@takas.lt
arba tiesiog ateik nurodytu laiku nurodytoje vietoje.

Šiandien vos vėl nepasinėriau į depresinius svarstymus apie šitą mūsų pasaulį. Turėjome paskaitą Politinė komunikacija. Beveik tris valandas dėstytoja su ironija “nuiminėjo” mums rožinius akinius ir pasakojo, kaip viskas, VISKAS politikoje ir politikos komunikacijoje yra neetiška, nedora ir šitos situacijos neįmanoma pakeisti.

Iš pradžių pasidaviau tam – tikrai, atrodo, ten vien tik brudas. Ir jokių prošvaiščių. Ir apskritai, jei nori išlikti žmogumi, geriau nešk kudašių iš šito pasaulio. Labai dažnai pagaunu save taip mąstant. Bet ar tai tiesa?

Pirmiausia, bet koks absoliutinimas yra įtartinas. Kita mūsų dėstytoja, teisininkė, yra gražus pavyzdys. Ji dėsto mums kursą apie intelektinės nuosavybės teisę. Kai mes kalbame apie muzikos, filmų ir kitų kūrinių pumpavimą iš interneto – vagystę ir autorinių teisių pažeidimą – ir sakome, kad tai daro visi, ji mus sustabdo ir sako: “Ne visi. Aš to nedarau, mano kolegos taip pat”. Gal jie – vieninteliai žmonės, kurie nevagia inernetu, bet tai jau šiokia tokia viltis

Taigi, iš pradžių visiškai priėmiau Politinės komunikacijos dėstytojos požiūrį kaip teisingą. O siaube, kokioje skylėje gyvename, kokie žmonės baisūs ir kokia baisi ateitis laukia žmonių, kurie nori būti sąžiningi… Norisi nebežengti toliau į realybę, pasilikti su rožiniais akiniais.

Bet tada (tiesą sakant, kai pradėjau kalbėti mintyse Sveika, Marija), kažkaip nusiraminau.

1. Tai yra dėstytojos požiūris, jos patirtis, jos informacija. Greičiausiai tame yra dalis tiesos. O gal ji turi savo motyvus, kodėl taip matyti pasaulį. Kita vertus, ačiū Dievui, kad galiu susipažinti su tokiu požiūriu, su realistiniu vaizdu. Jau nevienas žmogus man pataria nusileisti ant žemės gal ši paskaita – puiki proga?

2.Visuomet, visuomet, visuomet (absoliutinu?) yra dorų žmonių. Tik gėris yra prasčiau pastebimas nei blogis. Gėris yra mūsų praleidžiamas, tarsi savaime suprantamas. O blogis kaip magnetas traukia ir bado akis. Man rodos, reikia susitaikyti, kad nuolatos būsime gundomi įžvelgti, kas negerai, ko trūksta, ir nepamatyti gerų dalykų. Nereikia veidmainiauti ir nuslėpti trūkumus, ydas, blogį. Reikia tai įvardinti ir kiek įmanoma vengti bei šalinti. Tačiau kalbėti vien apie blogį – tai pasakyti tik dalį tiesos. Kita dalis tiesos – gėrio buvimas – yra lygiai tiek pat reikalinga.

3. Sunku mąstyti apie supuvusią politikos ir politinės komunikacijos sistemą, kai įsivaizduoji, kad privalai ją pakeisti. Vienu ypu, savo paties jėgomis, per vieną naktį… Tada tikrai stogas gali nuvažiuoti… Nes suvoki, kad kovosi su vėjo malūnais. Manau, prieš tokius “baubus” yra vienas vienintelis ginklas – kantrus mažas kasdienis stuksenimas ten, kur esi, toje srityje, kurią geriausiai išmanai. Be to, ar tas baubas kartais nėra mūsų pačių sukurtas ir ne realybėje, o GALVOSE? Gal būtų daug lengviau, jei pripažintume faktus, matytume realybę ir suvoktume jos atitrūkimą nuo teorijos, bet nepasiduotume emocijoms? Priimtume, kaip yra? Ir tiesiog dirbtume savo darbą – sąžiningai, dorai, su meile?

4. Taip, taip, idealiste, Sigute. Dar nė karto negavai per galvą, dėl to paistai tokias nesąmones… Tau dar nė karto neteko susidurti su tuo “baubu” akis į akį. Kai susidursi, pamatysi. Taip, kai susidursiu, tada ir spręsiu, ką daryti, kaip vertinti, kaip su tuo gyventi. Kodėl turėčiau nusiminti, pasiduoti, anksčiau laiko nurašyti gėrį kaip nepajėgų išsilaikyti šiame pasaulyje? O kas sakė, kad gyventi sąžiningai, krikščioniškai bus lengva? Kristus nežadėjo lengvo gyvenimo, Jis perspėjo apie nuolatinį puolimą ir persekiojimus. Bet… visa tai išgyvensime ne vieni, o su Juo. Kai susiduriu su tokia blogio, neteisybės baime, kad negalėsiu atsilaikyti, kad tai mane gyvenime sunaikins, turiu prisiminti, kad kaip tik ten, kur tamsumos, esu kviečiama būti žemės druska. Ir ne mosikuoti kalaviju, ne rauti rauges iš javų, žodžiu, ne griauti esamą sistemą, bet patyliukais, su DIDŽIULE KANTRYBE ir PASITIKĖJIMU, kad GĖRIS SAKO PASKUTINĮJĮ ŽODĮ, kurti pasaulį tokį, kokį jį noriu matyti. Kokį jį žinau buvus pradžioje – “ir tai buvo gera”.

Baisu deklaruoti tokį požiūrį. Baisu, kad ateityje milijonus kartų atsitrenksiu į realybę, kuri pasirodys nepakeliamai sunki, kurioje nematysiu nė lašo šviesos, nė vieno sąžiningo žmogaus, nė vieno menkiausio vilties ženklo, nė vieno gėrio lašelio savo širdyje. Ir neatlaikysiu. Gali būti ir taip. Tada šitos gražios kalbos bus vien tik kalbos.

Žinau, ką tada darysiu. Vėl kalbėsiu Sveika, Marija. Žinot, kodėl? Nes ji turbūt vienintelė nepasidavė nevilčiai ir netikėjimui baisiausiu momentu – kai Kūrėjo-Meilės Sūnus buvo nužudytas. Kristaus mirties istorija. Jam kabant ant kryžiaus visiems jo mokiniams turėjo atrodyti būtent taip – blogis nugalėjo. Mokytojas, kuris kalbėjo apie tokius gražius, teisingus dalykus, kuris turėjo būti Karalius, Mesijas – Gelbėtojas, buvo įveiktas. Visai be pasipriešinimo, be kovos. Evangelijose pasakojama, kad mirus Kristui mokiniai grįžo prie seno amato – žvejybos. Jie nesitikėjo istorijos tęsinio.

Vienintelė Marija, nors ir nežinodama, kodėl taip nutiko ir kam reikalingi tie baisumai, neprarado vilties ir tikėjimo. Ji nereali, ji tvirta, ji neišmušama iš pasitikėjimo vėžių. Ji yra tobulas atsakas mano Politinės komunikacijos dėstytojai, kuri visur įžvelgia (ar bent taip sako, bandydama provokuoti studentus) klastą, savanaudiškumą ir ateityje nesitiki nieko geriau. Šviesos, gėrio, tiesos pergalė yra įmanoma, reali ir net, sakyčiau, neišvengiama. Kaip tai įvyks, ar pastebėsime tai – kitas klausimas.

Tai va. Noriu tikėti. Noriu darbuotis Dievo karalystės labui. Noriu blaiviai matyti realybę, nesistebėti nuodėme bei žmonių (pirmiausia SAVO) silpnumais, ir išlikti, augti tikėjime, kad Dievas per mane ir kitus žmones nori ir gali pasaulį daryti geresnį.