Rašydama magistrinį, nagrinėju trijų nevyriausybinių organizacijų internetines svetaines. Kol kas išnagrinėjau vienos. Matau tą patį, ką ir anksčiau, per paskaitas nagrinėtose svetainėse: organizacija internete pristato tai, kokią informaciją turi; tokią, kokią ją turi, visiškai nepritaikę jos prie žmogaus, kuriam svetainė/jos skiltys turėtų būti skirtos.

Tarkim, jei organizacijoje yra keturi pagrindiniai padaliniai, vykdantys keturias svarbiausias programas, tai skiltyje Veikla matysime keturias veiklos kryptis ir pristatytas programas. Lyg ir viskas tvarkoj. Bet žmogus, atėjęs su konkrečiu poreikiu, pavyzdžiui, paskiepyti savo šuniuką, nebūtinai žinos, informacija apie skiepus šuniukams slepiasi po “Gyvūnų priežiūros ir ligų prevencijos” programa.

Dar vienas pavyzdys. Tarkime, aš, Sigita Purytė, esu organizacija, pristatanti save internete. Esu mergina, man 24 metai, aš studijuoju Vilniaus universitete, magistrantūroj, komunikacijos mokslus, turiu du brolius, vyresnį ir jaunesnį. Tėvai gyvena Kaune. Turiu palyginus nedidelę giminę. Esu praktikuojanti katalikė, savanoriauju Marijos radijuje, vedame laidą jaunimui “Iššūkis”, rašau į krikščionišką mėnraštį Artuma, rengiu pranešimus Vatikano radijui. Turiu blogą pasiduodu.lt.

Sudedu visą šitą informaciją į savo internetinę svetainę. Jūs galite kai ką apie mane sužinoti, bet jei turite kažkokį konkretų poreikį, kurį galėčiau patenkinti, jums tokia informacija nieko neduoda. Tarkim, kursiokas norėtų paskaityti mano semestrinį darbą, nes girdėjo, kad rašiau apie reputaciją ir jam labai svarbu išsiaiškinti kažką ta tema. Mano internetinė svetainė būtų puiki vieta jam ir kitiems besidomintiems kolegoms suteikti šitą informaciją. Būtų tobulai patogu jiems, jei svetainėje sukurčiau skiltį pavadinimu “kursiokams” ir joje sudėčiau savo rašytus darbus, konspektus, destytojų ir kitų kursiokų kontaktus (kartais mums visiems reikia susisiekti), nukopijuotą iš VU puslapio sesijos tvarkaraštį. Taip pat skirtingų dėstytojų egzaminų reikalavimus,  egzaminų klausimus, jei tokie duoti. Aišku, aš nedirbu kaip mano kursiokų informacijos centras, bet jei būčiau tokia organizacija, kuri tarnauja kursiokų reikmėms, argi nesiekčiau pateikti šios praktinės informacijos, kurios jiems gali prireikti?

Ir mano tiriamos organizacijos (kol kas bent ta viena), mano nuomone, susiduria su ta problema: pasako, kas jie tokie yra, ką turi, bet nepritaiko tos informacijos taip, kad ji padėtų, būtų naudinga toms grupėms, dėl kurių jie dirba.

Manau, pagrindinis mano patarimas tiriamoms organizacijoms bus “apversti mąstymą”. Iš vienos pusės, įsivardinti, ką organizacija turi, ką veikia, ką ir kokioms žmonių grupėms gali ir nori suteikti. Tada iš kitos pusės, privalo atsistoti į tų konkrečių žmonių vietą, įsijausti į jų kailį ir pagalvoti, ko konkrečiai jiems gali reikėti. Tada internetinę svetainę konstruoti ne pagal tai, kas organizacija yra ir ką ji turi, bet pagal savo interesų grupes ir svarbiausius jų poreikius.

Pavyzdžiui, įsivaizduokite žurnalistą. Ko jam reikia? Greičiausiai, jei jau jis ieško organizacijos, jam reikės kontaktų (žurnalistai mėgsta skambinti tiesiai srities specialistui, vadovui ar kitam norimam asmeniui), taip pat gali prireikti organizacijos naujienos, vakarykštės, o gal ketverių metų senumo. Jei organizacija yra srities ekspertė, žurnalistas (retokai nutinka, kad žurnalistai gilinasi, bet nutinka) gali ieškoti įdomių, svarbių tyrimų, apžvalgų ar komentarų temomis, kuriomis domisi organizacija. Arba jei atsitinka koks reikšmingas įvykis arba iškyla skaudi problema, organizacija gali pasiūlyti žurnalistams savo komentarą, sprendimą arba pati iškelti kažkokią aktualią problemą. O gal surinkti vertingas užsienio leidinių publikacijas rūpimomis temomis? Visa tai galėtų pasitarnauti žurnalistams. Taip pat žurnalistas gali ieškoti žmogaus su sunkia gyvenimo istorija (tarkime, merginos, įtrauktos į prostituciją), ši galimybė galėtų būti įvardinta ir nurodyti ryšių su visuomene kontaktai. Kas dar? Galiausiai galima paklausti vieno kito žurnalisto, ko jis paprastai ieško internete. Ir taip padaryti su kiekviena grupe, kuri svarbi, su kuria reikalingas ryšys, jo tvirtėjimas.

Aišku, tam reikia atlikti didelį darbą. Pirmiausia apsibrėžti, kam ir ką nori/gali/reikia duoti. Antra – išsirinkti tuos, kurie tau svarbiausi (paprastai norime veikti labai plačiai, visiems ir t.t.). Tada gerai pažinti, tiesiog įsijausti į tuos, į ką bus nukreipta tavo veikla. Išsigryninti, įsivardinti jų poreikius, kuriuos gali ir sieki patenkinti. Ir pagal poreikius pateikti informaciją.

Žinau, kad komunikacija vis dar atrodo kaip investicijų neverta sritis. Ypač nevyriausybinėse organizacijose, kuriose ir taip visada trūksta pinigų. Visgi noriu linkėti drąsos ir dar didesnio ryžto. Jei jau turite internetinę svetainę, privalu ją parengti, žvelgiant iš žmonių, kuriems ir su kuriais dirbate, pusės. Internetinėse svetainėse reikia Koperniko revoliucijos. Reikia suprasti, kad internetinis puslapis yra tam, kad žmonės lengvai ir greitai rastų tai, ko ieško, o ne tam, kad dar vienoje vietoje organizacija copy-paste’intų savo dokumentus ar kitą medžiagą apie save.