Ar kai myliu žmogų, galiu tuo pačiu metu sunkiai pakęsti kai kuriuos jo bruožus?

Galiu.

Jei viskas patinka kitame žmoguje, reiškia, dar neatsimerkiau ir nepamačiau realybės.

Būti poroje – tai ne rojus žemėje. Būti poroje – tai būti ant priekalo, įkaitintam ir kalamam, kai iš dviejų skirtingų metalo gabalų padaromas vienas gražus dirbinys. Tai tikrai yra nuostabu. Bet ir skausminga.

Dažnai man koją pakiša mano lūkesčiai. Dažniausiai ir liūdna būna todėl, kad reali situacija neatitinka to, ko tikiuosi. Manau, kad ir su santuoka taip bus. Abudu ateisime su savais lūkesčiais, savais įsivaizdavimais, svajonėmis, viltimis, įpročiais, ydomis, nuodėmėmis. Taip pat su savo dovanomis, meile, tikėjimu, gebėjimais, troškimais, siekiniais.

Svarbu padėti gerą pagrindą – išsiaiškinti lūkesčius ir pasverti, ar jie realūs, ar santuoka gali duoti tai, ko iš jos tikiesi. Ar santuoka – dviejų žmonių bendras gyvenimas meilėje – yra tinkamas kelias tam, ko trokšti.

Jei ieškai amžino rojaus žemėje, būtų melas tau žadėti, kad rasi tai santuokoje. Nerasi. Galėsi bandyti tai sukurti? Tikra tiesa. Tik ką tau reiškia rojus? Manau, pasirinkęs santuoką ar vienuolinį gyvenimą, žodžiu, pasirinkęs įsipareigojimą gyventi su kitais žmonėmis, vis iš naujo atrasi, kad rojus yra kažkas visai kito negu šiandien įsivaizduoji. Ir tai bus geras procesas – artėsi prie tiesos, liks vis mažiau iliuzijų tavo gyvenime. Ir tai bus nuostabu!!!

Dėl šito pažinimo, dėl išsilukštenimo kaip tik ir verta sakyti “taip” tikint, jog darai tai visam gyvenimui. Truputį baisu. Labai baisu! Manau, tik pasitikint Dievo ištikimybe ir Jo dalyvavimu santuokoje ar bendruomeniniame gyvenime, įmanoma pasirašyti tokiam beprotiškam dalykui. Tik Dievas gali išlaikyti mus kartu, tik Jo galia gali padėti po mirtinų barnių vėl susitikti, atleisti, suprasti kitą, neužsidaryti savyje, priimti ir atleisti kito ir savo paties klaidas, išdavystes, niekšybes, neviltį.

Tikrai, gyvenimas su Dievu yra didžiulis nuotykis. Su įkalnėm ir slėniais, su viršūnėm, tarpekliais, upėmis, kriokliais, šaltinėliais. Visko čia yra. Svarbiausia, kad esame ne vieni. Su nekantrumu laukiu naujo nuotykio. Laukiu, kada galėsiu pasakyti taip, kada pradėsiu naują kelionės su Dievu etapą. Kas tai bus? Vienas Dievas žino. Viena aišku – tai jau vyksta. Jau dabar žingsniuoju kalno takeliu, net jei tolimesnis mano kelias atsivers už  čia pat stūksančios viršūnės. Nekantrauju. Ir kartu žinau, kad niekur nenuskubėsiu. Nereikia. Viskas savo laiku. Be to laukimas – nuostabus dalykas, gal net gražesnis už patį įvykį, kurio laukiu

Tikėkite nuostabiu Dievo sumanymu jūsų gyvenimams. Jis parinks patį gražiasią maršrutą jūsų kelionei ir visuomet eis šalia, netgi neš, kai prireiks. Drąsos

Grįžau iš filmo “Fireproof“. Amerikietiško stiliaus krikščioniškas filmas, sukurtas su palyginti mažu biudžetu.

Įstabiausia šiame filme – idėja. Ir dar pabaiga, kai jau atrodo, viskas aišku, bet atsiranda dar viena nuostabi detalė. Kaip ir “Lūšnynų milijonieriuje”, filmas kalba apie meilės nepajudinamumą, amžinumą. Apie tai, kad meilė neatsiejama nuo pasiryžimo, kad tai nėra vėjelis, kuris tai ateina, tai išeina, kad meilė nėra priklausoma nuo aplinkybių. Apie tai, kad meilė tvirtesnė už uolas, ji nepajudinama, ir ji stipresnė už bet kokį nusivylimą, nuoskaudą, pyktį ar neapykantą.

Filmo siužetas kiek netikėtas amerikietiškų filmų fone – pasakojama istorija apie besipykstančią sutuoktinių porą, kurioje nei vienas, nei kitas nebemato prasmės likti kartu. Kvepia skyrybom. Krikščionių kurtame filme kaip meilės šaltinis nurodomas Kristus, Jo atleidimas ir besąlyginė, amžina, ištikima meilė žmogui. Iš čia atsiranda viltis.

Meilė yra tvirta kaip uola, nepajudinama. Ji niekada nesibaigia. Ji neturi pradžios ir pabaigos. Ji nėra jausmas, kuris kada nori ateina, kada nori išeina. Meilė yra pasirinkimas. Meilė yra sprendimas. Apsisprendžiu mylėti ir kaskart darau pastangas, kad išlikčiau meilės kelyje. Ypač tada, kai kitas žmogus nesirenka to paties. Ypač, kai jis atstumia tave ir visas pastangas.

Sakysi, kad tai neįmanoma. Jei tokie yra meilės reikalai, tuomet neįmanoma mylėti ir net nesinori veltis į tokią meilę… Aš labai dažnai taip pagalvoju. Pirmiausia, atrodo, kad tai ne mano jėgoms. Antra – kokia iš to nauda? Juk meilė tampa dar viena pareiga… O kur malonumas? Jei taip galvoji, džiaugiuosi. Jau nebemanai, kad vien savo jėgomis kaip Titanikas galėsi mylėti. Ir kartu supranti, kad ne malonumo jausmas, bet kažkas kitas turėtų būti tavo motyvacija.

Mylėti įmanoma patikėjus Dievo meile. Tokia, kuri neskaičiuoja, nekelia klausimo “kas man iš to?”, kuriai rūpi vien kitas asmuo, jo laimė. Kuri yra amžina, kuri nesirenka mylimųjų pagal jų grožį ar išsilavinimą, gudrumą ar įgūdžius. Kuriai nereikia priežasties, nes ji pati savaime yra. Ir moka vien dovanoti save.

Sunku tuo tikėti? Absoliučiai taip. Joks žmogus nėra mūsų mylėjęs tokia meile. Mes nesame matę tokios meilės atitikmens. Nebent sutikome šventąjį Mums tai atrodo visiškai nerealu. Todėl reikia būti truputį (?) vaikais, reikia tikėti stebuklais. Tikėti tuo, ko nesi matęs, bet kas kartais tave paliečia švelniu vidiniu suplazdėjimu.

Meilei reikia žvėriškos drąsos. Vieniems meilės misija mums yra per sunki, dar daugiau – ji mums vieniems yra neįmanoma. Kad mylėtume, mums reikia Kristaus. Ir tik toks gyvenimas – Meilėje – yra tikras gyvenimas.

Gražiai pasakiau o kaip tuo gyventi? palinkėkite man sėkmės