Pieva

Posts Tagged ‘nuovargis’

Penktadienio košmaras ir šviesa tunelio gale

Nuovargis užkniso juodai. Pavargau. Ketvirtadienį ir penktadienį paprastai man būna riesta. Pirmosiomis savaitės dienomis atiduodu visas jėgas, o paskui tikiuosi, kad savaitė trečiadienį per stebuklą baigsis.

Tada iš nuovargio susipykstu su savimi ir visu savo vidiniu pasauliu ir svajoju, kaip pabėgsiu į negyvenamą salą, kur nebūtų net malonių merginų, siūlančių nemokamą kokoso pieno kokteilį… kur nebūtų NIEKO!!! Net manęs. Gal nebent Dievas.

Tai va. Penktadienis… Scenarijus kartojasi. Mano smegenys jau plūduriuoja vienumoje ir palaimoje, o kūnas vis dar sėdi redakcijoje ir sutelkęs paskutines jėgas dėlioja žodelį prie žodelio, kad straipsnis dar būtų panašus į straipsnį. (daugiau…)

Kur ieškoti gimusio Kristaus?

Šiandien netyčia užsukau į tokią iš pirmo žvilgsnio labai prastą parduotuvėlę, vardu Aibė. Pirmas įspūdis ne koks. Parduotuvės patalpose – atviras alaus baras, kur vyrai susėdę geria pigų alų ir garsiai rėkia vienas ant kito.

Norėjau užtrukti tik kelias minutes. Pasiėmiau citriną ir Halls ledinukų (peršalau per Kalėdas). Atsistojau į eilę. Pardavėja – pavargusi brandaus amžiaus moteris, „mušdama“ prekes (nustebino, kad tokioje parduotuvėje nenaudojami skaitliukai ar koks kitas atgyvenęs prietaisas), kalbino apsiperkančius žmones. Susidarė įspūdis, kad ji daugelį jų pažįsta. Moteris prieš mane taip pat gavo kelis klausimus.

– Ar pailsėjote per šventes? – paklausė pardavėja.

– Hmm… Turėjau tik dvi laisvas dienas… Turėjo būti trys… – atsakė apsiperkanti moteris. Nelabai norėjo bendrauti, taip atrodė.

– O, dvi dienas?! – nuoširdžiai nusistebėjo pardavėja. – O mes abi dienas dirbome.

Kokia ši moteris draugiška. Tikrai panašu į tas „užsienietiškas“ nedideles parduotuvėles, kur pardavėjai pažįsta apsipirkinėjančius, pakalbina juos, prisimena, kas su kokiais rūpesčiais, kas su kokiais džiaugsmais.

Ir kartu koks nuolankumas. Niekada nesusitaikyčiau, kad „kažkoks“ darbas „atimtų“ iš manęs kažkokias „šventes“!!! Kovočiau, neleisčiau, kad taip būtų. Draskyčiausi ir ginčiau savo teises. Tai, kad ji negalėjo normaliai švęsti, yra neteisinga, tai žemina jos orumą. Tikrai neturėtume pirkti ir apskritai lankytis parduotuvėse „laisvą“ dieną. Kita vertus, nors ir neturėdama jėgų džiaugtis, ji buvo panaši į šventąją. Dėl savo atsidavimo, dėl draugiškumo, dėl to, kad net turėdama priežastį būti pikta ant viso pasaulio, neteisingos sistemos, kiekvieno (sušikto) pirkėjo, ji nebuvo pikta. Iš jos jautėsi šioks toks dėkingumas vien už tai, ką ji turi savo gyvenime.

Šitas mažas vaizdelis neįtikėtinai palietė mane. Kiek dar daug niurzgėjimo mano gyvenime. Kiek nepasitenkinimo, kurį užuot pasitelkusi kurti geresnį pasaulį, paverčiu aplinkinius graužiančia rūgštimi… Pardavėjos paprastumas ir švelnumas sušildė.

Sveikindamas Marijos radijo klausytojus, Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas sakė – tai yra Kalėdos. Kai atleidžiame vieni kitiems, kai esame malonūs vieni kitiems – tai yra Kalėdos. Esu tikra, Kalėdos buvo ir toje prastoje parduotuvėlėje, vardu Aibė. Jei ne gruodžio 25-ąją, tai šiandien – tikrai.