Pieva

Posts Tagged ‘pavargau’

Penktadienio košmaras ir šviesa tunelio gale

Nuovargis užkniso juodai. Pavargau. Ketvirtadienį ir penktadienį paprastai man būna riesta. Pirmosiomis savaitės dienomis atiduodu visas jėgas, o paskui tikiuosi, kad savaitė trečiadienį per stebuklą baigsis.

Tada iš nuovargio susipykstu su savimi ir visu savo vidiniu pasauliu ir svajoju, kaip pabėgsiu į negyvenamą salą, kur nebūtų net malonių merginų, siūlančių nemokamą kokoso pieno kokteilį… kur nebūtų NIEKO!!! Net manęs. Gal nebent Dievas.

Tai va. Penktadienis… Scenarijus kartojasi. Mano smegenys jau plūduriuoja vienumoje ir palaimoje, o kūnas vis dar sėdi redakcijoje ir sutelkęs paskutines jėgas dėlioja žodelį prie žodelio, kad straipsnis dar būtų panašus į straipsnį. (daugiau…)

Drąsa gyventi

Kartais man būna tokių dienų, kad nieko daugiau nebelieka mintyse, tik tai, ką dar turiu nuveikti, kaip padaryti vieną ar kitą užduotį, ką pagalvos mano vadovai, kolegos, tie, kuriems tarnauju savo darbu, jei padarysiu vienaip ar kitaip. Sakytum, darboholizmas. Bet yra kai kas daugiau. Pagaunu save, kad kaip koks šuniukas laukiu, siekiu iš kitų žmonių numetamo skanaus kauliuko – įvertinimo. Tada ir mėginu šokti pagal mano įsivaizduojama jų dudelę. Persitempiu. Įsivaizduoju, kad iš manęs labai daug tikimasi. Taip besidraskydama Atrodau ir jaučiuosi klaikiai.

Labai gerai tokią būseną atspindėtų paveikslas, prieš kelis metus kabėjęs autobusų stotelėse ir stenduose – „Tave parduos kaip lėlę“. Jis buvo skirtas įspėti merginas, kurios ieškodamos darbo užsienyje ar norėdamos išgarsėti kaip modeliai, sutinka važiuoti su nepažįstamais (ar pažįstamais, bet nepatikimais) žmonėmis į stebuklingų pasiūlymų šalį, o vėliau yra paverčiamos prostitutėmis.

Jei ir esame aukomis, tai tik dėl to, kad leidžiamės tokiais būti. O dar tiksliau – norime. Ir tai ne tiek susiję su mus supančiais žmonėmis, kiek su mūsų pačių požiūriu.

Su viltimi žiūriu į tą moters-marionetės paveikslą. Bet kada galime imti ir vieną po kito nukirpti tuos siūlus. Galime tai padaryti, kai norim. Tik ar norim. Čia esminis klausimas. Su laiku imi ir susitaika su esama padėtimi. Visai patogu kabėti, patogu, kai rankos ir kojos juda tada, kai jas kas timpteli. Ir pasiteisinimą visada turi – aš bejėgis, negaliu nieko pakeisti, kiti mane pastatė į tokią situaciją, o aš tik bejėgis kareivėlis, vykdantis įsakymus.

Tai apgaulė. Patys ja tikime. Šiaip jau esame sukurti laisvei. Trokštame jos, ilgimės ir svajojame apie gyvenimą, kūrybą, poilsį, laiką mylimiems žmonėms. Reikia drąsos ir jėgų pradėti gyventi. Ir dar reikia už mus didesnio pagalbos. Čia atsakymas į Justo komentarą – jei maldą pakeiti darbais, darai tai, ką pajėgi. Kai meldiesi, darai ir esi tai, ką daro ir ką veikia Dievas. O mes juk ir esame tam sukurti – būti kaip Dievas. Ir tai yra vienintelė tikra laimė.

Atsipūskit truputį

Kaip mes visi skubam… Gal pailsėkim truputį? Gal užtrukim truputėlį ilgiau, bet išgyvenkim tai, kas vyksta? Ir gal nebijokim taip labai praleisti kažką svarbaus… Kartais gerai praleisti. Kartais gerai, kai nenutinka tai, ko taip labai norim ir siekiam.

Viskas savo laiku, savo vietoje, reikiama forma ir tinkamu kiekiu 🙂 atsipūskit truputį :*