Skaitau verslo ir nevyriausybinių organizacijų konsultanto J.R. Hipple pranešimą, pasakytą prieš šešerius metus viename Virdžinijos (JAV) universitete. Jis buvo skirtas nevyriausybinėms orgaznizacijoms, kad šios labiau atkreiptų dėmesį į savo reputaciją ir sąmoningai ją kurtų.

“Pasitikėjimo deficitas” – verslo ir profesinės etikos daktaro John Knapp terminas, paminėtas pranešime. Gražiai pavadinta mūsų laiko problema – niekuo nepasitikim. Arba pasitikim vis mažiau. Iš sąrašo “patikimų” asmenų, organizacijų, grupių vis nubyra vardai, vis ką nors turime išbraukti.

Ar “blogėja” pasaulis? Ar jis yra blogas, tik apsimetinėja geru? Ar mūsų lūkesčiai pasaulio atžvilgiu būna per dideli? O gal blogėjame mes? Ir dėl to nebepasitikime kitais? Dėl ko taip yra? Dėl ko vis mažiau pasitikime? Ar aš klystu, ir gal su pasitikėjimu yra visas gerai?

Prisimenu praėjusių metų gegužės 1-ąją. Buvo nereali, pasakiška diena – visas Vilnius tądien sužydėjo, buvo šilta ir šviesu, miestas – pilnas jaunų, besišypsančių žmonių. Ir kažkas buvo su manimi – buvau pilna pasitikėjimo. Žinojau, kad tie žmonės – geri žmonės, kad bet kada galiu sulaukti pagalbos iš jų, bet kuriam galiu šypsotis ir sulauksiu nuoširdaus šypsnio atgal. Tai buvo pirmoji Taize susitikimo diena. Vadinosi “Pasitikėjimo piligrimystė Vilniuje”.

Pasitikėjimas įmanomas ir tuomet, kai viskas neatrodo tobula, kai yra blogų verslininkų, blogų labdaros fondų, blogos valdžios, blogų žmonių. Kartais net galvoju, kad pasitikėjimas neturėtų būti pasekmė – viskas gerai, iki šiol buvo viskas gerai, dėl to galima ir toliau tikėtis, kad bus viskas gerai. Dažnai pasitikėjimas turėtų būti to “gerai” priežastis. Pasitikėjimas avansu. Pasitikiu tavimi ir galbūt dėl šito pasitikėjimo tu pasielgsi kaip dera – neapgausi, neišnaudosi.

Kodėl Taize susitikime žmonės pasitikėjo vieni kitais? Manau, kad kiekvienas iš tų žmonių matė geras savo intencijas, tikslą – susitikti su Kristumi, su jo meile maldoje ir kituose žmonėse, ir tikėjo, kad visi atvažiuoja tokio pat troškimo vedini. (Turbūt šitas teiginys parodo, kokius idealistinius lūkesčius tų žmonių atžvilgiu aš pati turėjau juk dalis Taize jaunimo atvažiuoja tik pasitūsinti.)

Tikrai tikiu, kad tai, kaip matome pasaulį šiandien, yra iš dalies mūsų vidinio gyvenimo atspindys. Sudėliojame faktus į tą “reljefą”, kurį turime savyje. Dėl to tas “pasitikėjimo deficitas” atspindi ne tik netobulą realybę, bet ir mūsų, nepasitikinčiųjų, vidines nuostatas.

Kažkuris šventasis yra gražiai pasakęs apie mergelę Mariją, kad ji yra tobuliausia forma. Pagal šitą formą galime būti išlieti “tobulomis skulptūromis”. Taigi, nesiliaukite melstis, likite ištikimi maldoje. “Pasitikėjimo deficitas” mažės, jei didės mūsų tikėjimas. Keisis mūsų požiūris ir keisimės mes, savo elgesiu, visu gyvenimu galėsime ir kituose įžiebti pasitikėjimo kibirkštį.

Ar jums būna taip, kad neturite ramybės, nes nesuprantate, kodėl? Kodėl tai įvyko? Kodėl vis dar nevyksta tai ir tai? Kodėl man? Kodėl ne man? Kodėl taip? Kodėl ne taip, kaip galėtų būti? Kodėl? Kodėl? Kodėl? Daugybė kodėl… Norisi atsakymų. Aiškių, paprastų, tokių, kurie tikrai nebepaliktų abejonių, leistų ramiai miegoti, žinant, kad elgiesi teisingai ir kad viskas “kontroliuojama”, viskas gerai, kad gyvenimas turi prasmę, kad nešvaistai savo laiko. Norisi garantijų, saugumo.

Mano lietuvių kalbos mokytoja, su kuria išsikalbam iki širdies gelmių ir kuri, panašiai kaip aš, jaunystėje inirtingai ieškojo atsakymų, kartą man pasakė, kad galutinio taško gyvenime nereikia tikėtis. Nemanyk, kad kada nors ateis diena, kai pasakysi, jog žinai, suradai, supratai ir gali ramiai eiti valgyti pusryčių (nežinau, kodėl čia parašiau pusryčių…)

Kai pasidalinau apie savo “kodėl” paieškas su vienu kursioku, jis nusistebėjo: bet juk tikintiems žmonėms lengviau, jie kaip ir turi atsakymus. Gyvenimo prasmė – Dievas, meilė, šventumas. Viskas tikinčiam žmogui turi prasmę – jis tiki, kad viskas, kas vyksta, yra Dievo rankose, kad per visus įvykius, net nesuprantamus, Dievas kreipia žmonių gyvenimus į gėrį, meilę, amžiną gyvenimą.

Prisipažinsiu, kartais man tai skamba kaip tušti, nieko nesakantys žodžiai. Skamba kaip dalykai, kuriais TURIU tikėti, bet ne tie, kuriuos JAUČIU esant tiesa, kurie man kažką reikštų. Protas turi suformuluotus atsakymus, bet matyt, reikia laiko, kad protu suprastas tikėjimas taptų gyvenimu, kad suprasti atsakymai iš tiesų taptų pasotinančiais atsakymais, kuriais galėtų remtis visa klausianti (jaučianti) esybė. Jau kurį laiką mąstau ir rašau apie tai, kad jausmai negali būti vienintelis kriterijus ir tiesos rodiklis, kad ir kokie jie stiprūs kartais būtų. Turbūt, ir atsakymų paieškoje su jausmais reikėtų atsargiai…

Man po truputį darosi aišku, kad mano vaikiškas, nekantrumu degantis noras viską tučtuojau išsiaiškinti, suprasti, sužinoti nebus patenkintas taip greit, kaip norėčiau ir tokiu būdu, kaip tikiuosi. KANTRYBĖ ir (PASI)TIKĖJIMAS yra tie du aukso vertės dalykai, kurių esu mokoma, kai klausiu ir negaunu norimo atsakymo. Pabrėšiu – norimo. Bėda kartais ir yra ta, kad nesu pakankamai atvira atsakymams. Atrodo tiesiog neįtikėtina, per daug paprasta, gal net primityvu, kad atsakymai į tokius didelius klausimus, kaip prasmės klausimas, gali būti visai paprasti… Taigi, viena iš gerųjų šito kankinančio klausimo pusių – šlifuojami aštrūs širdies kampai Kartais būna tokių išganingų akimirkų, kai jau nusikankinusi pasiduodu, nuleidžiu rankas ir nebesitikiu ką nors suprasianti, kai ir smegeninė atsipalaiduoja, ateina kažkoks paprastas ir lengvas supratimas.

Turbūt užtektų paprasčiau į viską pažiūrėti. Liautis klausinėjus ir pasitenkinti tuo, kas yra aišku, visą kitą paliekant “pasitikėjimo sričiai”. Daug nesuprantu, bet, Dieve, pasitikiu Tavimi, kad Tu viską kreipi teisinga, gera linkme, kad neleisi man visiškai nugrybauti, pražūti, kad pasirūpinsi manimi. Aš padarysiu viską, ką pagal savo supratimą galiu, o jei kas bus ne taip, Tu, gerasis mano Kūrėjau, ateik man į pagalbą. Gal tokia yra išeitis iš “kodėl” labirintų?

Labirintų… Kaip teigiamai aš žiūriu į polinkį klausti “kodėl?”… Juk iš principo gerai klausti, ieškoti, bandyti suprasti. Tik šioj srity, kaip bet kur kitur, reikia harmonijos, kad įprotis klausti netaptų manija, kad prasmės ieškojimas padėtų gyventi, o ne kištų pagalius į ratus. Kaip išmokti tokios sveikos pusiausvyros?

Pasitikiu Tavimi, Dieve. Pasitikiu, kad reikiamu laiku ir būdu Tu leisi man suprasti. Jei šiuo metu nieko nesuprantu, dėkoju už šitą laiką ir patirtį, dėkoju, kad leidi man patirti savo mažumą, dėkoju, kad mokai pasitikėti Tavimi, dėkoju, kad gydai mane nuo visažinybės sindromo. Tu vienintelis viską žinai ir nieko taip labai netrokšti kaip mano laimės. Dėkoju Tau už tai.

P.S. Aš čia filosofuoju, kankinuosi, o apačioj įrašas apie Alfa krusą, kuriame siūlomi atsakymai į didžiuosius kodėl? :D Tikrai, reikėtų dažniau išlipti iš savo sulčių ir apsidairyti, ką siūlo (G/g)yvenimas