Niekas kitas, tik aš pati atsakau už savo gyvenimą. Jį kuriu. Esu atsakinga už savo švietimą, už ugdymąsi, už sveikatą, už santykį su kitais žmonėmis. Jei esu nelaiminga, ne kažkas kitas turi kažką daryti ar duoti, bet aš. Iš tiesų, esu atsakinga už savo laimę. Net sakyčiau yra nuodėmė susitaikyti su nelaimingumu, bloga savijauta, nuotaika, nepasitenkinimu. Juk kiekvienas blogis žmogui žeidžia ne tik jį, bet ir kitus – šeimą, kitas jo bendruomenes, ir svarbiausia – patį Dievą.

Dievas yra su manimi, jis yra manyje, arčiau manęs už mane pačią. Jis yra ir tas jo buvimas kartu yra didžiausia vertybė. Bet jis nėra gausybės ragas ar melžiama karvė. Jo buvimas kartu stiprina ir įkvepia, jis įgalina mylėti. Bet apsispręsti ir veikti turiu aš. Ir tai yra nuostabu, nes Dievas neanuliuoja manęs, priešingai, jis mane padrąsina, pakuria mano širdies krosnį, kad nesušalčiau ir galėčiau šildyti kitus – mylėti.

Dar vienas šių dienų atradimas – būti su Dievu, semtis jo meilės ir švelnumo man geriausiai sekasi nebūtinai ta griežta forma, kurią esu išmokusi. Nors malda (ypač Rožinis) tikrai yra būdas būti meilėje, tačiau ir kiti dalykai, kitos formos artina mane prie Dievo.

Pavyzdžiui, dabar sėdžiu lovoj, mano ausyse – česnakai (čia išmintingos kaimynės patarimas, žiūrėsiu, ar padės…), esu apsimuturiavusi kaklą šaliku, prisirengusi, palindusi po šilta antklode, su prakaito lašeliais ant nosies. Ant mano kelių – kompiuteris, rašau jums. Šalia – krūva knygų, iš kurių tai vienos, tai kitos paskaitau po gabaliuką. O širdyje jaučiu – yra Dievas. Esu pilna meilės. Pirmiausia (tai man didelė naujovė, didelis atradimas) – MYLIU SAVE. Suprantu, kad labai ilgai savimi nesirūpinau, laikiau save kaip pelenę užpečky, laikiau save nesvarbia – man nereikia nieko, turiu baisią žaizdą – įsitikinimą, kad manęs niekam nereikia. Geriau gyventi taip, tarsi manęs nebūtų, tarsi man nieko nereikėtų. Mano poreikiai – negeri, geriau jau juos ignoruoti.

Bet juk taip aš įžeidžiu ir atstumiu Dievą! Kaip anksčiau to nesupratau! Buvimas savo širdyje tai buvimas su Dievu! Savęs supratimas ir išklausymas – tai Dievo įsileidimas. Juk esu Dievo buveinė, esu ta vieta, kur gyvena Dievas, kur galiu jį sutikti, klausytis jo, pažinti. Tik savo širdyje galiu gyventi meilėje – su Dievu. Kažkaip labai gyvai patiriu tai dabar, kai sergu, kai niekur nebėgu, neveikiu, o tiesiog guliu lovoje.

Jaučiuosi, tarsi išgyvenčiau rekolekcijas Dievas ir aš susitikome iš naujo, dar kartą susitikimas nuostabus!

Taip pat supratau – noriu sukurti gražią šeimą. Noriu taip gyventi, taip ugdyti save, kad sugebėčiau kūrenti savo šeimos židinį, kad nesudievinčiau ir neterorizuočiau vyro, tarsi jis būtų atsakingas už mano laimę, bet kad dalinčiausi su juo, ką turiu širdyje, taip pat kad priimčiau jo meilę, kad ant vaikų neliečiau iš praeities ateinančio pykčio ir nepasitenkinimo, bet gebėčiau auklėti juos savarankiškais, mylinčiais žmonėmis. Ir kiek pažiūriu atgal, man atrodo, kad viskas, kas nutiko praeityje, mane veda į tai, apie ką svajoju.

Savo gyvenimu, veikla ir žodžiais, norėčiau drąsinti kitus jaunus žmones nebijoti eiti meilės keliu, nebijoti kurti šeimos ar atsiduoti Dievui kitose bendruomenėse, nebijoti nusigręžti nuo savo egoistinių, baimės būti atstumtiems varomų planų ir išgirsti, ko Dievas trokšta jiems giliai širdyje.

Atrodo, kad su bacilomis manyje po truputį miršta ir vidinės blogybės nenustebkite, bus ir atkritimų (taip sako literatūra ir patirtis, nors ir maža), apie jas irgi pranešiu juk esu pleputė ir nelabai moku tylėti apie tai, kas yra širdyje…

Stiprybės jums. Linkiu nesirgti. O jei jau susirgote, pabūkite namuose, pagerkite arbatų ir nueikite į pasimatymą su savo širdimi

Įsivaizduokite situaciją: yra vaikinas, kurio manieros ir būdas kalbėti bei veikti iš tiesų man sunkiai suprantami, kartais išveda mane iš pusiausvyros. Atrodo, kad jis specialiai daro taip, kad man būtų blogiau, sunkiau, kad aš pasimesčiau ir suabejočiau viskuo, kas iki tol atrodė tikra ir nepajudinama. Atrodo, kad jam nepatinka viskas manyje: kaip mąstau, kaip kalbu, ką kalbu, kaip darau dalykus.  Kiekvieną kartą, kai susitinkame ir turime bendrų darbų, abudu (savyje tą labai aiškiai pastebiu) išsisikiriame visiškai sukrėsti ir nesupratę, ką darėme ne taip, kad visiškai nesusikalbėjome.

Aišku, aš jį matau, kaip bambeklį, kuris specialiai, SPECIALIAI prie manęs kabinėjasi ir sako man visokias nepagrįstas pastabas. Ko jis nori IŠ MANĘS? Kodėl MANE puola? Iš jo pusės suprantu visiškai tą patį – jis man priekaištauja, kad nuolatos jį mokau ir laikau save teisuole, kurios nuomonė – paskutinė ir neginčijama. Man atrodo, kad jo strėlės nukreiptos į mane, o jam – kad į jį.

Tuomet, kai dirbame kartu, prakeikiu visus šventuosius, kam jie leido mums abiems susėsti prie vieno stalo. Bet kai išsivaikštom kas sau, ir turiu progą pagalvoti, pabandyti suprasti, kas įvyko, man pasidaro aišku, kad visi tie išoriniai dalykai kalba apie vidinius. Iš dalies kalba, o iš dalies apgaulingai slepia tai, kas vyksta širdyse. Su niekuo kitu negaunu tokios brangios pamokos, kaip su juo. Tai pamoka apie meilę.

Tikrai myliu tą vaikiną. Skamba keistai, ar ne? Kol esame kartu, rodos, elgiamės kaip dvi katės maiše. Norisi įtikinėti, ginčytis, aiškinti savo tiesą iki nukritimo. (Ir kai geriau pagalvoju, tai yra TAIP gražu! Nes juk iš tikrųjų, ir vienam ir kitam norisi būti suprastam).

Bet ką turiu mintyje, sakydama myliu? Tai ne sentimentalus jausmas, ne įsimylėjimas, ne skrajojimas padebesiais. Tai kažkoks gilus ir nepajudinamas jo branginimas. Ir pati stebiuosi – kaip toks žmogus, kuris kartais man atrodo kaip didžiausias mano priešas, vis tiek gali būti toks brangus. Jei kas paskambintų ir pasakytų, kad jam reikia pagalbos, nedvejodama skubėčiau padėti, padaryti viską, ką galiu. Ir čia joks ne didvyriškumas, joks ne mergaitiškas ar maksimalistiškas aklas aukojimasis dėl kažkokio mistiško artimo. Tai labai konkretus, tvirtas žinojimas, kad tas žmogus yra Dievo kūrinys ir kad Dievas labai jį myli. Aš nedarau nieko, kad taip būtų.

Dėl to kartais kyla abejonė. Ar tikrai turėčiau kankintis – dirbti bendrus darbus su juo? Nes juk tikrai galėčiau išvengti to. Gal aš durna arba mazochistė? Gal man labai patinka aukos vaidmuo, dėl to taip noriu žengti į tą pavojingą zoną, kur užsidega raudona įtampos lemputė ir kur nuolatos paklausiama – ar tikrai esi ta, kuo dediesi? Ar tikrai myli, kaip deklaruoji? Nes juk būtent toks klausimas yra keliamas – ar myli mane tokį, koks esu? Ar priimi mane, kai tave erzinu? Kai verčiu tave jaustis blogai? Kai išmušu tau visus pagrindus iš po kojų? Nesvarbu, darau tai sąmoningai ar netyčia. Svarbu, ar tu priimsi mane tokį, koks su tavimi esu.

Kartais mano atsakymas iš tikrųjų yra ne. Toks tu man nereikalingas. Tokio tavęs negaliu pakęsti. Tokio tavęs nenoriu. Arba pasikeisk, arba eik šalin, nes man sunku su tavim. Tada meilės mūšis mano širdyje būna pralaimėtas. Taip nuspręsdama tarsi pasakau, kad myliu žmones, kurie yra man malonūs, kuriems patinku, kurie man pritaria ir mane gerbia(garbina?). Žodžiu, myliu UŽ KAŽKĄ. Ir tada būna ŽIAURIAI liūdna. Anskčiau nesuprasdavau, kodėl. Dabar suprantu. Kai pralaimiu meilės mūšį ir pasiduodu melui, jog yra mylima už kažką, tuomet nebegaliu tikėti ir tuo, kad pati esu mylima be sąlygų, tik dėl to, kad esu, kad Dievas sukūrė mane. O tai yra didžiausias pragaras.

Visgi, būna atvejų, kai meilės mūšis baigiasi pergale. Tada suprantu, kad jo troškimas yra toks pats, kaip ir mano: jis nelinki man blogo, bet nori būti suprastas, nori įsitikinti, kad yra mylimas, kad jo tiesa, kurią jis neša ir bando pasakyti, yra priimtina, turi vietą po dangumi. Tik ta forma, kurią jis yra išmokęs, kuria jam anksčiau pavykdavo pasakyti savo tiesą, dabar neveikia, net atstumia ir žeidžia mane. Bet pati žmogaus intencija nėra nukreipta prieš mane. Jis nėra man priešas. Jis kaip tik yra tas, kuriam turiu patvirtinti, jog mylima ne už kažką. Mylima, nes meilė YRA. Jos nei atimsi, nei pridėsi, nei nusipirksi, nei parduosi. Ji Yra.

Pralaimiu mūšius tada, kada netikiu meilės nepajudinamumu ir besąlygiškumu. Netikiu amžinu meilės buvimu, kai nesimeldžiu nuoširdžiai. Tik tikrame, atvirame ryšyje su Dievu galiu tikėti meile. Tik pažinusi Dievo meilės besąlygiškumą, galiu remtis į jį ir tikėti. Nes net iš mano pačios vidaus dažnai kyla abejonės balsai: iš tikrųjų tu nemyli, iš tikrųjų tu savanaudė ir apsimetėlė, iš tikrųjų tu bloga ir nieko gero negali, iš tikrųjų visa tai yra spektaklis dėl kitų. Bet tai netiesa. Esu Dievo kūrinys ir pati mano gelmė, bet kurio žmogaus gelmė yra gera, yra gebanti mylėti.

Šiandien aiškiai supratau, kad vienas sunkiausių dalykų yra patikėti, jog esu mylima. Ne už geras savybes, teisingus pasirinkimus, gerus darbus ar įtikinamas kalbas. Tik dėl to, kad Dievas yra meilė ir sukūrė mane, kad mylėtų. Vis iš naujo ir kasdien patikėti tuo – tai yra gražiausia, ką galiu patirti.

Grįžau iš filmo “Fireproof“. Amerikietiško stiliaus krikščioniškas filmas, sukurtas su palyginti mažu biudžetu.

Įstabiausia šiame filme – idėja. Ir dar pabaiga, kai jau atrodo, viskas aišku, bet atsiranda dar viena nuostabi detalė. Kaip ir “Lūšnynų milijonieriuje”, filmas kalba apie meilės nepajudinamumą, amžinumą. Apie tai, kad meilė neatsiejama nuo pasiryžimo, kad tai nėra vėjelis, kuris tai ateina, tai išeina, kad meilė nėra priklausoma nuo aplinkybių. Apie tai, kad meilė tvirtesnė už uolas, ji nepajudinama, ir ji stipresnė už bet kokį nusivylimą, nuoskaudą, pyktį ar neapykantą.

Filmo siužetas kiek netikėtas amerikietiškų filmų fone – pasakojama istorija apie besipykstančią sutuoktinių porą, kurioje nei vienas, nei kitas nebemato prasmės likti kartu. Kvepia skyrybom. Krikščionių kurtame filme kaip meilės šaltinis nurodomas Kristus, Jo atleidimas ir besąlyginė, amžina, ištikima meilė žmogui. Iš čia atsiranda viltis.

Meilė yra tvirta kaip uola, nepajudinama. Ji niekada nesibaigia. Ji neturi pradžios ir pabaigos. Ji nėra jausmas, kuris kada nori ateina, kada nori išeina. Meilė yra pasirinkimas. Meilė yra sprendimas. Apsisprendžiu mylėti ir kaskart darau pastangas, kad išlikčiau meilės kelyje. Ypač tada, kai kitas žmogus nesirenka to paties. Ypač, kai jis atstumia tave ir visas pastangas.

Sakysi, kad tai neįmanoma. Jei tokie yra meilės reikalai, tuomet neįmanoma mylėti ir net nesinori veltis į tokią meilę… Aš labai dažnai taip pagalvoju. Pirmiausia, atrodo, kad tai ne mano jėgoms. Antra – kokia iš to nauda? Juk meilė tampa dar viena pareiga… O kur malonumas? Jei taip galvoji, džiaugiuosi. Jau nebemanai, kad vien savo jėgomis kaip Titanikas galėsi mylėti. Ir kartu supranti, kad ne malonumo jausmas, bet kažkas kitas turėtų būti tavo motyvacija.

Mylėti įmanoma patikėjus Dievo meile. Tokia, kuri neskaičiuoja, nekelia klausimo “kas man iš to?”, kuriai rūpi vien kitas asmuo, jo laimė. Kuri yra amžina, kuri nesirenka mylimųjų pagal jų grožį ar išsilavinimą, gudrumą ar įgūdžius. Kuriai nereikia priežasties, nes ji pati savaime yra. Ir moka vien dovanoti save.

Sunku tuo tikėti? Absoliučiai taip. Joks žmogus nėra mūsų mylėjęs tokia meile. Mes nesame matę tokios meilės atitikmens. Nebent sutikome šventąjį Mums tai atrodo visiškai nerealu. Todėl reikia būti truputį (?) vaikais, reikia tikėti stebuklais. Tikėti tuo, ko nesi matęs, bet kas kartais tave paliečia švelniu vidiniu suplazdėjimu.

Meilei reikia žvėriškos drąsos. Vieniems meilės misija mums yra per sunki, dar daugiau – ji mums vieniems yra neįmanoma. Kad mylėtume, mums reikia Kristaus. Ir tik toks gyvenimas – Meilėje – yra tikras gyvenimas.

Gražiai pasakiau o kaip tuo gyventi? palinkėkite man sėkmės

Vakar su drauge buvome operoje “Verteris”. Labai gražūs kostiumai, graži muzika, puiki pagrindinės veikėjos vaidyba. Tik į pabaigą jau norėjosi, kad greičiau baigtųsi. Ne tik dėl to, kad abi buvom po naktinių balių ir norėjom miegoti

Kalbėsiu už save. Manau, kad vargšas Verteris, kuris nusižudė, ir Šarlotė, kuri, kaip supratau, taip pat pasidarė sau galą, visai be reikalo nutraukė savo gyvenimus. Jie galėjo ir turėjo gyventi. Taip pat ir visi tie jauni žmonės, kurie, įkvėpti “Jaunojo Verterio kančių”, pasirinko mirti, nes manė, kad tai labai romantiška, stipru ir tikra, jie visi turėjo gyventi. Savižudybės įvyko toli gražu ne dėl meilės, kaip įprasta sakyti ir ne dėl kokio kilnaus tikslo. Apskritai meilė Verterio ir jo “mylimosios” istorijoje, kurią matėme operoje, praktiškai nefigūruoja. Ten liejasi aistra, troškimas, pyktis, blaškymasis – jausmai, sukelti įsitikinimo, kad niekada nebebūsiu mylimas taip, kaip norėčiau. Keista – norisi niekinti visus šiuos jausmus. Galbūt taip yra dėl to, kad jie žmogų gerokai išbalansuoja ir atima ramybę?

Truputį apie siužetą. Verteris įsimyli Šarlotę, kuri prieš motinos mirtį jai buvo pažadėjusi tekėti už kažkokio kito vyro. Aišku, susitikusi Verterį, ji jį irgi įsimyli. Kyla dilema: tęsėti motinai duotą priesaiką (nepamenu, ar buvo kitų priežasčių jai tekėti už to vyro) ar būti su žmogumi, kuris sužavėjo ir pats užsiliepsnojo aistra. Nenoriu vartoti žodžio pamilo. Čia ir daroma didžiausia klaida ir klaidinimas, kai tokios istorijos pavadinamos meilės istorijomis. Tai įsimylėjimo, aistros istorijos. Būna ir tokių, jų, matyt, irgi reikia, tik nevadinkim to meile.

Stengiuosi neniekinti tų emocijų, kurias išgyvena herojai scenoje ir mes visi kasdienybėje. Noriu su visa pagarba žvelgti į jas kituose ir savyje. Dažnai, ypač, kai jaučiuosi jų spaudžiama, galvoju: ką su tais jausmais daryti? Žiūrint objektyviai jie yra. Pasiduoti jiems yra kankynė, kuri Verteriui ir Šarlotai baigėsi mirtimi. Tai tarsi sėsti į karuselę, kur žinai, kad tave pykins, nemaloniai svaigs galva, kratys visą kūną. Nors šitą žinai ne visada. Tik nusvilęs kurį laiką prisimeni nemalonią patirtį. Po kiek laiko pasimiršti ir vėl traukia pakartoti.

Kodėl mus taip traukia jausmų karuselė?

Gal dėl to, kad tie nors ir nemalonūs, sumaištį didinantys jausmai yra labai stiprūs. Jei jaučiu, vadinasi gyvenu. Jie atitraukia nuo pilkos kasdienybės, nuo tuštumos, nuo mūsų vargingumo. Be to, jie gimsta dėl labai stipraus žmoguje esančio dalyko – troškimo būti mylimam. Paprastai nežinau, kaip elgtis su tuo troškimu, kaip jį malšinti, tuomet jausmai kuo skubiausiai pasiūlo savo pagalbą.

Ar galėtume nesėsti į ją? Ir kas būtų, jei neįsėstume?

Manau, galėtume. Su visa pagarba jausmams, galėtume nesileisti jų vedami. Jausmai yra prasti vedliai, jie tai žino. Ir jie neįsižeis, jei priimsime juos, bet neseksime jiems iš paskos. Viso to rezultatas – kantrybė, nuolankumas, romumas, tvirtumas. Gali atrodyti, kad nepaklausęs jausmų prarandi daugybę puikių progų smagiai pasisukti ir pasilinksminti. Bet jei ir vėl įsėdi į karuselę, linksmumo būna nedaug. O šiaip ne taip ištrūkęs, vos atgauni amą ir blaivų protą.

Tikrai vargšas Verteris. Jausmų audra jį nukamavo ir įstūmė į mirtį. Meilė visą laiką buvo šalia, buvo jame pačiame ir laukė, o jis pasirinko blaškytis, sekti jausmais. Dieve, duok mums išminties ir jėgų neįsėsti į jausmų karuselę. Duok mums atrasti, kokia nuostabi ir visko pilna yra mūsų kasdienybė. Duok mums patirti, kad Tu – Meilė – esi su mumis visada, nepriklausomai nuo to, su  kuo mes, kur mes, ką veikiame. Duok mums atrasti, kad viską, ko mums reikia, tu įdėjai į mūsų širdis, į mus, ir mums visai nėra reikalo laimės ieškoti kažkur išorėje. Padėk mums surasti Tave savo širdyse. Ir tuomet į kitus eiti ne su poreikiu gauti meilės iš jų, bet su Tavimi.

P.S. Kalbant apie operą, ji turėjo vadintis ne “Verteris”, bet “Šarlota” neįsidėmėjau, kas atliko jos vaidmenį, bet tai buvo padaryta tobulai. Visa jausmų gama, visu stirpumu. Spėju, aktorė-solistė po pasirodymo buvo visiškai išsekusi.

Evangelijoje esame nedviprasmiškai mokomi atsukti kitą skruostą, kai mus muša. Kai kas bando aiškinti, kad tai reiškia rodyti savo karališką prigimtį: mušk mane kaip vyrą, o ne kaip vergą, ne atbula ranka, bet delnu. Tai yra tiesa, kad esame Karaliaus vaikai, esame tie, kuriems duota valdyti pasaulį. Bet, mano manymu, šitoje vietoje Kristus nori pasakyti kažką kitą.

Ir jis pats, nors visiškai nekaltas, pasidavė į minios rankas, nebėgo ir nesipriešino nukryžiavimui. Kodėl? Negi jis buvo liurbis? Negi negalėjo? Bijojo? Buvo silpnas? Kas jam sutrukdė aukštai iškelti galvą ir kovoti už tiesą iki galo – jis nekaltas ir nėra vertas mirties. Tai kas gi nutiko? Kas gali būti svarbiau už teisiojo – Dievo Sūnaus – išgelbėjimą?

Papasakosiu konkretų atvejį iš savo gyvenimo. Yra vienas žmogus, kuris mane labai puola, labai skaudina. Visiškai nesuprantu, kodėl. Gal padariau jam ką nors blogo? Lyg tai ne. Gal nepatinku jam, erzinu? Bet tuomet galima laikytis atokiau nuo žmogaus, kuris nervina. Mes neprivalome susitikti, bet tai vienas, tai kitas suorganizuojame aplinkybes, kad susitikimas įvyktų. Ir aš jaučiu didžiulę trauką tam žmogui, tarsi nuo šitos situacijos išsprendimo priklausytų tolimesnis mano gyvenimas. Kodėl jis taip elgiasi?

Atsakymą randu Timo Guenard autobiografijoje pavadinimu “Stipriau už neapykantą”. Jis pasakoja apie save, nuo kūdikystės iki suaugusio vyro gyvenimo. Mama trejų metų jį paliko gatvėje tikrąja to žodžio prasme, tėvas mušė, laikė rūsyje, berniukas kartais nakvodavo šuns būdoje, vėliau pateko pas išnaudotojus globėjus, vėliau – į nepilnamečių koloniją su žiauriomis išgyvenimo “pratybomis”, pabėgęs reketavo prostitutes, pats buvo išprievartautas. Visiškai sugriautas gyvenimas, visiškai jokios vilties. Tokios patirties rezultatas – širdis, kupina neapykantos visam pasauliui, pirmiausia tėvui. Berniuko svajonės – tapti gaujos vadeiva ir užmušti tėvą. Jei nematytum, kas vyksta žmogaus viduje, laikytum jį žvėrimi, vertu tik dar didesnės priespaudos, bausmių, dar nežmoniškesnio elgesio.

Šita knyga sukrėtė mane. Supratau paradoksą: kuo labiau žmogus nekenčia ir griauna, tuo labiau yra ištroškęs meilės. Įtūžis yra nemeilės pasekmė, jis šaukte šaukia: mylėk mane, man mirtinai reikia tavo meilės. Sunku tuo patikėti. Ypač, kai matai siaučiantį žmogų. Norisi bėgti nuo jo, norisi jį uždaryti, atskirti nuo visų, užgniaužti jo liejamą neapykantą. Lygiai taip jaučiuosi su savo “puolėju”. Noriu jį suvaldyti, kad jis liautųsi, noriu ištrinti tą jo pyktį, griaunamąją jėgą.

Įtūžę žmonės iš tiesų yra labai nemylėti žmonės. Jie neturėjo sąlygų ir neišmoko būti mylimi. Taigi, mano puolėjo širdis žvėriškai ištroškusi meilės.

Kristus puikiai pažįsta žmonių širdis. Jis per neapykantos, pykčio, patyčių uždangalus mato tiesą – didžiulį meilės troškimą ir neviltį, kad jis niekada nebus patenkintas. Dieve, kaip mums reikia meilės!!! Kaip mirtinai mums jos reikia! Kiekvienam!

Ką Tu, matydamas tokią situaciją, padarei?

a) atėjai į žemę. Gimei kaip žmogus, kaip vyras.

b) gyvenai kaip žmogus: su tėvais namuose, dirbai staliaus darbą; vėliau pradėjai kalbėti žmonėms apie Dievą, savo Tėvą; surinkai mokinius, trejus metus praleidai su jais, gydei žmones, kėlei juos iš numirusių, dauginai duoną, mokei, kaip gyventi tiesoje. BUVAI su žmonėmis.

c) Tu į piktus ir neteisingus kaltinimus neatsakei nei vieno blogo žodžio. Nė vieno skriaudžiančio gesto. Tave ginančiam mokiniui nukirtus kareivio ausį, tu jį išgydei. O tiems, kurie įvykdė tau mirties bausmę, dar turėdamas sąmonę atleidai.

“Viešpatie, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro.”

“Atleidžiu tau, kad kankini mane”. Atleidžiu, nes žinau, kad darai tai iš alkio ir netikėjimo, jog gali būti pasotintas. Atleidžiu, atleidžiu, atleidžiu, atleidžiu.

“Melskitės už savo priešus.”

Atleidžiu ir meldžiuosi už tave, mano skriaudėjau… Atleidžiu ir meldžiuosi. Negaliu prisileisti tavęs artyn, į savo širdį, arba pati artintis. O gal ir nereikia? Iš tiesų, esu tik žmogus. Vienintelis Dievas gali ką nors padaryti… Ir, žinoma, pagydyti širdį trunka ilgai, reikia kantrybės. Dieve, padėk mums tikėti tavimi, padėk mums būti tavo meilėje. Padėk mums matyti giliau ir neužsidaryti, kai skauda.

Padėk mums, Marija, švelnumo ir gerumo įsikūnijime.

Ačiū +

Vis galvoju apie tai, ką išgirdau savaitgalį. Labiausiai mane traukia mąstyti apie pažeidžiamumą. Pastebėję kitame pažeidžiamumą, tyrumą ir brangumą, esame to patraukti, atsiranda noras dovanoti save tam asmeniui. Atsiranda meilė.

Vis galvodavau, kodėl vaikai yra tokie gražūs ir taip traukia. Ypač kūdikiai. Jie beprotiškai pažeidžiami. Užtenka ne taip paimti į rankas ir jau mažyliui gali skaudėti. Be to, jie negali sužeisti, nėra rizikos mylėti mažučius vaikus. Jei jie ir pasako ką skaudaus tai ne dėl to, kad nori įžeisti, bet dėl kitokių priežasčių (dar nemoka veidmainiauti, daug dalykų nepažįsta). Būna, kad ir suaugę nenori įžeisti, tik mes suinterpretuojame taip, tarsi būtume puolami.

Dažnai mano veiksmai, elgsena kyla iš noro apsisaugoti. Noriu atrodyti kuo stipresnė, kuo protingesnė, kuo nepažeidžiamesnė, kad susidūrimas su kitais žmonėmis neįskaudintų. Bet taip ir lieku užsidariusi savyje – kol neatskleidžiu (ar netyčia neatsiskleidžia) mano pažeidžiamumas, tikro kontakto su kitu asmeniu nėra, tik paviršutinis. Nėra santykio, nėra galimybės užsimegzti bendrumui. Taip ir liekam dvi besišypsančios, besistengiančios patikti ar besilaikančios atstumo kaukės, kažkur giliai užslėpusios savo mažą, tyrą, paprastą “aš”.

Ar visuomet reikia būti be kaukių, be apsaugų, su nuogu pažeidžiamumu? Nežinau. Manau, tik tobulas asmuo taip gali.

Imu suprasti Kristaus kančios ir mirties reikšmę. Jis pasirodė visu savo pažeidžiamumu! Jis atlaikė pačius baisiausius fizinius skausmus, jo sudraskytas kūnas buvo beveik nuogas prikaltas prie kryžiaus šalia vagių ar žudikų. Iš jo juokėsi, tyčiojosi jį atlydėję kariai, praeiviai. Jo atviras kalbėjimas apie tai, kad Jis – Dievo Sūnus, buvo visiškai atmestas, nesuprastas. Ir dabar, būdamas Eucharistijoje – trapios duonos gabalėlyje – Jis visiškai niekaip neapsisaugojęs. Vakaruose, kur Komuniją žmonės priima į rankas (ne į burną, kaip pas mus), Jis gali būti išsineštas iš bažnyčios ir išniekintas. Ir vis tiek neatims žmogui dovanotos dovanos – jo būties. Dar daugiau: niekada jo neapleis ir nesiliaus dovanojęs savęs.

Tik ar pastebiu pažeidžiamumą? Turbūt Gavėnia ir yra laikas, kai galiu įsižiūrėti į Kristaus per kančią atvertą tyrą širdį. Viską sukūręs, visagalis Dievas mano akivaizdoje tampa pažeidžiamas labiau nei koks kitas žmogus pasaulyje. Ir tai sąmoningas, tobulas planas parodyti, kaip Jis nori būti pamiltas, kaip Jis nori patraukti prie savęs, kaip Jis iki paskutinio atsiduoda žmogui. Jis dovanoja, o ar ta dovana priimama – žmogaus reikalas. Ne dėl to, kad Jam ko nors trūktų – Jis yra tobulas. Jis atsiduoda tik dėl to, kad žmogus taptų tokiu tobulu kaip Dievas yra. Tik dėl to, kad žmogus būtų pilnai laimingas.

Šiandien buvo antroji filosofinių paskaitų diena. Jau perrašiau jums savo konspektėlius apie išmintį ir tobulumą meilėje. Dabar paskutiniai “gabaliukai”: brolio Tomo Marijos atsakymas apie “meilę be atsako” ir tobulą meilę.

– “Pirmiausia reikia atskirti meilę ir dovaną. Dovana eina pirmiau nei meilė. Kartais vienas dovanojasi, o kitas nepriima. Meilė gimsta tada, kai dovana priimama.

Kai dovana nepriimama, yra liūdesys. Bet jei mylima dvasine, o ne aistrine meile, liūdesys meilės neužgesina. Ir toliau myliu jį, nes jis yra gėris pats savaime. Jei kitas žmogus neatsiliepia, meilė lieka, nes lieka jo širdis.

Aistrinė meilė – tai judesys, kuris užsibaigia manyje. Siekiu gėrio sau: pavalgau – malonu, matau gražų reginį – malonu. Dvasinė meilė – kai myliu ką nors dėl jo paties, ne siekdamas savo gėrio. Šios dvi meilės būna kartu. Su laiku meilė skaistinama: vis labiau galiu pranokti save dėlei kito.

– (geriau suprasite šią dalį, paskaitę apie tobulumą meilėje)
Kai du nori atsiduoti vienas kitam, meilė auga. Auga noras save dovanoti vis labiau. Kitame esantis gėris traukia vis labiau jam atsiduoti.

Nors nesu buvęs tobulume – dar didesniame atsidavime, – bet esu patrauktas į jį. Egzistuoja būtis, kuri turi tą tobulumą. Tobulai pažeidžiama, tobulai tyra, tobulai brangi būtis. Ir ji jau yra manyje, ji mane traukia.

Tai tobulumas, kuris duoda man egzistavimą. Visa, kas esu, visos mano veiklos, yra nešamos, traukiamos tobulumo. Aš pats iš savęs neegzistuočiau, jei nebūčiau patrauktas tos tobulos būties.

Tai įveda į visišką silpnumą ir gali gąsdinti, nes pamatau, kad mano būtis yra nešama tos Būties. Jei neatskleisiu tos Būties kaip meilės, vengsiu ir priešinsiuosi judėjimui jos link. Jei atskleisiu Dievą kaip gąsdinantį, neatsiduosiu Jam iki galo. Bet jei atskleisiu kaip meilę, galėsiu, norėsiu atsiduoti. Jei užstrigus kalnuose pagalbos virvę nuleidžia draugas, su džiaugsmu ja pasinaudoju, jei nepažįstu to asmens, nepasitikiu, nepasinaudoju virve arba darau tai abejodamas, bijodamas.

Labiausiai mums trūksta neturto. Kai įeinu į kūrinio neturtą, visa esybe patiriu, kad esu sukurtas ir patrauktas tobulai mylinčio Asmens, tai veda į džiaugsmą. Atrandu savyje vietą, kuri apgyventa vien meile. Toje vietoje galiu atskleisti savo pažeidžiamumą, tyrumą, turiu būti neturtingas.

Problema, kad greitai apleidžiame tą vietą. Labai greitai nelieku vargšu. Esu autonomijoje, noriu dominuoti, eiti greičiau, pasiekti greičiau. Pasaulis nori veiksmingumo, efektyvumo. Tai veda į dominavimą. Tai nėra blogai, bet kai tai apima visą mane, nebelieka vietos širdžių susitikimui: mano ir mane traukiančio Tobulumo.

Kodėl Dievas sukūrė mane? Jam manęs reikia?

Nesu tobulas, todėl man reikalingi kiti, turiu mylėti kitus, kad tobulėčiau (myliu kitą ne dėl savo tobulėjimo, o dėl jo paties, bet kartu taip tobulėju). Dievas – tobulas. Jam nereikia kito, kad tobulėtų. Jis mane sukūrė iš savo meilės pilnatvės. Jis sukūrė mane dėl manęs paties, visiškai veltui. Dievas yra kūrimo veiksme ir dabar, Jis toliau mane kuria (traukia prie Savęs – tobulo atsidavimo, tobulos meilės).

Galiu neigti Dievą, galiu naikinti, o Dievas vis tiek neatima mano būties. Ji duota man veltui, negrįžtamai.

Jis sukūrė mane ne tam, kad daryčiau gera. Žinoma, šiame pasaulyje esu dėl gėrio. Bet sukurtas esu dėl savęs paties. Mama myli vaiką ne dėl jo darbų, bet dėl jo paties. Nesvarbu, kokį veiksmą žmogus atliks, Dievas jį mylės. Tai veda į vis gilesnę padėką, nes  matau, kaip Dievas-Meilė tobulai atsiduoda man.”

Šiandien turėjau džiaugsmą dalyvauti filosofinėse brolio Tomo Marijos (šv. Jono bendruomenė) paskaitose. Noriu jums pacituoti kelias lektoriaus mintis. Pirmoji dalis apie išmintį – žemiau. Antroji mane palietusi tema – meilė kaip vienintelė tobulumo išraiška.

“Kas yra gėris?

Niekada negalime apibrėžti gėrio. Mano draugo idėja, esanti manyje, yra menkesnė nei tikrasis draugo buvimas. Reikia patirti gėrį. Kaip aklam gali paaiškinti, kokia yra spalva? Esame akli gėrio atžvilgiu.

Gėrio “kokybės”:

I. Pažeidžiamumas. Kai myliu ar esu mylimas, atskleidžiu savo pažeidžiamumą; atskleidžiu gilųjį trapumą. Draugo širdis yra labai pažeidžiama, saugome ir slaugome jo širdį. Kuo labiau myliu, tuo labiau atiduodu savo širdį.
II. Tyrumas. Savo gelmėje draugas yra labai paprastas. Kai žmonės nemyli, viskas atrodo labai sudėtinga.
III. Kai myliu ar esu mylimas, atskleidžiu tai, kas brangiausia. Mylimame žmoguje yra tai, kas brangu. Matome draugą kaip kažką labai brangaus ir norime, kad joks blogis jam nenutiktų.

Dvasinė meilė. Kaip gimsta ir auga?

Kai atskleidžiu draugo širdį. Pažinus atsiranda trauka. Tai trauka, kviečianti mane pasirinkti jį mylėti (ne kaip skaniai kvepiančio patiekalo “trauka”, kuri kyla natūraliai).

Esu liūdnas, kai nemyliu ar nepakankamai myliu. Meilė ištrina liūdesį, ji – priešinga liūdesiui. Kai atsiduodu, meilės viduje yra troškimas eiti dar toliau. Keista… Jau atsidaviau, bet tai gimdo dar didesnį norą duoti. Atsiveriu, mžpamatau kito žmogaus širdį, suvokiu šitos dovanos dydį, noriu dar daugiau mylėti.

Kai myliu, kažkas manyje yra tobula. Yra pilnas atsiskleidimas. Vertė, jėga, malonumas – tik daliniai. Kai myliu, mano būtis neturi kur toliau eiti. Meilė – tai išbaigtumas, išsiskleidimas iki galo.

Jei ilgai nematau draugo, neatsiduodu jam meilėje, lieku netobulume.Kai nemyliu, išlaikau gebą mylėti.

Geba mylėti yra manyje. Noriu mylėti, nenoriu likti netobulumo lygmenyje. Esu traukiamas į tobulumą. Kaip paaiškinti šia trauką, jei nesu tobulas? Kaip galiu paaiškinti, kad esu atsidavęs draugui, bet esu traukiamas dar labiau jam atsiduoti?

Egzistuoja būtis, kuri iš vidaus mane traukia link vis didesnio tobulumo. Tobulumas mane traukia ir taip suteikia egzistavimą. Egzistuoti – tai būti patrauktam tobulumo.”

Vyras, kuris moka mylėti.

Moteris, kuri surizikuoja būti mylima.

Aplinka, kuri verčia subręsti. Verčia rinktis: kovoti už meilę, už gyvenimą ar pasiduoti. Mūsiškė dažnai palieka vyrus impotentais. O moteris padaro šaltais ledlaužiais.

Pažiūrėkit “Lušnynų milijonierių“.

—

Vieno Lietuvos aštuoniolikmečio paklausiau, kaip jam patiko filmas “Lūšnynų milijonierius”. Tai aštuoniais Oskarais apdovanota kino juosta, pasakojanti apie aštuoniolikmetį indą, užaugusį lūšnyne. “Visom prasmėm nerealus”, – gavau atsakymą. Visgi kas tame filme nerealu?

Filmas pasakoja dviejų brolių istoriją. Jie bėga, priešinasi išnaudojimui, prasimano pinigų gyvenimui, krečia išdaigas. Ir myli. Džamalis myli mergaitę – Latiką, kurią broliai sutiko, bėgdami nuo religinių kovotojų.

Vyresnysis brolis Salimas myli pinigus. Jis nuolat parduoda brangiausią Džamalio turtą. Pirmiausia atviruką su herojaus parašu. Vėliau – mylimą mergaitę. Galiausiai – pačią brolystę.

O Džamalis nesiliauja ieškoti tos, kuri jam nulemta. Jaunuolio tikėjimas lemtimi, tikėjimas meile yra stebinantis. Pirmąkart jis sutiko mergaitę būdamas maždaug penkerių. Latika tapo trečiuoju muškietininku berniuko gyvenime. Antrą kartą vaikai susitiko būdami kokių trylikos ar keturiolikos metų. Vėl labai trumpam. Buvo ir trečias susitikimas. Ir vėl sutrukdytas, nutrauktas. Atrodo jau nieko neišeis, atrodo jau būtų metas pamiršti tas vaikiškas priesaikas vienas kitam, planus, svajones. Šitas pasaulis labai nepatogus meilei. Jis jai tiesiog kaišo pagalius į ratus. Bet vaikinas nepraranda vilties.

Ir į televizijos laidą “Kas laimės milijoną?” jis eina pirmiausia ne dėl pinigų. Truputį keista, kai filmo aprašymuose akcentuojamas virsmas iš lūšnynų vargetos į milijonierių. Atrodo, jog svarbiausia filme – netikėta ir stulbinanti finansinė sėkmė.

Ji iš tiesų netikėta, stulbinanti, iš tiesų nereali. Bet už jos yra dar labiau stulbinantis dalykas. Tai ryžtinga, nepavargstanti, nesibaigianti, kantri, viltinga, tvirta ir švelni meilė. Tikėjimas, kad meilei viskas įmanoma. Tai yra filmo ašis.

Ar tai nerealu? Ar tokia meilė – tik filmuose? Tokia meilė tikrai pasirodys nereali, jei ieškosime “analogo pagal išorę”. Tokios pat formos niekada daugiau niekur kitur nesutiksime, tik juostoje “Lušnynų milijonierius”. Negalima atkartoti kito, kad ir kaip norėtųsi.
Tačiau esmė yra tikra, pasiekiama ir trokštama. Jei filme vaizduojama meilė būtų išgalvota, sufantazuota, ji nepaliestų taip giliai. Ir tai ženklas, kad esama tokios meilės. Kantri, neišpuikusi, neieškanti savo naudos, nepasiduodanti nevilčiai, visa ištverianti, niekada nesibaigianti meilė iš tikrųjų egzistuoja. Ji kur kas arčiau mūsų, nei galime įsivaizduoti.

Stoviu prieš veidrodį ir žiūriu į savo kūną. Jis keičiasi. Kasdien vis kitoks, nors iš inercijos to nepamatau. Kasdien kiekvienas odos taškelis išgyvena kažką kito, jis nėra toks, koks anksčiau. Kada nors šis unikalus ląstelių rinkinys pavirs kažkuo visai kitu. Mano kūnas po kiek laiko įsilies į gamtą, praras dabartinę savo formą.

Įdomu galvoti apie tai. Net nereikia eiti į kapines, kaip daro budistai. Tiesiog savo vonios kambaryje, priešais veidrodį suprantu, kad esu laikina, mano kūnas yra laikinas.

Nebaisi šita mintis. Priešingai. Širdyje kyla džiaugsmas – tarsi tas laikinumas tvirtintų: “Tavo širdis nemeluoja, kai trokšta kažko gilaus, amžino, nepraeinančio”. Jaučiu, kad visa, kas laikina yra tam, kad išgyvenčiau tai, kas niekada nedings, niekada nepasibaigs. Tai tikrai stebuklas: viskas, kas mus supa yra dėl aukštesnio tikslo. Turime kūną, turime namus, turime darbą, turime laiką… Šie laikini dalykai nėra patys dėl savęs, jie nėra galutinis taškas. Jie kaip priemonės, kaip įrankiai dėl amžinų, niekada nesibaigiančių, dėl tų, kurių giliai giliai trokštu.

“Išnyks pranašystės, paliaus kalbos, baigsis pažinimas. Mūsų pažinimas dalinis ir mūsų pranašystės dalinės. Kai ateis metas tobulumui, kas yra dalinis – pasibaigs. <…> Dabar mes regime lyg veidrodyje, mįslingu pavidalu, o tuomet regėsime akis į akį. Dabar pažįstu iš dalies, o tuomet pažinsiu, kaip pats esu pažintas. Taigi dabar pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė – šis trejetas, bet didžiausias jame yra meilė.”

1 Kor 13, 8-13