Mąstau apie antradienio laidą. Prieš Valentino dieną kalbėsime apie meilę… Kiek galima apie ją klabėti?.. Pasirodo, galima iki begalybės! Ir dabar, sėsdama prie kompiuterio, galvojau, ką norėčiau padaryti. Norėčiau paskaityti apie meilę. Praryti kaip saldainiuką…

Laidoje labai norėčiau papasakoti apie vieną porą – Zelie ir Louis Martin. Jiedu gyveno devynioliktame amžiuje. Mes žinome juos, nes jie yra šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės (Teresėlės) tėvai. Prieš pusantrų metų pasirodė žinia, kad jų užtarimu įvyko stebuklas. Nežinau, kada tiksliai, bet jie jau paskelbti palaimintaisiais.

Susipažinau su jais šią vasarą, kada su Tiberiados broliais vykome į tarptuatinę jaunimo stovyklą Belgijoje, pagrindinėje Tiberiados bendruomenės “būstinėje“. Pakeliui užsukome į Lizjė miestelį Prancūzijoje, kur ponai Martin gyvenimo pusiaukelėje persikėlė gyventi. Apsilankėme jų namuose, skaitėme jų istoriją, matėme jų baldus, rūbus, lankėmės Teresėlės kambaryje, vaikščiojome po jų sodą. Teresėlės vardu pavadintos bažnyčios požemyje įrengta ponams Martin skirta kripta. Meldėmės joje. Ten laikomos šių, tikiu, šventų žmonių relikvijos (prie jų palikau brangiausią savo klausimą – pašaukimo klausimą; ir jei tai šeima – pavedžiau jiems savo vyrą).

Mane palietė jų gyvenimas. Įstrigo keli faktai iš to, ką brolis Egidijus pasakojo per mokymą apie juos. Tokie labai žemiški faktai pavyzdžiui, Louis buvo aštuoneriais metais vyresnis už žmoną Zelie. Kai jie susitiko, merginai buvo 27-eri. Vyras buvo ramus, mėgo tylą, o žmona – veikli, energinga. Jiedu abu užsiėmė verslu, Louis turėjo laikrodžių parduotuvėlę, kurioje vėliau ėmė prekiauti ir papuošalais. Zelie nėrė nėrinius, turėjo “ofisiuką” šalią Louis’o, vėliau, daugėjant užsakymų, samdė moteris ir taip plėtė savo veiklą.

Jiedu susilaukė devynių vaikų. Berods keturi jų mirė dar būdami kūdikiai ar sulaukę vos kelių metų. Tokios buvo to meto realijos – mirdavo daug vaikų. Jiems pavyko užauginti mažiausiai vieną šventąją, didžią šventąją – Teresėlę. Kiti vaikai, visos dukros, taip pat įstojo į vienuolynus. Vienas Dievas težino, kokie yra jų maldų vaisiai

Abu norėjo atsiduoti Dievui. Abu norėjo stoti į vienuolynus Norėjo dovanoti Dievui viską, ką turi ir kas yra. Jų kelias į šventumą ėjo per paprastą gyvenimą, darbą, šeimą. Visa tai, kas yra ir mūsų gyvenime.

Mane tai džiugina ir teikia vilties – meilė galima ir mano gyvenime. Meilė galima ir šeimoje. Kartais, matydama sunkumus patiriančias ar subyrančias šeimas, suabejoju tuo. Ačiū ponams Martin, jie grąžina viltį

Bandysiu juos plačiau pristatyti ateinančio antradienio “Iššūkio” laidoje. Kviečiu klausytis 20 val. per Marijos radiją.

Šiuo metu vis pagalvoju, kaip gyventi ir kūnu, ir dvasia. Jei gyvenimo tikslas yra dvasinis – mylėti, tai kaip jį pasiekti šitame materialiame pasaulyje? Kaip gyventi ant žemės, su dienom ir valandom, su pinigais, su ekonomika, su kūno poreikiais, kai pagrindinis žmogaus tikslas – gyventi Dievo dvasioje – meilėje?

Šiandien bandžiau įsivaizduoti, kaip atrodė ką tik gimęs Jėzus. Gleivėtas, susiraukšlėjusia oda, raudonas, rėkiantis kūdikis. Greičiausiai jis iš karto ėmė žįsti mamos krūtį. O Marija visa išprakaitavusi, nuvargusi. Marijos buvimas su Jėzumi iš pradžių (ir vėliau) buvo kupinas konkrečių patarnavimų jo kūno reikmėms: pamaitinti, saugoti, keisti vystyklus, keltis naktį, gydyti sergantį vaiką; galima tai daryti mechaniškai, galima su meile.

Kūrėjas norėjo tapti materialiu, turėti visas patirtis, kurias turi žmogus (na, turbūt beveik visas). Jam taip atrodė tinkamiausia, geriausia. O man labai sunku matyti prasmę buityje, nedvasiniuose patarnavimuose. Sunku matyti prasmę “ant žemės”. O kaip tik čia ir turiu ieškoti… Dvasinis pasaulis skirtas dvasinėms būtybėms. Aš gi žmogus. Kažkur skaičiau – Liuciferis, nusikaltęs angelas, supyko ant Dievo, kodėl Jis sukūrė žmogų aukščiau už angelus… Tai reiškia, mūsų būtis – dvasia ir kūnas viename – yra kažkas dar kilniau už gryną dvasią. Sunku tai suvokti.

Kaip galiu pilnai gyventi ir matomame fiziniame, ir nematomame dvasiniame pasaulyje? Kaip galiu savyje suvienyti tuos du, atrodo, skirtingus pasaulius? Kaip galiu konkrečius mažus žemiškus darbelius atlikti vardan grynai dvasinio dalyko – meilės? Gal kas turite atsakymą?

Turbūt jis stebėtinai paprastas… Šventoji Teresėlė per visą gyvenimą (tiesa, trumpą – mirė berods 24metų) nepadarė jokių plika akimi matomų žygdarbių. Tik iš jos “Vienos sielos istorijos” – pasakojimo, kurį jos paprašė parašyti vienuolyno vyresnioji, – pasirodė, jog kasdienius darbus mergina atliko su didžiule meile. Ji labai mylėjo ir mokėjo šį dvasinį pasaulį įlieti į buitį, į matomą realybę, į kiekvieną atliekamą veiksmą. Ši šventoji paskelbta Bažnyčios mokytoja. Įdomu, kaip ji atsakytų

O gal net nesuprastų klausimo. Sakytų, kad jau kokius pora tūkstančių metų žemė ir dangus suvienyti, tik aš per sudėtingai į viską žiūriu, dėl to nepastebiu to turbūt tik labai paprastiems žmonėms, per daug apie tai nemąstant iš tiesų pavyksta “žiauriausioje” realybėje išgyventi tikrą meilę. Nejaugi atsakymas ir yra tas nepaprastas paprastumas?..