Besikeičiant daugeliui dalykų gyvenime kartais norisi pasiduoti. Nežinia, kaip bus toliau, baimė, kad nepasiseks, kad nesugėbėsiu, verčia saugotis naujų  dalykų ir galimybių.

Į pagalbą ateina italas psichoanalitikas, parašęs “daug knygų, tikrų psichologinio dvasingumo srities bestselerių” – Valerio Albisetti. Pacituosiu ištrauką iš knygos “Juoktis širdimi”. Man tie žodžiai teikia vilties ir tikėjimo – galiu rinktis gyventi laimėje, jei tik to noriu.

—

Tikrai tikintis žmogus visada yra optimistas.
<…>
Tikri tikintieji visados, ypač tada, kai gyvenimas yra negatyvus, išlaiko pozityvią poziciją.
Tai pasirinkimo dalykai.
Žmogus yra liūdnas, jeigu nusprendžia toks būti, jeigu pasirenka liūdnas mintis.
Žmogus yra prislėgtas, jeigu nusprendžia toks būti, jeigu pasirenka slegiančias mintis.
Žmogus yra ramus, jeigu nusprendžia toks būti, jeigu pasirenka taikias mintis.
Žmogus yra linksmas, jeigu nusprendžia toks būti, jeigu pasirenka linksmas mintis.
Laimė, kaip daugelis mano, priklauso ne nuo aplinkybių, socialinių sąlygų, fizinės būklės, bet nuo mūsų pozicijos.
Laimė priklauso ne nuo išorės faktų, bet nuo mūsų vidaus.
Ir tai pasirinkti gali tuoj pat.
Dabar.
Nereikia laukti, atidėlioti.
Tai būtų tik dar vienas alibi, dar vienas pasiteisinimas.
Tokiais atvejais pagalvok apie mirtį. Apie savo mirtį. Pagalvok, jog mums skirto laiko nėra daug. Jis ribotas. Ir mes nežinome, kada jis baigsis. Kai jautiesi tingus, inertiškas, apatiškas, pagalvok apie tai ir nuspręsk, kaip panaudoti laiką, kurį tau dar dovanoja Dievas.
Turėtume visada veikti galvodami, jog vieną ar kitą momentą galime mirti.
Tik toks įsitikinimas mus paskatins pereiti prie veiklos.

Valerio ALBISETTI, “Juoktis širdimi”, Katalikų pasaulio leidiniai, 2007, p. 60.

—

Ar ne genealus yra Dievas, sakydamas, kad tik per mirtį pasiekiamas gyvenimas? Juk galvoti, iš tiesų pripažinti, kad mirsi – tai jau tam tikra prasme mirti iliuzijai, kad esi, būsi šitoj žemėj amžinai. Tai netiesa, nenuolankumas tiesai.

Šeštadienį buvau draugės vestuvėse. Visą dieną buvau tokia susimąsčiusi. Net gaila draugės, kuri mano veide, greičiausiai, nematė nieko padrąsinančio… Tik pagalvokit – vestuvės, o veidas surūgęs. Baisu.

Prisipažinsiu, mąsčiau pesimistiškai. Nors tikiu Kristų, tikiu jo planu žmogui, bet niekaip negaliu suprasti, kaip šeima gali būti geras dalykas. Man nebuvo gera šeimoje. Tiksliau, nematydavau nieko gero, tik liūdesį ir neišsipildžiusias svajones. Kaip liūdna, galvodavau, kaip mano tėvai kenčia dėl to, kad mane turi. Esu jiems našta. Aš niekada neužkrausiu niekam tokios naštos… Aš niekada neturėsiu vaikų. Niekada neturėsiu vyro, kurį suvaržyčiau ir kuris kentėtų šalia manęs.  Tokios būdavo mano mintys, kai buvau maža.

Man didelis atradimas, kad šeima gali būti džiaugsmo ir laimės šaltinis. Bet kaip? Dieve, kaip?

Visas stebuklas, kad džiaugsmas iš tiesų yra ne siekti meilės sau, bet mylėti. Ar tai įmanoma – mylėti, negalvojant apie save? Kartais atrodo, kad ne. Aš pati savo jėgomis negaliu nusigręžti nuo savęs. Nors tai yra mano laimė. Negaliu.

Šitas negaliu išlaisvina. Iš kur tas galvojimas, kad privalau galėti? Ar jis teisingas?

Iš tikrųjų, aš negaliu. Ir prašau Dievo pagalbos. Ir vėl esu ten, kur gera, esu tiesoje apie save: aš negaliu. Dievas gali. Ir Jis yra nuostabus, nes visuomet yra šalia ir kai tik noriu atsigręžti į meilę, ne į save, Jis net neprašytas dovanoja šitą laisvę – laisvę nuo savęs.

Vestuvėse vis klausiau savęs: kas yra meilė. Dabar manau, kad meilė yra pasirinkimas palikti save Dievui, leisti Jam dovanoti mane kitiems, leisti Jam mylėti per mane. Meilė yra pasirinkimas. Renkuosi mylėti.

P.S. Rytoj per Iššūkį su merginomis kalbėsime apie tai, kas yra meilė ir kuo ji skiriasi nuo įsimylėjimo paklausykit (www.marijosradijas.lt).