Naujame darbe suprantu, kad esmė yra liautis jaudintis dėl klaidų ir pripažinti savo silpnumus. O! Kaip sunku yra tai padaryti! Jei nuskamba praeitos savaitės skelbimai arba kolega daro grubias klaidas eteryje, turiu saugotis nuo “pasaulio pabaigos”, tikros jausmų griūties mano viduje… Tikrai užverda baisus kaltinimų ir nepasitenkinimo – savimi, kitais, bendra tvarka, likimu ir t.t. – pragaras.

Tampa sudėtinga. Turiu ir savo jausmus “pakoordinuoti”, ir darbą padaryti, ir į mane besikreipiančių žmonių neatstumti. Sunkus uždavinys. O sunkiausia, kad turiu tarsi nuolat statyti savo sėkmę ir pripažinimą į pavojų: o kas, jei visi pamatys, kokia esu silpna… Kokia reikalinga kitų – pagalbos, užtarimo, palaikymo, kartais – sunkių žodžių nutylėjimo.

Baisu. Nuolat bijau, kad būsiu palaikyta tingine ir neatsakinguole, nuolat bijau, kad būsiu nemylima, nepriimta, manęs kaip asmens su visu tuo, ką turiu, kas esu, iš tikrųjų niekam nereikės. Nieko nėra blogiau už gyvenimą baimėje (net mano tėtis sutinka su tuo).

Man gyvybiškai reikia meilės, supratimo, palaikymo. Man gyvybiškai reikia mylėti, suprasti ir palaikyti.

Numanau, kad to reikia ir kitiems.

Ką galiu dėl to padaryti?

Noriu pasidalinti su jumis jausmu, kurį šiomis dienomis patiriu vienų brangių žmonių namuose.

Tai yra pora, vaikinas ir mergina, gyvenantys kartu jaukiame bute. Vaikinas ryte išvažiuoja į darbą, mergina lieka namuose, ruošia rašto darbą, skaitinėja knygas, ieško įdomių radijo laidų ir filmų ar televizijos programų. Jie nėra saldžiai vienas kitam pataikaujantys sentimentalistai. Iš jų visko gali išgirsti. Ypač anksčiau mane šokiruodavo grubūs juokeliai. Kartais ir vienas kitam išsakomos pastabos gali pašaliniam akis ant kaktos užsodinti.

Bet tai – tik diskusijos, išorė. Ką aš kartais pastebiu, būdama pas juos, tai kaip jie vienas kitą pavadina meiliais žodžiais, kaip kartais švelniai duoda butuką vienas kitam, kaip rūpinasi. Jie nori būti ir veikti kartu – pabėgioti, pasigaminti ką nors valgomo, pažiūrėti filmą. Kai vienas nelabai nori veikti, ką nori kitas, tai matyti (nėra veidmainiavimo), tačiau tuo pat metu yra sutikimas nors truputį pasistengti susidomėti tuo, kas svarbu kitam. Matau, kaip kartais atlaidžiai reaguojama į situacijas, iš kurių kiltų “puikus” konfliktas.

Kai jie būna kartu, šalia jų jaučiuosi kaip maldoje, kaip Baltriškėse pas vienuolius. Patiriu jų meilę. Prisipažinsiu, mane nuoširdžiai maloniai stebina toks švelnumas ir tarpusavio ryšys. Gal dėl to, kad vienas tų žmonių man labai artimas, seniai ir gerai pažįstamas ir matyti jo švelnumą, kurio nemaniau esant, man netikėta. Nemaniau, kad TOKS žmogus (maždaug tinginys, niekadėjas, grubus, visuomet atsikertantis – tokį jį mačiau) gali TAIP mylėti. Juk meilė skirta TIK TOBULIEMS ŽMONĖMS!!!

Kai pirmą kartą stipriai patyriau meilę, tai įvyko vienuolyne, maldoje ir buvime su, kaip tuomet atrodė, tobulais žmonėmis. Nejučiomis padariau išvadą, kad tik ten ji gali gyventi, kad tik tikintys žmonės gali mylėti. Toliau – dar baisiau. Ilgai maniau, kad turiu priversti save norėti vienuolyno tvarkos ir gyvenimo būdo, kad patirčiau meilę, bendrystę, tą šiltą paprastumą santykiuose tarp žmonių. Dabar, kai tą patį patiriu dviejų jaunų pažįstamų, dar gi netikinčių, tarpe, mane tai gydo. Ankstesnis įsitikinimas tirpsta. Pasirodo, mylėti gali ir tie “bedieviai” (čia kalba mano šventuolė)… Ir nereikia laužyti savęs, būti tuo, kuo nesi, kad gautum meilės. Ir net nereikia nuolankiai jos prašyti maldomis ar užsitarnauti gerai darbais.

Nuostabu, kai taip švelniai, bet tvirtai būna demaskuojama absurdiška kvailystė, kuria būnu šventai įsitikinusi. Meilės nereikia užsitarnauti! Koks atradimas!!! Niekaip negaliu priimti to, kad Dievas yra su manimi nepaisydamas nieko. Jis myli nepaisant mano gyvenamosios vietos, dienos ritmo, nuotaikų, statuso, pažiūrų, net religinių nusistatymų ar praktikų. Jei tik randa vietą mano širdyje, namuose, draugystėje su kitu žmogumi, darbuose, Jis yra. Tai labai gražu – Dievui gera būti su žmogumi. Net kai žmogui negera būti su savimi, Jam gera.

Būdama pas minėtus draugus, esu laiminga. Esu laiminga visa būtimi. Nėra laiko ribų. Neskauda galvos dėl ateities. Noriu būti meilėje. Tik būti joje, nieko daugiau. Ir svarbiausia – matau, kad tai įmanoma, kad tai – realu, kad tai skirta ir man.

Pildosi mano svajonė kalbėti apie jausmus. Kartais taip gėdijuosi jos… Jausmai – atrodo toks nerimtas, neapčiuopiamas dalykas. Rimti žmonės nekalba apie jausmus, nerodo jų. Jausmingi žmonės – ne visai sveiki žmonės, truputį pavojingi, nes sunkiai nuspėjami ir dažnai nesuvaldomi. Taip kartais pagalvoju. Ypač kai sunku pakęsti save, kai nesuprantu, ką jaučiu ir kodėl. Kai nesuvaldau savo jausmų ir netyčia laukan išsiveržia slapčiausi dalykai, kurių gėdijuosi, už kuriuos bijausi būti išjuokta.

Labiausiai gėda ir baisu prisipažinti, kad man labai reikia meilės. Labai reikia žmonių dėmesio, švelnumo, kantrybės, supratimo. Labai reikia žmonių. Labai labai to reikia. Nes esu pasiruošusi viską duoti kitiems, bet tik ne sau. Šiandien su psichologe išsiaiškinome, kad visą pyktį, kurį jaučiu aplinkiniams (teisėtą pyktį dėl neteisingų, man nepatinkančių dalykų), aš nukreipiu į save. Nes esu tvirtai išmokusi, jog negražu pykti ant kitų. Tik negeri žmonės pyksta ant kitų. O gerieji negali pykti (sakoma tokie dažniausiai suserga vėžiu; pyktis įgauna labai apčiuopiamą išraišką). Net jei man daroma skriauda, net jei manimi manipuliuojama, net jei esu skriaudžiama, negaliu pykti. Turiu išlikti gera.

Bet pyktis niekur nedingsta. Galiu apsimesti, kad nepykstu (dažniausiai tai puikiai pavyksta), bet kaip matematikoje iš keturių atėmus tris gausime vieną, taip ir jausmuose, jei kas, mano supratimu, pasielgia neteisingai, jei mano troškimai yra neatliepti, manyje kyla pyktis. Jis objektyviai yra. Jis toks pat natūralus, kaip išmetamosios dujos, deginant benziną.

Jei jausmas yra, kažką turiu su juo daryti. Ir saugiausia išeitis man atrodo užgniaužti pyktį, nematyti jo, nusisukti ir ignoruoti. Neklausyti, ką jis kalba. Tada ateina eilė kaltės ir neapykantos jausmui. Aš esu kalta dėl visų nesėkmių. Dar nepadarau tiek, kiek galėčiau. Tinginė ir savanaudė! Aš esu pati blogiausia šitame pasaulyje. Aš esu mažiausiai verta visų gėrybių. Geriausia būtų, jei manęs nebūtų. Mano troškimai yra per dideli, jie vargina žmones. Kokia esu begėdė, kad tiek daug noriu. Man norėti negalima.

Labai reikia pripažinti tokią vidinę nuotaiką. Išgirsti ją, kaip skamba tokie patys giliausi įsitikinimai. Juk jie ir yra mano pamatas, kuriuo gyvenu širdyje. Nesvarbu, ką išpažįstu lūpomis ar protu, giliai širdyje yra štai taip. Liūdnas vaizdelis… Yra prie ko pasilikti Gavėnios penktadieniais, Kristaus kančia pasidaro visai suprantama. Jis kenčia nuo žmogaus neapykantos sau. Nes neapykanta sau yra taip pat baisu, kaip neapykanta kitam.

Dėl to man taip labai patinka kalbėti apie jausmus – nes dar nesusitvarkiau su jais savo viduje… Tikiu, labai greitai pristatysiu jums pašnekesių ciklą – JAUSMAI. Myliu juos, myliu šitą temą. Myliu mieląją psichologę Daivą, kuri padeda man keliauti į savo gelmes. Myliu jus, kurie suprantate, apie ką aš čia. Myliu