Noriu pasidalinti su jumis jausmu, kurį šiomis dienomis patiriu vienų brangių žmonių namuose.

Tai yra pora, vaikinas ir mergina, gyvenantys kartu jaukiame bute. Vaikinas ryte išvažiuoja į darbą, mergina lieka namuose, ruošia rašto darbą, skaitinėja knygas, ieško įdomių radijo laidų ir filmų ar televizijos programų. Jie nėra saldžiai vienas kitam pataikaujantys sentimentalistai. Iš jų visko gali išgirsti. Ypač anksčiau mane šokiruodavo grubūs juokeliai. Kartais ir vienas kitam išsakomos pastabos gali pašaliniam akis ant kaktos užsodinti.

Bet tai – tik diskusijos, išorė. Ką aš kartais pastebiu, būdama pas juos, tai kaip jie vienas kitą pavadina meiliais žodžiais, kaip kartais švelniai duoda butuką vienas kitam, kaip rūpinasi. Jie nori būti ir veikti kartu – pabėgioti, pasigaminti ką nors valgomo, pažiūrėti filmą. Kai vienas nelabai nori veikti, ką nori kitas, tai matyti (nėra veidmainiavimo), tačiau tuo pat metu yra sutikimas nors truputį pasistengti susidomėti tuo, kas svarbu kitam. Matau, kaip kartais atlaidžiai reaguojama į situacijas, iš kurių kiltų “puikus” konfliktas.

Kai jie būna kartu, šalia jų jaučiuosi kaip maldoje, kaip Baltriškėse pas vienuolius. Patiriu jų meilę. Prisipažinsiu, mane nuoširdžiai maloniai stebina toks švelnumas ir tarpusavio ryšys. Gal dėl to, kad vienas tų žmonių man labai artimas, seniai ir gerai pažįstamas ir matyti jo švelnumą, kurio nemaniau esant, man netikėta. Nemaniau, kad TOKS žmogus (maždaug tinginys, niekadėjas, grubus, visuomet atsikertantis – tokį jį mačiau) gali TAIP mylėti. Juk meilė skirta TIK TOBULIEMS ŽMONĖMS!!!

Kai pirmą kartą stipriai patyriau meilę, tai įvyko vienuolyne, maldoje ir buvime su, kaip tuomet atrodė, tobulais žmonėmis. Nejučiomis padariau išvadą, kad tik ten ji gali gyventi, kad tik tikintys žmonės gali mylėti. Toliau – dar baisiau. Ilgai maniau, kad turiu priversti save norėti vienuolyno tvarkos ir gyvenimo būdo, kad patirčiau meilę, bendrystę, tą šiltą paprastumą santykiuose tarp žmonių. Dabar, kai tą patį patiriu dviejų jaunų pažįstamų, dar gi netikinčių, tarpe, mane tai gydo. Ankstesnis įsitikinimas tirpsta. Pasirodo, mylėti gali ir tie “bedieviai” (čia kalba mano šventuolė)… Ir nereikia laužyti savęs, būti tuo, kuo nesi, kad gautum meilės. Ir net nereikia nuolankiai jos prašyti maldomis ar užsitarnauti gerai darbais.

Nuostabu, kai taip švelniai, bet tvirtai būna demaskuojama absurdiška kvailystė, kuria būnu šventai įsitikinusi. Meilės nereikia užsitarnauti! Koks atradimas!!! Niekaip negaliu priimti to, kad Dievas yra su manimi nepaisydamas nieko. Jis myli nepaisant mano gyvenamosios vietos, dienos ritmo, nuotaikų, statuso, pažiūrų, net religinių nusistatymų ar praktikų. Jei tik randa vietą mano širdyje, namuose, draugystėje su kitu žmogumi, darbuose, Jis yra. Tai labai gražu – Dievui gera būti su žmogumi. Net kai žmogui negera būti su savimi, Jam gera.

Būdama pas minėtus draugus, esu laiminga. Esu laiminga visa būtimi. Nėra laiko ribų. Neskauda galvos dėl ateities. Noriu būti meilėje. Tik būti joje, nieko daugiau. Ir svarbiausia – matau, kad tai įmanoma, kad tai – realu, kad tai skirta ir man.