Skaitau verslo ir nevyriausybinių organizacijų konsultanto J.R. Hipple pranešimą, pasakytą prieš šešerius metus viename Virdžinijos (JAV) universitete. Jis buvo skirtas nevyriausybinėms orgaznizacijoms, kad šios labiau atkreiptų dėmesį į savo reputaciją ir sąmoningai ją kurtų.

“Pasitikėjimo deficitas” – verslo ir profesinės etikos daktaro John Knapp terminas, paminėtas pranešime. Gražiai pavadinta mūsų laiko problema – niekuo nepasitikim. Arba pasitikim vis mažiau. Iš sąrašo “patikimų” asmenų, organizacijų, grupių vis nubyra vardai, vis ką nors turime išbraukti.

Ar “blogėja” pasaulis? Ar jis yra blogas, tik apsimetinėja geru? Ar mūsų lūkesčiai pasaulio atžvilgiu būna per dideli? O gal blogėjame mes? Ir dėl to nebepasitikime kitais? Dėl ko taip yra? Dėl ko vis mažiau pasitikime? Ar aš klystu, ir gal su pasitikėjimu yra visas gerai?

Prisimenu praėjusių metų gegužės 1-ąją. Buvo nereali, pasakiška diena – visas Vilnius tądien sužydėjo, buvo šilta ir šviesu, miestas – pilnas jaunų, besišypsančių žmonių. Ir kažkas buvo su manimi – buvau pilna pasitikėjimo. Žinojau, kad tie žmonės – geri žmonės, kad bet kada galiu sulaukti pagalbos iš jų, bet kuriam galiu šypsotis ir sulauksiu nuoširdaus šypsnio atgal. Tai buvo pirmoji Taize susitikimo diena. Vadinosi “Pasitikėjimo piligrimystė Vilniuje”.

Pasitikėjimas įmanomas ir tuomet, kai viskas neatrodo tobula, kai yra blogų verslininkų, blogų labdaros fondų, blogos valdžios, blogų žmonių. Kartais net galvoju, kad pasitikėjimas neturėtų būti pasekmė – viskas gerai, iki šiol buvo viskas gerai, dėl to galima ir toliau tikėtis, kad bus viskas gerai. Dažnai pasitikėjimas turėtų būti to “gerai” priežastis. Pasitikėjimas avansu. Pasitikiu tavimi ir galbūt dėl šito pasitikėjimo tu pasielgsi kaip dera – neapgausi, neišnaudosi.

Kodėl Taize susitikime žmonės pasitikėjo vieni kitais? Manau, kad kiekvienas iš tų žmonių matė geras savo intencijas, tikslą – susitikti su Kristumi, su jo meile maldoje ir kituose žmonėse, ir tikėjo, kad visi atvažiuoja tokio pat troškimo vedini. (Turbūt šitas teiginys parodo, kokius idealistinius lūkesčius tų žmonių atžvilgiu aš pati turėjau juk dalis Taize jaunimo atvažiuoja tik pasitūsinti.)

Tikrai tikiu, kad tai, kaip matome pasaulį šiandien, yra iš dalies mūsų vidinio gyvenimo atspindys. Sudėliojame faktus į tą “reljefą”, kurį turime savyje. Dėl to tas “pasitikėjimo deficitas” atspindi ne tik netobulą realybę, bet ir mūsų, nepasitikinčiųjų, vidines nuostatas.

Kažkuris šventasis yra gražiai pasakęs apie mergelę Mariją, kad ji yra tobuliausia forma. Pagal šitą formą galime būti išlieti “tobulomis skulptūromis”. Taigi, nesiliaukite melstis, likite ištikimi maldoje. “Pasitikėjimo deficitas” mažės, jei didės mūsų tikėjimas. Keisis mūsų požiūris ir keisimės mes, savo elgesiu, visu gyvenimu galėsime ir kituose įžiebti pasitikėjimo kibirkštį.

Metai baigiasi. Daug įvykių, pokyčių, minčių, sprendimų. Ir vienas tikrai ypatingas – Taize susitikimas Vilniuje “Pasitikėjimo piligrimystė”. Pusseserės diedukas, pamatęs filmą apie šį susitikimą, nusistebėjo: “Nemaniau, kad tai buvo toks gražus renginys”. Tiesą sakant, aš irgi… Nors dalyvavau jame, savanoriavau jį ruošiant, bet turbūt iki šiol nesuvokiu jo reikšmės ir grožio. Kaip dažnai pasitaiko, tinkamai įvertinu dalykus tik turėdama laiko atstumą.

Ačiū Dievui už tai, kas įvyko. Ne tik miesto gatvėse, bažnyčiose, piligrimus priėmusių vilniečių namuose, bet ir kiekvieno, prisilietusio prie Taize, širdyje. Autorei leidus, dalinuosi su jumis Kristinos Žaldokaitės, gospel choro “Sounds in G” vadovės, vokalistės liudijimu apie Taize susitikimą Vilniuje ir tai, kas nutiko, kai ji atvėrė Dievui savo širdį.

—

Istorija apie tai, kaip dešimt metų ruošiausi sugrįžti į Taize, o jis ėmė ir atkeliavo pas mane

Kristina Žaldokaitė

Beveik prieš dešimtmetį teko apsilankyti Taize kaimelyje. Tąsyk keliavau kaip į turistinę kelionę, nes pakeliui į Taize ir iš jo aplankėme šešis Europos miestus, o važiuodama ten nė nenutuokiau, kas tas Taize ir ką ten reikės daryti. Tiesa, nuvažiavusi tenai visai noriai įsitraukiau į visas siūlomas veiklas – lankydavau visas pamaldas, eidavau į grupeles, giedojau chore ir t.t. Po trijų dienų tokio aktyvaus dalyvavimo, pajaučiau kažką kirbant mano širdyje, pagavau save besėdinčią bažnyčioje vėlai vakare ir kone verkiančią, berašančią laišką nežinia kam ir dėl ko… Man tai buvo taip neįprasta, kad nejuokais išsigandau, apniko baisi baimė, kad kažkas kitas ima mane kontroliuoti, kad gal patekau į kažkokią sektą ir mane dabar įtrauks. Vieninteliu išsigelbėjimu palaikiau nesilankymą niekur kaimelyje. Ryte atsikeldavom ir išeidavom blaškytis po apylinkes, grįždavom tik vakare, eidavom miegot, o kitą dieną vėl taip pat. Taip pirmą kartą uždraudžiau Dievui prabilti į mano širdį. Ir labai tuo didžiavausi…

Kai draugė paprašė pagelbėti kažkokiu būdu per Taize suvažiavimą Vilniuje, aš susirūpinusiu veidu išsitraukiau savo darbų kalendorių ir užsižymėjau tas tris dienas, kad nieko kito nepriplanuočiau. O berašydama pagalvojau „Na, geriau jau krizės metu dirbti ką nors ir už dyką, negu nedirbti visai. Taip ir išprotėt galima!..“. Baisiai susižavėjusi savimi pažadėjau draugei, kad kaip nors prisidėsiu – pagiedosiu ar padiriguosiu. Tam savaitgaliui artėjant vis pasižiūrėdavau į tas užžymėtas dienas ir nervinausi, nes supratau, kad erzina mane visokie tokie darbai, už kuriuos nieko negaunu. Ėmiau labai gailėtis savęs, nes maniau, kad tai galėjo būti savaitgalis, kai turėčiau progą pailsėti, maniau, kad visą savaitgalį prasivolioti lovoje man būtų kur kas naudingiau, nei čia kažką giedoti… Bet nė nenutuokiau, kokį „užmokestį“ Dievas man ruošia už tą mažytį pagiedojimą…

Pastaruosius keletą mėnesių pagaudavau save bepykstančią ant savo sąžinės už tai, kad labai jau garsiai ji man nurodinėja. Pykau, kad neleidžia man išmokti vėluoti, kad neleidžia man numoti ranka į pareigas, kad verčia mane dirbti darbus, kurių niekas kitas nenudirba. O kartu ir naudodavausi jos „paslaugomis“  kai kas nors paklausdavo, kaip elgtis vienoj ar kitoj situacijoj. Ir žmonės mane gerbė už tiesą, kurią jiems pasakau. O aš save už tai gerbiau dar labiau! Bet visas tas didžiulis susižavėjimas subyrėjo į šipulius po pirmųjų Taize pamaldų ir pirmosios brolio Alois meditacijos… Tiksliai net nepaaiškinsiu, kas atsitiko. Pajutau visiškai tą patį, ką jaučiau tą vakarą Taize kaimelio bažnyčioje – pilve skraidė milijonas drugelių, kiekvieną akimirką galėjau apsiverkti, bet šįkart žinojau kodėl – iš meilės… Pajutau begalinę Dievo meilę man, žinojimas, kad Vilniaus žmonės priėmė šitiek piligrimų į savo namus bylojo apie nesibaigiančią meilę vieni kitiems, besimeldžiantys jauni žmonės privertė pajusti juos esant to paties Tėvo vaikais, kaip ir aš, o tai sąlygojo mano meilę jiems. Nuo šito meilės prisilietimo viskas mano gyvenime ėmė ir pasikeitė, kažkas lyg perkeitė mano širdį – vaikščiojau akis išpūtus ir visur aplink mačiau žmones, dovanojančius vieni kitiems meilę, išmokau mylėti save ir kitus, pamačiau pasaulį visiškai kitomis akimis. Mano sąžinė tapo mano geriausia drauge, į mano veidą grįžo šypsena, mano dienos tapo turiningos, pamilau savo darbus, pamilau naujai savo artimus žmones ir dar įvyko milijonas gerų dalykų, kurie tikrai netilps net ant tūkstančio puslapių. Šį kartą aš nepabėgau ir išdrįsau priimti Dievo man duotas dovanas, kuriomis dabar mokausi dalintis.  Kasdien dėkoju Jam už jo atkaklumą: atnešti Taize iš Prancūzijos į mano miestą buvo tai, ko tikėjausi mažiausiai.