Niekas kitas, tik aš pati atsakau už savo gyvenimą. Jį kuriu. Esu atsakinga už savo švietimą, už ugdymąsi, už sveikatą, už santykį su kitais žmonėmis. Jei esu nelaiminga, ne kažkas kitas turi kažką daryti ar duoti, bet aš. Iš tiesų, esu atsakinga už savo laimę. Net sakyčiau yra nuodėmė susitaikyti su nelaimingumu, bloga savijauta, nuotaika, nepasitenkinimu. Juk kiekvienas blogis žmogui žeidžia ne tik jį, bet ir kitus – šeimą, kitas jo bendruomenes, ir svarbiausia – patį Dievą.

Dievas yra su manimi, jis yra manyje, arčiau manęs už mane pačią. Jis yra ir tas jo buvimas kartu yra didžiausia vertybė. Bet jis nėra gausybės ragas ar melžiama karvė. Jo buvimas kartu stiprina ir įkvepia, jis įgalina mylėti. Bet apsispręsti ir veikti turiu aš. Ir tai yra nuostabu, nes Dievas neanuliuoja manęs, priešingai, jis mane padrąsina, pakuria mano širdies krosnį, kad nesušalčiau ir galėčiau šildyti kitus – mylėti.

Dar vienas šių dienų atradimas – būti su Dievu, semtis jo meilės ir švelnumo man geriausiai sekasi nebūtinai ta griežta forma, kurią esu išmokusi. Nors malda (ypač Rožinis) tikrai yra būdas būti meilėje, tačiau ir kiti dalykai, kitos formos artina mane prie Dievo.

Pavyzdžiui, dabar sėdžiu lovoj, mano ausyse – česnakai (čia išmintingos kaimynės patarimas, žiūrėsiu, ar padės…), esu apsimuturiavusi kaklą šaliku, prisirengusi, palindusi po šilta antklode, su prakaito lašeliais ant nosies. Ant mano kelių – kompiuteris, rašau jums. Šalia – krūva knygų, iš kurių tai vienos, tai kitos paskaitau po gabaliuką. O širdyje jaučiu – yra Dievas. Esu pilna meilės. Pirmiausia (tai man didelė naujovė, didelis atradimas) – MYLIU SAVE. Suprantu, kad labai ilgai savimi nesirūpinau, laikiau save kaip pelenę užpečky, laikiau save nesvarbia – man nereikia nieko, turiu baisią žaizdą – įsitikinimą, kad manęs niekam nereikia. Geriau gyventi taip, tarsi manęs nebūtų, tarsi man nieko nereikėtų. Mano poreikiai – negeri, geriau jau juos ignoruoti.

Bet juk taip aš įžeidžiu ir atstumiu Dievą! Kaip anksčiau to nesupratau! Buvimas savo širdyje tai buvimas su Dievu! Savęs supratimas ir išklausymas – tai Dievo įsileidimas. Juk esu Dievo buveinė, esu ta vieta, kur gyvena Dievas, kur galiu jį sutikti, klausytis jo, pažinti. Tik savo širdyje galiu gyventi meilėje – su Dievu. Kažkaip labai gyvai patiriu tai dabar, kai sergu, kai niekur nebėgu, neveikiu, o tiesiog guliu lovoje.

Jaučiuosi, tarsi išgyvenčiau rekolekcijas Dievas ir aš susitikome iš naujo, dar kartą susitikimas nuostabus!

Taip pat supratau – noriu sukurti gražią šeimą. Noriu taip gyventi, taip ugdyti save, kad sugebėčiau kūrenti savo šeimos židinį, kad nesudievinčiau ir neterorizuočiau vyro, tarsi jis būtų atsakingas už mano laimę, bet kad dalinčiausi su juo, ką turiu širdyje, taip pat kad priimčiau jo meilę, kad ant vaikų neliečiau iš praeities ateinančio pykčio ir nepasitenkinimo, bet gebėčiau auklėti juos savarankiškais, mylinčiais žmonėmis. Ir kiek pažiūriu atgal, man atrodo, kad viskas, kas nutiko praeityje, mane veda į tai, apie ką svajoju.

Savo gyvenimu, veikla ir žodžiais, norėčiau drąsinti kitus jaunus žmones nebijoti eiti meilės keliu, nebijoti kurti šeimos ar atsiduoti Dievui kitose bendruomenėse, nebijoti nusigręžti nuo savo egoistinių, baimės būti atstumtiems varomų planų ir išgirsti, ko Dievas trokšta jiems giliai širdyje.

Atrodo, kad su bacilomis manyje po truputį miršta ir vidinės blogybės nenustebkite, bus ir atkritimų (taip sako literatūra ir patirtis, nors ir maža), apie jas irgi pranešiu juk esu pleputė ir nelabai moku tylėti apie tai, kas yra širdyje…

Stiprybės jums. Linkiu nesirgti. O jei jau susirgote, pabūkite namuose, pagerkite arbatų ir nueikite į pasimatymą su savo širdimi