Prieš Velykas žiūrėjau vieną iš Kino pavasario filmų, dokumentinį “Mūsų viešas gyvenimas” . Tai filmas apie vyruką, kuris ekperimentavo su viešumu. Jis norėjo išsiaiškinti, kokią įtaką žmonėms daro žinojimas, kad jie yra stebimi. Pasibaisėjau. Žmonės nebeturi jokių ribų, atsiskiria nuo savęs, eina iš proto, daro bet ką, ko paprašai, kaip zombiukai, kaip marionetės. Nebelieka tikrovės ir atsakomybės už tai, ką padarei. Tik tai, kas ką ir kiek parašė tavo bloge, facebooke ar diskusijų “kambariuose”.

Šiek tiek atpažinau save. Jau esu čia rašiusi, kad intensyviai tikrinu šio blogo lankomumą. Taip pat pastebėjau, kad tik įsijungusi kompiuterį, žiūriu į skype ikonėlę apačioje – ar niekas neparašys? Tai siaubinga. Net nupurtė, kai supratau, kokia priklausoma esu ir kokie spąstai visos tos priemonės gali man tapti…

Siūlau pažiūrėti šį filmą. Po jo užsidegiau dingti iš interneto. Ištryniau profilį facebooke, skype programą, ketinau ir pasiduodu.lt ištrinti negrįžtamai. Sustabdė tik mintis, kad būtų truputį negarbinga taip nieko nepaaiškinus dingti. Tegu lieka, o aš grįšiu čia, jei tikrai turėsiu pasakyti ką nors svarbaus. Ką nors tokio, kas būtų verta jūsų ir mano laiko, praleisto šioje keistoje internetinėje erdvėje.

Iki

Bernardinai.lt publikavo straipsnį apie du narkomaniją išgyvenusius vaikinus. Tekstą pirmą kartą sausio mėnesį spausdino “Artuma“. Siūlau paskaityti. Čia pateikiu kelias ištraukas:

“Sveiki, aš Paulius. Esu priklausomas nuo narkotikų. Jų nevartoju metus. Dalyvauju projekte „Mano guru“. Mano problemos pradžia – noras išbandyti viską. Niekada nevertinau gyvenimo. Nekenčiau savęs. Pirmą kartą pabandžius narkotikų apėmė jausmas, kad aš juos kontroliuoju, kad nėra taip baisu, kaip visi gąsdina. Narkotikų paragavau būdamas dvylikos. Pradėjau su draugais, su kuriais leisdavom laiką nuo vaikystės.”

“Baigiau vienus metus trukusią reabilitacijos programą protestantiškoje bendruomenėje. Maniau, kad jau esu pažinęs Dievą. Žinojau viską – Dievo žodį, smulkmenas, bet viduje to neišgyvenau. Tai mane privedė prie atkryčio – vėl ėmiau vartoti. Jaučiausi suvaržytas, tikėjime nejutau laisvės. Dievą įsivaizdavau kaip taisyklių, ko negaliu daryti, rinkinį. Man tai buvo per sunku.”

“Esu Kristianas, taip pat turiu priklausomybę nuo narkotikų. Nevartoju 19 mėnesių. Kaip ir Paulius, dabar džiaugiuosi gyvenimu. Nuo sausio ketinu dalyvauti projekte „Mano guru“.”

“Ar žinote sostinėje, Vilniaus gatvėje įsikūrusį salotų barą „Mano guru“? Tai vieta, kur virėjais ir padavėjais dirba nuo priklausomybės besigydantys žmonės. Salotų baras – tai didesnio projekto dalis. Projektas skirtas žmonėms, turintiems priklausomybę nuo narkotikų arba alkoholio.”

Pasakoja 22 metų vilnietis, priklausomas nuo narkotikų. Pirmą kartą pabandė 12-os metų, nuolat vartoti pradėjo vyresnėse klasėse. Liovėsi vartoti prieš metus.

Ar liautis vartoti labai sunku?

Labai sunku. Neįsivaizdavau kažko malonesnio žemėje negu tas pojūtis, kai apsisvaigini narkotikais. Nes nebuvo tikrų vertybių gyvenime. Kai vartojau, atrodė, kad atradau save, patirdavau didelę euforiją. Lioviausi, nes mano gyvenimas ties tuo ir baigėsi. Jeigu toliau vartoju, mirštu. Be to, vartojant viskas yra nenatūralu, viskas yra dirbtina. Visi draugai, visi santykiai, visi pojūčiai yra tik chemija – dirbtini. Nėra nieko natūralaus, nejausdavai nei meilės, nei gailesčio, nieko, esu kaip mašina. Gyvenu tik tam, kad mėgaučiuosi kūniškais potyriais. Visą laiką man buvo svarbiausia mano savijauta. Ją gerindavau keisdamas vienus narkotikus kitais. Viskas yra tik tam, kad pasijusčiau kažkiek geriau.

Vienas iš lūžio taškų.

Atsimenu, važiavau iš darbo troleibusu ir buvau gal savaitę laiko nemiegojęs, žiauriai išsekęs. Kai troleibusas privažiavo stotelę, kur man reikėjo išlipti, negalėjau atsistoti, pajutau, kad svaigsta galva ir jei atsistosiu – atmes (man kartodavosi epilepsijos priepuoliai), užsikraysiu prie visų žmonių. Buvo rytas, galvojau, kaip tokios būsenos dirbsiu. Tiesiog bijojau atsistoti, rakino visus raumenis. Tada mintyse pagalvojau: „Dieve, padėk. Nejaugi viskas taip ir baigsis? Nejaugi iš to trūliko mane tiesiog išmes besikratantį?“. Jutau visišką bejėgiškumą. Tas prašymas buvo labai nuoširdus. Kaip pasidavimas, pripažinimas, kad aš bejėgis – daryk Dieve su manim, ką gali, nes aš nieko negaliu, net atsistot nuo sėdynės. Tada staiga… Kas man net šoką sukėlė… Tai, kad tik paprašius, tai iš tiesų buvo sekundžių reikalas, tik ištarus tuos žodžius, aš pasijutau labai lengvai. Pasakiau, Dieve, padėk man ir aš padarysiu viską iš savo pusės, kad tik negrįščiau prie to. Ir pajutau lengvumą. Atsitojau. Nėra epilepsijos. Mintyse dėkojau Dievui ir verkiau. Sėdėdamas troleibuse verkiau – supratau, kad tai stebuklas. Norėjosi rėkti apie tai, sakyti visiems.

Ir… ką aš padariau iš savo pusės… po valandos vėl įsišoviau… Vėl pradėjau vartoti ir supratau tą bejėgiškumą. Tą žiaurią tikrovę, kad tai nėra taip lengva. Tau Dievas padarė stebuklą ir tu išlipai, atsistojai ir eini švarus. Ne. Reikia dėti pastangas. O kartu ir be pagalbos vienas nieko nepadarysi. Nuo tada jutau didelę kaltę. Kai leisdavausi narkotikus, darydavau tai su ašaromis – jausdavau, kad nesąmonę darau. Jausdavau šalia esančią pagalbą, daugybė žmonių siūlėsi padėti, nuolat kvietė vykti  į reabilitaciją.

Čia pateiktos ištraukos iš Marijos radijo jaunimo laidos “Iššūkis”. Visą istoriją galėsite skaityti sausio mėnesio žurnale “Artuma“.

Ką tik grįžau iš “Iššūkio” laidos, kurioje kalbinome du jaunuolius. Jie abu buvo narkomanai, yra praėję reabilitaciją ir bando iš naujo kurti gyvenimus.

Neįsivaizduojate, kokį patyriau gėrį.

Jų istorijos baisios. Bet tie žmonės yra tikri. Jie atviri. Be jokio pasidemonstravimo, pasipuikavimo, pasipūtimo. Toks įspūdis, kad tai įaugę jiems į kraują. Prisistato: aš – priklausomas nuo narkotikų. Natūralus, paprastas, tiesus pokalbis. Jie nesidrovėdami, nesislapstydami kalba apie savo žemumas, kaip susileisdavo, kaip vogdavo, kaip meluodavo. Tai paliečia širdį, ypač, kai pasakoja apie Dievo buvimą šalia net didžiausiose nesąmonėse ir savęs žudyme: tu darai nesąmones, o Dievas lieka šalia ir vis tiesia pagalbos ranką, vis remia ir traukia iš viso to šūdo.

Girdėti tokius dalykus – kaip gyvojo vandens šaltinis veidmainystės, apsimetinėjimo, mėginimo pasirodyti, kuo nesi, dykumoje. Dėkoju Dievui už priklausomų žmonių dovaną. Dėkoju Dievui už nesuvokiamą Jo gerumą.

Siūlau paklausyti laidos kartojimo 1 val. nakties iš penktadienio į šeštadienį arba pirmadienį (lapkričio 9 d.) 16 val.