Skaitau verslo ir nevyriausybinių organizacijų konsultanto J.R. Hipple pranešimą, pasakytą prieš šešerius metus viename Virdžinijos (JAV) universitete. Jis buvo skirtas nevyriausybinėms orgaznizacijoms, kad šios labiau atkreiptų dėmesį į savo reputaciją ir sąmoningai ją kurtų.

“Pasitikėjimo deficitas” – verslo ir profesinės etikos daktaro John Knapp terminas, paminėtas pranešime. Gražiai pavadinta mūsų laiko problema – niekuo nepasitikim. Arba pasitikim vis mažiau. Iš sąrašo “patikimų” asmenų, organizacijų, grupių vis nubyra vardai, vis ką nors turime išbraukti.

Ar “blogėja” pasaulis? Ar jis yra blogas, tik apsimetinėja geru? Ar mūsų lūkesčiai pasaulio atžvilgiu būna per dideli? O gal blogėjame mes? Ir dėl to nebepasitikime kitais? Dėl ko taip yra? Dėl ko vis mažiau pasitikime? Ar aš klystu, ir gal su pasitikėjimu yra visas gerai?

Prisimenu praėjusių metų gegužės 1-ąją. Buvo nereali, pasakiška diena – visas Vilnius tądien sužydėjo, buvo šilta ir šviesu, miestas – pilnas jaunų, besišypsančių žmonių. Ir kažkas buvo su manimi – buvau pilna pasitikėjimo. Žinojau, kad tie žmonės – geri žmonės, kad bet kada galiu sulaukti pagalbos iš jų, bet kuriam galiu šypsotis ir sulauksiu nuoširdaus šypsnio atgal. Tai buvo pirmoji Taize susitikimo diena. Vadinosi “Pasitikėjimo piligrimystė Vilniuje”.

Pasitikėjimas įmanomas ir tuomet, kai viskas neatrodo tobula, kai yra blogų verslininkų, blogų labdaros fondų, blogos valdžios, blogų žmonių. Kartais net galvoju, kad pasitikėjimas neturėtų būti pasekmė – viskas gerai, iki šiol buvo viskas gerai, dėl to galima ir toliau tikėtis, kad bus viskas gerai. Dažnai pasitikėjimas turėtų būti to “gerai” priežastis. Pasitikėjimas avansu. Pasitikiu tavimi ir galbūt dėl šito pasitikėjimo tu pasielgsi kaip dera – neapgausi, neišnaudosi.

Kodėl Taize susitikime žmonės pasitikėjo vieni kitais? Manau, kad kiekvienas iš tų žmonių matė geras savo intencijas, tikslą – susitikti su Kristumi, su jo meile maldoje ir kituose žmonėse, ir tikėjo, kad visi atvažiuoja tokio pat troškimo vedini. (Turbūt šitas teiginys parodo, kokius idealistinius lūkesčius tų žmonių atžvilgiu aš pati turėjau juk dalis Taize jaunimo atvažiuoja tik pasitūsinti.)

Tikrai tikiu, kad tai, kaip matome pasaulį šiandien, yra iš dalies mūsų vidinio gyvenimo atspindys. Sudėliojame faktus į tą “reljefą”, kurį turime savyje. Dėl to tas “pasitikėjimo deficitas” atspindi ne tik netobulą realybę, bet ir mūsų, nepasitikinčiųjų, vidines nuostatas.

Kažkuris šventasis yra gražiai pasakęs apie mergelę Mariją, kad ji yra tobuliausia forma. Pagal šitą formą galime būti išlieti “tobulomis skulptūromis”. Taigi, nesiliaukite melstis, likite ištikimi maldoje. “Pasitikėjimo deficitas” mažės, jei didės mūsų tikėjimas. Keisis mūsų požiūris ir keisimės mes, savo elgesiu, visu gyvenimu galėsime ir kituose įžiebti pasitikėjimo kibirkštį.