Pastaruoju metu tingiu (apsimetu, kad neturiu kada) gaminti maisto. Tai parduotuvėj prisiėmiau visokių skanėstų – keptos vištytės (tas prieskonių kvapas… negaliu atsispirti), salotų, pižoniško jogurto, natūralių sulčių, vaisių. Juk po ligos reikia atsigauti Eidama link kasos žiūriu – pažįstama močiutė. Gyvename tame pačiame rajone, pasišnekame kartais.

Ji pasiėmusi indelį grietinės, pasižėrusi ant prekių “takelio” monetas, skaičiuoja. Veidas labai susirūpinęs. Nežinau, ar tai tiesa, bet pirma mintis, kuri man šovė į galvą, kad jai dabar – ne patys geriausi laikai. Susigėdau dėl savo pirkinių. Užuot priėjusi ir pasisveikinusi, nusukau prie savitarnos kasų. Pagalvojau, kad reikėtų išsikrauti dalį gėrybių…

***

Iš vienos pusės, nieko blogo, kad turiu už ką skaniai pasistiprinti. Visai be reikalo nestojau į eilę prie tos pačios kasos, nepakalbinau moters. Juk jai nepadės tai, kad aš užsiimsiu savigrauža ir mėginsiu nubausti save.

Iš kitos pusės, tikrai galiu bent šiek tiek padėti tiems, kuriems sunkiau sekasi. Paulina – konkretus žmogus, dėl kurio galiu vietoj brangesnių produktų rinktis pigesnius, ir šiek tiek sutaupyti. Jai tikrai padėtų tie kad ir keli litai. Be to, ji nesijaustų viena savo neturte, nepastebėta kitų. Juk skaudžiausia, kai lieka nepastebėta tave ištikusi neteisybė.

Aišku, dar klausimas, ar ji priims pagalbą (galvoju Kalėdoms jai nupirkti kokių negendančių maisto produktų). Nes juk ne taip lengva pripažinti, kad yra sunku, kad reikia kitų palaikymo (ypač materialaus). Kad tik ta pagalba nepažemintų Paulinos ir dar labiau pirštu nepabaksnotų į tą vietą, kur skaudą, – į nepriteklių. Visa esmė – kaip tai pateiksiu. Reikia kažkaip gražiai apžaisti – atseit, netyčia, siuntinukas nuo kokio nors centro ar dar ko nors…

Taigi, nekankinkim savęs, nesiplakim, jei turime didesnes galimybes (daugiau pinigų, tvirtesnį kūną, geresnių idėjų ir t.t.). Tik pastebėkim, kas yra šalia ir pasidalinkim tuo, ką turim. Esu tikra, kad Dievui įmanomas įgyvendinti tas principas – ir vilkas sotus, ir avis sveika