Kai susitinku su žmonėmis, kurie man labai įdomūs, kurių dėmesio, pripažinimo ir įvertinimo labai norėčiau, tampu “žavioji pleputė”. Įdomu stebėti save tokią… Mano vidinis teisėjas, nutaisęs rūstų veidą, sukala kaltinančius klausimus:

- kaip galiu pamilti (atsimenate? mylėti – didžiausia vertybė, kurios manasis teisuolis siekia visur ir visada) tuos žmones, jei iš tikrųjų nelabai jų pažįstu?
- kaip galiu pažinti, jei kaskart susitikusi su jais tauškiu, tarsi neužsiverianti pokštų, džiaugsmo ir žinojimo skrynia?
- kaip galiu būti pažinta, jei nebūnu savimi, nebūnu savyje, kai esu su jais?

Dabartinis mano pažinimas – tik iliuzija! (ar aš jau guliu nokautuota? ar jau supratau, kokiame blogame kelyje esu?)
Ir tikrai, galbūt tai tikra tiesa. Tuomet didelis gėris yra ta situacija, dėl kurios galiu tai suprasti! 

- turiu galimybę pažinti, kad esu tokia ir kad elgiuosi taip. Galiu tyrinėti, kodėl taip yra ir siekti dar didesnio pažinimo, dar didesnės draugystės pati su savimi,
- galiu būti kartu su žmonėmis, net jei kol kas neišeina būti iki galo savimi su jais; bet tie aukšti reikalavimai sau ir (tariamas) jų neįgyvendinimas nekeičia esminio fakto – esu ne viena, galiu dalintis bent tuo, kas šią akimirką esu,
- galiu atleisti sau ir dar kartą patirti dviejų savo dalių pleputės ir teisėjo - susitaikymą – kokia tai palaima!

Nepagrįstai tikiuosi iš savęs brandos, kuri pasiekiama su metais, su gyvenimo išbandymais, su kantrybe. Ir dar kartą sau mintyse pasikartoju: mano greitis – 60 minučių per valandą

P.S. Jei sutiksite išsiblaškiusią, šiek tiek egocentrišką ”pleputę Sigutę”, būkite jai atlaidūs. Ji tik nori būti graži, mylima ir priimta.