Pykstu, nes negaliu valdyti meilės. Negaliu kada noriu, kada jaučiu poreikį užsipildyti šiltu geru jausmu. Negaliu priversti kitų žmonių mane mylėti. Negaliu užsitarnauti meilės, negaliu jos niekur nusipirkti, negaliu turėti, laikyti prie savęs, uždaryti saugykloje, taupyti. Negaliu niekaip jos pasiimti savo jėgomis. Negaliu numalšinti savo meilės troškulio ir tai yra tikra kankynė.

Pykstu. Nes negaliu pasiekti to, kas man mirtinai reikalinga.

Negi lieka pasiduoti ir tikėti, kad Meilė pati nori man save dovanoti? Šiaip jau tokia ir yra meilės esmė – dovanoti save. Nesvarbu ką darytum ar nedarytum, meilė vis tiek ateina dovanoti save. Meilė pati ateina. Meilė pirma ieško, trokšta būti įsileista. Tai kodėl mes prasilenkiame? Kodėl Jos nesutinku, nepriimu, nepastebiu, praleidžiu? Kodėl jos neatpažįstu? Kas man trukdo Ją sutikti ir priimti?

Ar galėtum apkabinti mane greičiau? Ar galėtum pagauti ir nebepaleisti? Bet tu per daug švelni, ir gali mylėti tik būdama laisva… Ar galėtum pasakyti, kaip Tavęs laukti, kaip Tave priimti, kaip pasilikti Tavyje? Ar galėtum pasakyti, kaip suvaldyti Tave, kaip užkonservuoti Tave, kad paskui galėčiau valgyti po gabalėlį? Bet tu nesi daiktas. Esi laisvas asmuo. Esi laisvas daryti, ką nori. Esi kažkas daugiau už mane. Kaip galėčiau valdyti Tave, kai Tu esi kažkas daugiau nei aš? Esi kažkas, ko vien protu iki galo niekada nesuprasiu.

Negi vienintelis būdas būti Tavyje – mylėti? O ką daryti, jei nemoku mylėti? Kaip mylėti, kai mano pačios širdyje – tuštuma ir pyktis?

Ateik padėti man. Ateik ir pajudink mane iš mirties taško. Jaučiu, tik tada vėl galėsiu eiti, dirbti, kalbėtis, apkabinti, kurti. Ne dėl savęs, ne malšindama savo troškulį, bet nešdama Tave dovanų, be menkiausio lūkesčio gauti atgal. Be menkiausio noro Tave suvaldyti, pasisavinti, Tau vadovauti. Tik nešti Tave. O tiksliau – būti Tavęs nešama.

P.S. Žiūrėjau dailųjį čiuožimą: ar pastebėjot, kokie gražūs yra mylintys žmonės?!