Ką nuveikei šiame gyvenime?

Neuždirbai milijono? Netapai buože, valdančiu kitus žmones? Neišradai ko nors panašaus į raštą ar lemputę ar bent mobilųjį telefoną? Nesurengei pasaulinės parodos? Netapai top modeliu? Apie tave neparašė prabangiausias paskalų žurnalas arba labiausiai pripažįstamas meno/sporto/technikos/etc. mėnraštis?

Ne?

O siaube, tada tavo gyvenimas nuėjo šuniui ant uodegos… Tu – nieko vertas. Tu – tuščia vieta. Nulis. gali lįsti tiesiai po žeme ir lindėti ten, kol iš tikrųjų numirsi.

Vienas artimas žmogus taip galvoja. Man labai nesmagu ir labai keista. Jis užaugino kelis puikius vaikus. Dar keisčiau, kad tokiu savo požiūriu jis dalijasi vaikų akivaizdoje. Vaikai mokosi, kad jie tėčiui yra nulis, kad tėtis nelaiko jų savo pasididžiavimu, savo brangiausiu turtu, puikiausiu gyvenimo pastangų vaisiumi. Tėčiui per maža to, kad su juo augo jo vaikai, kad jie turi jo kraujo, išmoko jo įpročių, perėmė pasaulėžiūrą ir daugybe kitų dalykų. Kad jis jiems buvo ir galbūt  yra kaip tvirta uola, gynėjas ir vedlys. Jis gal net to nežino arba tuo netiki. O gal ir vaikai niekada nėra jam šito sakę.

Labai sunku suprasti. Turėdamas tokį lobį, tokius savo gyvenimo vaisius, jis nemato. Pakėlęs nosį, vis varvina seilę, žiūrėdamas į kitų gyvenimus ir pasiekimus, o pats pro akis praleidžia didžiulius, mano manymu, didžiausius perlus – užaugintus žmones. Taip, galbūt tai nebuvo sunkus ir vienas reikšmingas, didelis darbas, galbūt per mažai padaryta, galbūt net nesijaučia, kad tai MANO darbas ir MANO nuopelnas. Bet vien tavo, tėti, buvimas daug reiškė vaikams. Tavo neapčiuopiamas kasdienis pavyzdys, tavo būdas, viskas, ką tu darei, buvo tavo vaikams pamatas. Kaip šito neįvertinti?

Ir koks neapsišvietimas psichologijoje!!! Gal per mažai kalbama apie tai? Kad tėvas vaiko gyvenime yra lygiai taip pat svarbu kaip ir motina. Tėvystė yra daugybės dalykų pagrindas. Be tėvo vaikai praranda puse savo pasaulio. Jie yra sužaloti, nesaugūs, nepasitikintys savimi. Aš ne psichologė, bet tiek ir primityviose psichologinėse knygutėse gali perskaityti.

Mieli vyrai, linkiu jums nieko didelio nepasiekti gyvenime. Nieko didelio – šio pasaulio akimis. Geriau jau būkite su savo šeimomis, būkite kasdienybėje pilnai, tuose dalykuose ir tuose darbuose, kuriuos jums skiria gyvenimas. Tegu tai bus griovių kasimas, nesvarbu. Bet būkite džiaugsmingi dėl savo vaikų – jūs turite lobį – bendrystę su nuostabiomis sielomis. Jūs, būdami laimingi ten, kur esate, būdami laimingi tėvai, atliekate daugiau negu privalote. Liaukitės vaikęsi nebūtų dalykų. Liaukitės inkštę savo vaikų akivaizdoje. Liaukitės eikvoti savo gyvenimą tam, kas niekada nepadarys jūsų laimingų.

LIAUKITĖS.

Pildosi mano svajonė kalbėti apie jausmus. Kartais taip gėdijuosi jos… Jausmai – atrodo toks nerimtas, neapčiuopiamas dalykas. Rimti žmonės nekalba apie jausmus, nerodo jų. Jausmingi žmonės – ne visai sveiki žmonės, truputį pavojingi, nes sunkiai nuspėjami ir dažnai nesuvaldomi. Taip kartais pagalvoju. Ypač kai sunku pakęsti save, kai nesuprantu, ką jaučiu ir kodėl. Kai nesuvaldau savo jausmų ir netyčia laukan išsiveržia slapčiausi dalykai, kurių gėdijuosi, už kuriuos bijausi būti išjuokta.

Labiausiai gėda ir baisu prisipažinti, kad man labai reikia meilės. Labai reikia žmonių dėmesio, švelnumo, kantrybės, supratimo. Labai reikia žmonių. Labai labai to reikia. Nes esu pasiruošusi viską duoti kitiems, bet tik ne sau. Šiandien su psichologe išsiaiškinome, kad visą pyktį, kurį jaučiu aplinkiniams (teisėtą pyktį dėl neteisingų, man nepatinkančių dalykų), aš nukreipiu į save. Nes esu tvirtai išmokusi, jog negražu pykti ant kitų. Tik negeri žmonės pyksta ant kitų. O gerieji negali pykti (sakoma tokie dažniausiai suserga vėžiu; pyktis įgauna labai apčiuopiamą išraišką). Net jei man daroma skriauda, net jei manimi manipuliuojama, net jei esu skriaudžiama, negaliu pykti. Turiu išlikti gera.

Bet pyktis niekur nedingsta. Galiu apsimesti, kad nepykstu (dažniausiai tai puikiai pavyksta), bet kaip matematikoje iš keturių atėmus tris gausime vieną, taip ir jausmuose, jei kas, mano supratimu, pasielgia neteisingai, jei mano troškimai yra neatliepti, manyje kyla pyktis. Jis objektyviai yra. Jis toks pat natūralus, kaip išmetamosios dujos, deginant benziną.

Jei jausmas yra, kažką turiu su juo daryti. Ir saugiausia išeitis man atrodo užgniaužti pyktį, nematyti jo, nusisukti ir ignoruoti. Neklausyti, ką jis kalba. Tada ateina eilė kaltės ir neapykantos jausmui. Aš esu kalta dėl visų nesėkmių. Dar nepadarau tiek, kiek galėčiau. Tinginė ir savanaudė! Aš esu pati blogiausia šitame pasaulyje. Aš esu mažiausiai verta visų gėrybių. Geriausia būtų, jei manęs nebūtų. Mano troškimai yra per dideli, jie vargina žmones. Kokia esu begėdė, kad tiek daug noriu. Man norėti negalima.

Labai reikia pripažinti tokią vidinę nuotaiką. Išgirsti ją, kaip skamba tokie patys giliausi įsitikinimai. Juk jie ir yra mano pamatas, kuriuo gyvenu širdyje. Nesvarbu, ką išpažįstu lūpomis ar protu, giliai širdyje yra štai taip. Liūdnas vaizdelis… Yra prie ko pasilikti Gavėnios penktadieniais, Kristaus kančia pasidaro visai suprantama. Jis kenčia nuo žmogaus neapykantos sau. Nes neapykanta sau yra taip pat baisu, kaip neapykanta kitam.

Dėl to man taip labai patinka kalbėti apie jausmus – nes dar nesusitvarkiau su jais savo viduje… Tikiu, labai greitai pristatysiu jums pašnekesių ciklą – JAUSMAI. Myliu juos, myliu šitą temą. Myliu mieląją psichologę Daivą, kuri padeda man keliauti į savo gelmes. Myliu jus, kurie suprantate, apie ką aš čia. Myliu