Per televiziją išgirdau rytojaus A.Čekuolio laidos anonsą. Viena iš temų – visai neseniai Lenkijoje įvykęs stebuklas, kai Eucharistinė duona (tas baltas apskritas daikčiukas kunigo rankose) tapo širdies raumens gabalėliu. Kristus tikrai dovanoja mums savo širdį per Mišias!

Pirmiausia mane truputį išgąsdino ši žinia. Dievas labai akivaizdžiai ir drąsiai apsireiškė materialiame pasaulyje. Kilo klausimas – kiek jis gali nepaisyti savo paties sukurtų dėsnių? Keistas mano klausimas… kiek nori, tiek gali ir nepaisyti juk viskas yra jo kūryba, viskas iš tiesų yra jo valdžioje. Kita vertus, kodėl tada Jis taip mažai ir retai apsireiškia? Bent susidaro įspūdis, kad retai… Juk galėtų dažniau gal ir tikinčiųjų, Jį sekančių būtų daugiau? (šituo abejoju, juk stebuklai daugiau paliečia protą, o ne širdį)

Kristus ir prieš mirtį bei prisikėlimą darė stebuklus, kurie neįsipaišo į jokias normas. Žmonės kėlėsi iš numirusių, tiesiog akyse pasveikdavo nuo baisiausių ligų. Tačiau Jis neišgydė visų to krašto nelaimingųjų, stebuklai buvo tik dalis Jo veiklos. Be to teologinėse knygose kalbama, kad ne stebukluose esmė. Esmė – Kristaus intencija. Jis vienintelis to meto “stebukladarys” (o juk buvo ir daugiau; ir mūsų laikais yra), kuris tai daro dėl žmogaus gėrio, kad jis pagytų, kad patirtų Dievo meilę, kad gyventų atnaujintą gyvenimą, kad užmegztų santykį su mylinčiu Dievu. Kristaus padaryti stebuklai atskleidžia, kad tikrasis Dievo troškimas – būti santykyje su žmogumi. Ne dėl savo gėrio, bet dėl žmogaus laimės ir pilnatvės. Mūsų Kūrėjas vis nori pasakyti, kad didžiausia laimė čia ir amžinybėje – būti meilės santykyje.

Čia buvo įžanga iš tirkųjų pavadinime užrašyta mintis aplankė mane tuoj po minėto stebuklo apmąstymo, prisiminus ankstesnę draugystę su vaikinu. Tai – mano paskutinė rimta draugystė. Ji truko ketverius metus. Nutrūko išsiskyrus mūsų požiūriui į tikėjimą ir skaistumą iki santuokos. Mums draugaujant aš įtikėjau ir norėjau keisti savo gyvenimą. Taip pat norėjau pakeisti ir savo draugą… Dabar matau daug egoizmo ir klaidų savo elgesyje, nors siekiai buvo gražūs. Vos įtikėjus, tikros meilės Dievui ir artimui buvo mažiau nei įkarščio, noro tuč tuojau viską pakeisti pagal naują kryptį… Visgi, nutiko, kaip nutiko. Manau, mudu dar susitiksime ir aš turėsiu progą atsiprašyti už žeidžiančius savo poelgius bei padėkoti už viską, kas buvo gražu.

Tai ir yra esmė – tarp mūsų tikrai buvo meilė. Dabar galiu tai matyti. Ir ypač per sunkumus, kai bandydavome vienas kitą suprasti ir kai mums nesisekdavo. Buvo (ir turbūt tebebūtų, jei susitiktume) dalykų jame, kurie man nepatiko, kuriems nepritariau, kurie erzino, lygiai taip turbūt ir iš jo pusės. Bet dabar žinau, kad ne tai yra svarbiausia, tai netrukdo meilei. Galbūt atvirkščiai – žmogaus ypatybės, įpročiai, savitas skonis yra dar geresnės aplinkybės mylėti – stengtis pažinti, suprasti ir priimti kitą žmogų tokį, koks jis yra, o ne tokį, kokio aš jo norėčiau. Juk ne vienodumas, bet įvairovė yra pasaulio grožis. Kad mylėtum, nereikia suvienodėti su kitu, kad neliktų skirtumų.

Sakau, meilė buvo… Ar man liūdna, kad tai baigėsi (ne meilė, ji amžina, bet mūsų draugystė)? Ar norėčiau, kad santykis vėl užsimegztų? Tai klausimai iš “o kas būtų, jeigu būtų…” srities. Kaip tik šiandien per “Tuzino” žaidimą šiek tiek susierzinau, kai moteriai, nors jau pasirinkusiai pinigus vietoj tolimesnio žaidimo vis tiek reikėjo žaisti ir žiūrėti, o kas būtų jeigu ji būtų pasirinkusi kitaip… Nesąmonė. Juk jau pasirinkta ir tas pasirinkimas viską iš esmės keičia.

Pats svarbiausias dalykas – dabartis. Ar moku šiandien atpažinti meilę santykiuose su žmonėmis? Ar moku mylėti tuos, kurie yra šalia? Ar turiu kantrybės nepabėgti iš santykių, kurie man atrodo sunkūs? Ar moku būti ištikima sunkiose situacijose?

Deja, ne visada. Turbūt tam ir reikia prisiminti praeitį, kad išmokčiau pamoką ir išlikčiau stipri šiandien. Kad iš praeityje patirtos meilės galėčiau semtis stiprybės nepabėgti, įsiklausyti į kito/kitų šalia esančių žmonių troškimus, jų esmę ir matyti daugiau nei tai, kas mus skiria, kas sunku, kas erzina. Pirmiausia dėkoti už tai, kad apskritai dabar esame kartu, nesvarbu, ar santykiai šiltesni ar nelabai sėkmingi. Juk šiaip jau tai niekas mums nepriklauso, viskas, ką turime ir išgyvename, yra kaip kažkas, ko nenusipelnėme ir ko apskritai galėtų nebūti. Juk tai, kad gimėme, jau yra dovana.

“Meilė buvo tarp mūsų”. Labai taiklus pasakymas. Meilė tikrai yra atskiras asmuo, nors ir gyvenantis bei besiskleidžiantis žmogaus širdyje. Kristus yra meilė. Ir pasirodo, tokia meilė, kuri dovanoja savo širdį kiekvienose Mišiose paprastoj mažoj “plotkelėj”… Baisiausia ir kartu gražiausia, kad visiškai laisvai galime Jo nepasirinkti.