Imu suprasti, ką reiškia būti stipriu, kai esi silpnas. Kas yra tas silpnumas ir kas yra ta stiprybė silpnume.

Pirmąsias savo darbo dienas nuolat patiriu didelės baimės ir bejėgiškumo “priepuolius”. Tiek dalykuose, susijusiuose su darbu, tiek visai, rodos, šalutiniais atvejais. Pavyzdžiui, šįvakar, grįždama troleibusu namo, išsigandau paprasčiausio girtuoklėlio, kuris mane kalbino, klausė, kur važiuoju ir pan. Anksčiau taip niekada nebūdavo. Niekad nebijodavau žmonių. Kodėl taip darosi su manimi? Kodėl mane apima šita beveik paniška baimė (o gal paprasta savisauga, kurios anksčiau nebuvo)?

Važiuodama troleibusu, paskambinau broliui. “Ar galėtum mane parvežti namo nuo stotelės?” – paklausiau (ten reikia truputį paėjėti). Ir jis atvažiavo. Tada supratau, kodėl Dievas man leidžia išgyventi šitą slogią, neramią savijautą. Mano silpnumas – tai vaistas nuo puikybės ir tai galimybė mano broliui atrasti, jog gyvename ne dėl savęs.

Jis turėjo progą tarnauti, padėti, išgelbėti mane. Jis turėjo progą atrasti galbūt dar neatrastas jėgas pasiaukoti, padaryti kažką dėl kito. Nieko nėra baisiau už būseną, kai, rodos, esi niekam nereikalingas ir nieko negali. O padėdamas kitam patiri, kad gali. Kad gali daugiau, negu pats manei galįs. Tai yra stebuklas. Kristus ne kartą sakė – tavo tikėjimas išgelbėjo tave. Kristus buvo tas žmogus, kuris sudarė galimybes tikėti. Dievas viską yra davęs žmonėms, Jis pats yra apsigyvenęs žmoguje ir gali viską jame. Kristus, Dvasia ir Dievo žodis žadina tai mumyse, sukelia tikėjimą, Dievo veikimo troškimą.

Nežinau, ar aš aiškiai kalbu. Tik noriu pasakyti, kad mano silpnumas įgalina kitą žmogų man padėti. Padeda kitam atrasti savo stiprybę, kurios man konkrečioje situacijoje ar konkrečiu metu gyvybiškai reikia. Ir tai yra Kristaus meilės įsakymo išsipildymas, kad vieno kūno nariai iš tikrųjų būtų vienas kūnas, gyventų kaip vienas kūnas: sutrikus vienai kūno daliai, kitos stengiasi stipriau dirbti.

Ačiū tau, Viešpatie, už silpnumo akimirkas. Ačiū, kad dovanoji žmones, kurie gelbsti, padeda. Ačiū, kad sukūrei mus kaip vieną kūną. Ačiū, kad mokai remtis vienas kitu ir pasitikėti, kad mokai mylėti ir būti mylimais.