Baltriškių stovykloje kaip visada buvo mokymai. Vienu iš jų noriu pasidalinti su jumis. Tai brolio Egidijaus sakytas mokymas apie šv. Mišių, Komunijos ir adoracijos prasmę ir kaip Velykos susijusios su tuo.

Komunija

Komunija – ypatingas Dievo artumas. Duona tampa Kristaus kūnu, kad Jis būtų su mumis. Vienas filosofas yra pasakęs: Žmogus yra tai, ką jis valgo. Panašiai galima sakyti apie Eucharistiją – tampam Kristaus kūnu. Šv. Augustinas taip pat sakė – tampk tuo, ką valgai.

Kas mumyse tampa panašu į Kristų? Jausmai, mintys, troškimai, gyvenimo būdas. Mišiose mūsų vidinis kraujas atsigauna. Įmetam savo nuodėmes ir gaunam Dievo gyvybę. Nereikia marketingo Mišioms, jos, kokios bebūtų, yra atgaiva mūsų vidiniam gyvenimui.

Būti vienybėje su kuo nors – tai pasilikti su juo, galvoti apie jį. Einam į Mišias, kad įprastume būti ir gyventi su Dievu.

Priėmęs komuniją, stenkis išlaikyti tą gerą skonį. Išėjęs iš Mišių esi kaip vaikščiojantis tabernakulis. Tokiu būdu Jėzus ateina į mūsų buitį.

Mišios aukojami duona ir vynas gaminami spaudimo (vynuogės), malimo (miltai) būdu. Simboliška – Kristui taip pat reikėjo būti sumaltam, suspaustam. Tie spaustuvai – kryžius. Per Mišias sudabartinama kryžius ir prisikėlimas.

Per Mišias Jėzus atsiduoda mums visas, gauname visą Kristų, nes kūnas žydų kultūroje – tai visas žmogus. Kraujas – gyvybė.  Praliejai daug kraujo – mirei. Kai Kristus atiduoda savo gyvybę – atiduoda savo kraują.

Komunija – tai ir savęs aukojimas Kristui. Abipusis aukojimas, kitaip nebūtų bendrystės. Komunija dar lyginama su santuoka – visa, ką turiu, bus ir tavo. Visa tarp mūsų bus bendra. Kaip Kristus, taip ir aš esu kviečiamas atiduoti visą save – savo gyvenimą, sveikatą, troškimus, savo kraują – aukojam tai, kas mums mirtis, kas nepatinka, kas skauda, ko negalim priimti.

Per komuniją tampam viena dvasia su Viešpačiu. Apsvaigstam – peržengiam savo ankštos erdvės ribas. Komunija turėtų baigtis ekstaze – išėjimu iš savęs. Ne svaiginančiu skraidymu, bet išėjimu iš savęs į Dievą. Bendrystė galima tik per meilę.

Adoracija – Mišių pratęsimas. Mišios ir adoracija – tai kaip du dviračio ratai. Per adoraciją džiaugiamės Dievo buvimu. Kartais sprendžiame savo problemas, bet taip neturėtų būti. Tam, kad mumyse liktų Dievo įspaudas, mums reikia pabūti ilgiau Dievo akivaizdoje. Per adoraciją auginam didžiausias dorybes – tikėjimą, viltį ir meilę. Aukojam Dievui tai, kas mums brangiausia – savo laiką.

—

Toks trumpas mokymo konspektas. Tegu šventoji Dvasia veda jus į tikėjimo gilumą.

Kas norėtumėte paskaityti daugiau brolio Egidijaus minčių, čia rasite interviu su juo apie Velykas, velykinę stovyklą Baltriškėse bei jo asmeninį pašaukimą tikėti ir būti vienuoliu.

Kelias dienas buvau Baltriškėse, pas geruosius ir ištikimuosius Tiberiados brolius. Jie nerealūs. Padaro krūvą darbų (pavyzdžiui, visos dovanos Jaunimo dienoms, arba didžiulės stovyklos šeimoms, jaunimui, paaugliams ir vaikams), ir nė kiek neužriečia nosių. Nė kiek. Kaip tik nerimsta, kasdien darbuojasi prie bažnyčios, kuri taip pat auga kaip ant mielių.

Kodėl?

Jie nuolat dėkoja. Per maldą jie nuolat dėkoja Dievui už naują dieną, už tai, kad Jis atpirko žmones, kad mirė ant kryžiaus, kad atleido kaltes, kad paliko savo Žodį, kuris gaivina. Dėkoja už brolius Belgijoje, Konge, Filipinuose. Dėkoja už augančias daržoves darže (pastarosiomis dienomis, kai kaitra, jos kaip tropikuose, galima skinti ir sėti naujas, vis auga ir auga). Už viską dėkoja. Net už tai, kas nepasisekė – jiems tai – tik “nauja patirtis”, galimybė dar kažko išmokti, patirti. Sunkumai – tai tik galimybė grūdintis, augti, tvirtėti.

Tai, ką jie daro, tikrai yra Dievo stebuklas. Ir dėkingumas, manau, yra pats geriausias kuras visoms jų pastangoms.

Ir aš noriu dėkoti už viską. Visa, ko neturiu, ko trūksta, atiduoti Dievui, ir džiaugtis visa ta gausybe dalyku, kurie man dovanojami kiekvieną dieną. Labiausiai – už viltį, kurią Dievas duoda savo pažadais: išgelbėjau tave, esi mano, esi man brangesnė už bet ką šitame pasaulyje.

Ačiū Tau, Dieve, už tai. Ačiū, kad Esi.

Brolio Egidijaus mokymo apie laisvę II dalis.

Laisvė Evangelijoje

Jėzus – laisvas žmogus

Jėzaus amžininkus nustebino jo autoritetas. “Jis nekalbėjo kaip fariziejai, bet kaip turintis galią”. Jėzus – laisvas žmogus. Laisvas nuo Izraelio institucijų (šabas, šventykla, tradicijos – plauti rankas, įstatymas…), jeigu visa tai tampa uždanga religijos esmei. Jis bendrauja su nusidėjėliais ir neatkreipia dėmesio, kad dėl to jį smerkia. Jis bendrauja tiek su farizieju Nikodemu, tiek su samariete (klaidatike, moterimi, ištvirkėle – turėjo penkis vyrus). Jis laisvas nuo kitų žvilgsnių, nuo šeimos. Jis prie nieko nėra prisirišęs, nei prie savo populiarumo, nei prie valdžios, garbės, nei prie savo gyvybės, nei prie patogumo. Jis visiškai atsidavęs savo misijai, nešykštus savo laiko. Ir visoje Evangelijoje jis kviečia mus į tą pačią laisvę.

Jėzus laisvina mus pirmiausia savo mokymu. Mes turime Dievo vaikų orumą – esame laisvi kaip Dievo vaikai nuo žemės reikalų, turime vidinę laisvę. Niekas negali išprievartauti tavo sąžinės, nei tėvai, nei valdžia, nei draugai. “Kas Ciesoriaus, atiduokite Ciesoriui, o kas Dievo – Dievui. Pinigai yra Ciesoriaus, bet jūs esate Dievo – ne Ciesorius yra jūsų dievas (Romoje imperatorius būdavo sudievinamas. Mes priklausome tik Dievui, nes esame sukurti pagal jo paveikslą.

Jėzus nedaro politinės revoliucijos, kaip daug kas aplink jį norėtų. Jis daro dvasinę revoliuciją, atneša dvasinę laisvę. Jėzus taip pat mus kviečia turėti laisvę pasaulio atžvilgiu kaip jis. “Kas nemyli manęs labiau už tėvus, nevertas manęs” – jūs Dievo vaikai, todėl neturite būti priklausomi nuo tėvų. Nebijokite būti tėvų nesuprasti. Tai nenukreipta prieš tėvų meilę, bet prieš nesveiką santykį.

Persekiojimai. Jėzus kelis kartus sako “Nebijokite” – žmogus, kuris nebijo, yra laisvas. Jis nevergauja niekam. “Nebijokite tų, kurie žudo kūną”, “visi jūsų plaukai suskaičiuoti”. Nebijoti persekiojimų, patyčių, nes niekas negali pakenkti tavo sielai. “Kas daro nuodėmę, yra nuodėmės vergas”. Nuodėmė visada yra priklausomybė. Darai tai, ko nenori daryti – prarandi savo laisvę. Nuodėmės kabliukas yra malonumas, bet paskui prarandi savo laisvę.

Jono evangelijoje laisvė yra pirmoje vietoje. Tampu laisvas, kai myliu Dievą, kitus, kai galiu atsiduoti laisvai, pamiršti save. Tikra laisvė nėra daryti ką noriu ir kada noriu, nes tada esu įkalintas savo troškimų ir kaprizų. Laisvė yra meilei, laisvė mylėti – išsivaduoti iš to, kas man trukdo mylėti.

Kadangi Dievas mus myli tokius, kokie esam, pasilieka mumyse, mes neturime bijoti kitų žvilgsnio, teisimo. Laisvas yra tas žmogus, kuris priima save ir nebijo kitų žvilgsno – šventoji Dvasia duoda tokią savikliovą.

Laisvė švento Pauliaus raštuose

Paulius yra krikščioniškos laisvės apaštalas. Jis savo kailiu patrė vidinį įkalinimą – “Nedarau, ko noriu, bet darau, ko nekenčiu”. “Taigi tu nebe vergas, bet Sūnus, ir jei tu sūnus, tu taip pat Dievo paveldėtojas – Dievas mus išvadavo, mes tapome Dievo vaikais”. Esame išvaduoti iš keturių vergovių:
- nuodėmės vergovės;
- įstatymo vergovės;
- melo vergovės:
- mirties vergovės.

Kristus mus taip pat išvaduoja iš poreikio nusipelnyti teisę gyventi, iš noro būti išskirtiniu, įrodyti sau ir kitiems, kad turiu teisę į meilę. Dievas mane mylėjo ir tada, kai buvau nusidėjėlis. Jo meilė – pirma. Mano pastangos yra tik atsakas į jo nemokamą meilę. Tau nebereikia įrodyti, nusipelnyti, užsidirbti – nei Dievui, nei kitiems, nei sau. Dažnai stengiamės kontroliuoti savo gyvenimą – per psichologiją, sveiką mitybą, jogą. Tai iliuzija. Kažkokia technika negali išspręsti mano problemų. Dieve svarbu nebe rezultatas, bet tikėjimas, kuris veikia meile.

Bet laisvė turi savo ribas: “Viskas man valia, bet ne viskas naudinga. Viskas man valia, bet nesiduosiu pavergiamas”. Mano laisvės riba yra kito meilė. Pavyzdžiui, lytiškumas turi būti savęs atidavimas, o ne egoistinio malonumo ieškojimas. Mus valdo ne išorinis įstatymas, jis tik rodo mums nuodėmę, mums svarbus vidinis laisvės ir meilės įstatymas.

Kristus yra laisvas, nes jis vadovaujasi ne išoriniais įstatymais, bet Dvasia. Jis laisvas pasaulio atžvilgiu ir neturi nuolat savęs klausti: ar aš būsiu nubaustas? Ar aš nepadariau nusižengimo? Bet jo laisvė nėra absoliutas. Pavyzdžiui, nusilesiti tėvams nereiškia prarasti savo laisvę. Žmogus, kuris moka paklusti (ne kaip vergas) yra laisvas žmogus (laisvas nuo kaprizų). Vienuolių paklusnumas – tai išmokti laisvai atsisakyti savo valios, kad priimtum Dievo valią. Atsisakau savo kaprizų ir asmeninių ambicijų, kad tarnaučiau bendram labui – bendruomenės tikslui.

Dvasinis gyvenimas kaip laisvės kelias

Askezė yra pratimas, kad augtume laisvėje, kad taptume nepriklausomi nuo šio pasaulio. “Todėl aš bėgu ne dvejodamas ir grūmiuosi ne kaip į orą smūgiuodamas, bet tramdau savo kūną ir darau jį klusnų, kad kitus mokydamas, pats nepasidaryčiau atmestinas” (iš laiško korintiečiams). Gavėnios askezė (pasninkas ir kt.) yra patikrinimas, ar nesu priklausomas, ir vaistai nuo priklausomybės. Savęs atsižadėjimas taip pat rodo, kad mūsų prisirišimas prie Dievo yra didesnis nei prie malonumų. Lengva pasakyti, kad priklausome Dievui, bet turime tai gyventi kasdienybėje.

Pirmieji vienuoliai labai užakcentuoja išsivadavimą iš nesveiko prisirišimo prie aistrų. Atsiribojame nuo savo emocijų ne pykdami ant savęs, bet palikdami ramybėje. Kol kovoju aršiai prieš baimę, ji mane valdo. Reikia pripažinti, kad bijau, priimti savo baimę, ir po truputėlį “ravėti” ją. Jei kovoju už skaistybę kaip beprotis, nešvankios mintys dar labiau apsėda. Normalu, kad esu gundomas. Bet nereikia leisti, kad tos mintys mane valdytų. Jei neatsiriboju mintimis, prarandu ramybę. Malda padeda atsiriboti.

Malda veda mus į vidinę laisvę – neriam į būties gilumą. Malda padeda atleisti. Kol neatleidžiu, nesu laisvas – tempiu pykčio ir nuoskaudos naštą.

Dar vienas brolio Egidijaus mokymas. Šįkart – apie laisvę.
(Šiuos 20-uosius Lietuvos Nepriklausomybės metus Lietuvos vyskupai paskelbė padėkos už laisvę metais ).

I dalis

Laisvė – magiškas žodis – visi nori būti laisvi. Bet tai žodis, kaip ir žodis meilė, yra taip daug naudojamas, kad nebežinai jo reikšmės. Demokratijoje laisvė – pagrindinė vertybė: svarbiausia, kad neprarastume laisvės. Anksčiau svarbiausia vertybė buvo pareiga: žmogus buvo visuomenės dalis, turėjo pareigas visuomenės atžvilgiu. Dabar svarbiausia realizuoti save.

Dažnai laisvės supratimas labai ribotas. Kas yra laisvė? Neigiamas apibrėžimas – apribojimų nebuvimas. Teigiamas – galėti daryti tai, ką nori. Galimybė duoti savo gyvenimui kryptį, kurią noriu jam duoti.

4 momentai laisvėje – laisvė yra visas procesas:
- svarstymas;
- pasirinkimas;
- ištikimybė;
- vaisius.

- susitinki merginą ir esi laisvas spręsti, ar ji tau tinka, ar ne;
- pasirenki ją ir pasiperši;
- ateina išbandymai, bet tu kasdien iš naujo ją pasirenki;
- išbandymams praėjus džiaugiesi pastangų vaisiais.

Ar įsipareigoti – tai riboti savo laisvę? Ne. Laisvė yra galimybė kažką kurti, o kūrybai reikia laiko. Pavyzdžiui, Don Žuanas užstrigo pirmoje stadijoje, nebuvo laisvas, bet savo kaprizų, egoizmo vergas.

Laisvė yra turbūt vienas iš svarbiausių žmogaus bruožų – tik laisvas žmogus yra tikras žmogus. Alkoholikas, narkomanas, vergas, maniakas praranda savo žmogiškumą.

Apie laisvę Senajame Testamente

Biblijoje laisvė yra viena svarbiausių minčių, nors ST mažai naudoja patį žodį. Pagrindinis Senojo Testamento pasakojimas – išėjimas iš Egipto vergovės, kai Izraelis tampa laisva tauta. Izraelitai nuolat grįžta prie šios patirties ir ją apmąsto. Tai kalba apie kiekvieno žmogaus religinę patirtį: aš esu izraelitas, kurį Dievas išvaduoja iš Egipto. Ir visada yra pagunda grįžti prie savo vergovės, nes būti laisvu ne taip lengva. Po išėjimo iš Egipto prieš pažadėtąją laimę yra dykuma, kurią reikia pereiti. Izraelitai sunkiai keliaudami ėmė bumbėti, kad būdami nelaisvėje, turėjo maisto, vandens – patogų, lengvesnį gyvenimą.

Tada Dievas veda tautą į Sinajaus kalną, kur sudaro sandorą, duoda dešimt įsąkymų. Įstatymai – ar tai nėra ta pati vergovė, tik kita forma? Ne, atvirkščiai. “Aš jus išlaisvinau ir tam, kad nebebūtumėte vergai, įstatymas bus kaip saugumo tvora, kad nekristumėte į daubą, negrįžtumėte į Egiptą.”

Kodėl tauta turi gyventi 40 metų dykumoje? Ne dėl to, kad Dievas baudžia tautą, bet kad ją ištyrintų. Ir mes esame tyrinami gyvenimo dykumose. Nuo ko? Nuo stabų. Stabai – tai kai suabsoliutiname tai, kas yra reliatyvu. Pavyzdžiui, darbas, pinigai, hobiai, draugai tampa mano gyvenimo tikslu. Tada prarandu savo laisvę, savo autonomiją (auto – savo; nomija – įstatymas). Tuome nužmogėju, nes žmogus nesukurtas, kad būtų kalinys, priklausomas.

Visas ST paskui pasakoja (istorinės knygos + pranašai), kaip tauta nuolat grįžta į Egiptą ir išeina iš jo (išsivaduoja iš savo stabų). Visos nelaimės kyla iš stabmeldystės, kuri yra pagrindinė nuodėmė.

—

II dalyje bus tęsinys apie laisvę Evagelijoje ir švento Pauliaus raštuose bei dvasinį gyvenimą kaip laisvės kelią.

Grįžau iš Tiberiados brolių kalėdinės stovyklos. Labai patiko brolio Egidijaus – turbūt linksmiausio žmogaus vienuolyne, – mokymas apie nuolankumą. Koks gyvybiškai svarbus yra nuolankumas! Paskaitykite mokymo konspektą:

Dažnai kalbama apie nuolankumą, bet ne visada teisingai.

Palyginimas: pragare yra daug dorybių ir jokio nuolankumo, o rojuje – daug trūkumų, bet jokios puikybės. Juk pati pirmoji nuodėmė ir buvo puikybė. Taigi nuolankumas – tai prieskonis visiems patiekalams. Neįmanoma draugystė, jei nėra nuolankumo. Negalime bendrauti, jei nesugebame pripažinti savo klaidų arba priimti kito žmogaus nuomonės.

Nuolankumas nėra savęs nuvertinimas. Nuvertinti save – tai depresija ir pati tikriausia nuodėmė. Piktasis – brolių kaltintojas, kartu ir mūsų kaltintojas. “Tu nieko nenuveiksi. Kitiems visada geriau sekasi negu tau” – tokios mintys yra velnio išmislas. Jos kyla iš puikybės – norime būti tobuli, bet neišeina. Tada niekiname save, vedame į mirtį.

Pripažinti savo talentus nėra nuodėmė. Svarbu sugebėti pamatyti, kad Dievas visa tai davė. Dėkoti už tai, kad esi toks. Ne tobulas, bet ir ne tuščia vieta. Nuolankumas – tai viduriukas, proga atrasti tiesą apie save.

Ar prisimenate evangelinį pasakojimą apie talentus? Kai vienam šeimininkas davė vieną, antram – penkis, trečiam – dešimt talentų. Pirmasis gavo mažiausiai, jis paslėpė talentą ir neleido jo į apyvartą ir taip nieko neuždirbo. Kiti du leido savo talentus ir uždirbo dar tiek, kiek “išleido”. Kai manome, kad mums mažai duota, kad mažai sugebame, apskritai nieko nedarome ir taip nepanaudojame nė to, ką esame gavę. Išeitis – padėkoti už tai, kokie, kad ir nedideli, gabumai yra mums duoti.

Jei pažiūrėtume į įvairias nuodėmes, jų šaknis yra puikybė:
pavydžiu: negaliu pakęsti, kad kitas yra geresnis už mane;
apkalbos: laikau save aukščiau už kitus;
melas: nenoriu pripažinti klaidų ir silpnybių;
sunku atleisti: nenoriu nusileisti, parodyti silpnumo;
įžeidinėjimai: noriu įrodyti, kad galiu, esu pajėgus kovoti.

Reikia paanalizuoti, kokiose situacijose ir kokiomis formomis pasireiškia mūsų puikybė. Nuolankumas yra ramybės šaltinis. Supranti, kad nereikia kovoti už pirmą vietą, priimi save ir kitus tokius, kokie esame.

Nuolankumas – tai gyventi tiesoje Dievo atžvilgiu. Atpažinti, kad esame Dievo kūriniai. Jei esu kūrinys, nesu Dievas. Dažnai norime gyventi pagal savo įsakymus. O iš tikrųjų, tai esame be galo skolingi Dievui už tai, kas esame ir ką turime. Jau žaltys Ievai norėjo įteigti melą, kad Dievas, liepdamas nevalgyti vaisiaus, apgauna žmogų, nes neleidžia jam tapti nepriklausomu, viską žinančiu ir galinčiu nuspręsti, kas yra gėris ir blogis. Žmogus įsivaizduoja, kad pats galės nusistatyti, kas gerai, kas blogai.

Masinis XX a. ateizmas ir yra pasekmė žmogaus noro būti savarankišku ir nepriklausomu. Bet Dievas nėra žandaras, kurio įsakymai durni ir tuščiai varžo žmogaus laisvę. Elgiamės kaip paaugliai – nesuprantame, kad Dievo įsakymai yra meilės patarimai, nuo duobių mus saugančios tvoros, kad neįkristume. Nuolankumas – tai ne tik protu, bet visa širdimi priimti priklausomybę: man Dievas yra reikalingas. Kol šito nepripažįstame, Dievas nieko negali daryti mūsų gyvenime.

Nuolankumas – tai ir priimti silpnumą – senstu, sergu, turiu blogas savybes, neturiu norimų talentų…Kol nepriimu ribotumo, nepriimu širdies ramybės. Tik Dievas yra Dievas. Gražiausia, kad Jis priima mūsų ribotumą, tai, ko negalime pakeisti. Dievas – kaip mylintis tėvas, todėl nebaisu pripažinti ribotumo. Ir pats Kristus – Dievo sūnus – pripažino priklausomybę nuo Tėvo ir tuo džiaugėsi. Galiausiai egzistuoja paradoksas – kol kovojame, kad taptume tobuli, neatrandame savęs ir savo talentų.

Nuolankumas taip pat yra tiesa savo atžvilgiu. Aš nei supermenas, nei lūzeris. Bet visa, ką turiu ir kas esu, esu gavęs iš Dievo. Nuolankusis nei stebisi savo vargingumu, nei puikuojasi sugebėjimas – jis už viską dėkoja Dievui.

Iš neteisingo supratimo, kas yra nuolankumas, kyla ir neteisinga atgaila. Ji netikra, kai graužiame save, kai nusiviliame savimi (“koks aš nevykėlis”). Tai neveda į pasikeitimą, atsivertimą. Tikra atgaila – tai kai liūdime, kad įskaudinom Dievą, kad padidėjo atstumas tarp tavęs ir Dievo. Tikra atgaila visuomet veda į susitaikinimą.

Geriausia, kai išmokstame džiaugtis dėl to, kad esame riboti, nes tada mums reikia Dievo ir kito žmogaus. Tada džiaugiamės kito dovanomis, tai tampa kaip bendri talentai. Nebereikia konkuruoti ir siekti to, ko neturi.

Svarbu, kad nuolankūs stegiamės būti ne šiaip sau, ne dėl paties nuolankumo, bet dėl meilės. Meilei būdinga nusileisti. Dažnai poros draskosi tik todėl, kad joms trūksta nuolankumo. Kartais atrodo, kad nesi kaltas ir neturi dėl ko atsiprašyti, bet gal verta atsiprašyti vien dėl to, kad augtum meilėje?

Taigi, nuolankumas nėra “lebedizmas”, bet buvimas tiesoje.

Linkiu gražių nuolankumo pamokų!