Kai reikia mąstyti Kristaus kančią, baisiausia man atrodo malda Alyvų sode. Jėzus žinojo, suprato, kas jo laukia. Su prakaitu iš jo kūno išsiskyrė kraujas. Mokslininkai aiškina, kad taip žmogaus organizmas gali “elgits”, kai yra didžiulė įtampa. Koks tai turėjo būti pragaras!

Nors tiksliai ir nežinau, dėl ko Jėzui taip buvo. Ar jis jaudinosi dėl savęs, savo atmetimo? Ar dėl žmonių, kad jie nesugebėdami mylėti, gyvena pragare?

Žinau tik, kad mano dažnai patiriamas “Alyvų sodo” jausmas – tai atmetimo baimė. Atmetimo labiausiai bijau. Tikrai žmogui negera būti vienam. Nieko nebūna skaudžiau nei meilė, į kurią tas, kurį myli, neatsiliepia.

Bet čia pat – paradoksas: jei bijai mylėti, nes manai, kad būsi atmestas, pats save atmeti, nes net nemėgini suartėti su žmogumi, kurio artumo trokšti. Juokinga – įpuoli į glėbį to jausmo, nuo kurio bandai pabėgti – vienatvės. Pats atskiri save nuo to, kurį myli. Ir tik dėl baimės, kad ji(s) gali tave atstumti.

Taip pasielgi šimtą kartų, kol 101 pradedi nagrinėti, kodėl taip nutinka. Pradedi mokytis.

Iš čia turbūt ir kyla sparnuota frazė “gyvenimo mokykla”. Nors man ji atrodo visai ne sparnuota, greičiau grįsta pilkais kasdienybės akmenėliais.

Kaip ten bebūtų, po kelių praleisų pamokų, kelių savaičių ligos ar mėnesio vasaros atostogų vėl ir vėl grįžtu į tą mokyklą. Niekur, žmogus, nesidėsi nebent pasirinksi baigti keturias klases – išmoksi skaityti, rašyti ir bus to gana. Tai irgi galimas variantas. Tik vargu, ar gyvenimas baigus keturias klases yra toks, kokio iš tikrųjų trokšta mano širdis.

Šiandien, Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmių dieną, Mišiose pirmasis skaintys – iš pakartoto įstatymo knygos, 8 skyriaus. Jame sakoma: “Atmink tą ilgą kelią, kuriuo tave vedė VIEŠPATS, tavo Dievas per tuos keturiasdešimt metų dykumoje, idant padarytų tave nuolankų, bandydamas sužinoti, kas buvo tavo širdyje, ar tu laikysiesi jo įsakymų, ar ne. Jis darė tave nuolankų, leisdamas tau paalkti, paskui maitindamas tave mana, kurios nei jūs, nei jūsų protėviai nežinojote, idant tave pamokytų, kad žmogus yra gyvas ne viena duona, bet kad žmogus gyvena kiekvienu žodžiu, išeinančiu iš VIEŠPATIES lūpų.”

Keturiasdešimt metų žmonės klajojo po santykinai nedidelę teritoriją. Ją teoriškai buvo galima pereiti kelis šimtus kartų greičiau. Bet ne. Dievas juos vedžiojo, nes tai buvo užsispyrėlių ir kietasprandžių tauta. Jie nenorėjo klausyti savo kūrėjo. Jie manėsi patys save patenkinsią ir išvesią į Pažadėtąją žemę. Ir taip lygioj vietoj atsirado “labirintas” – žmonės apgavo patys save.

Bet aš juos suprantu. Man dabar užtenka dviejų mėnesių naujame darbe ir kelių nemalonių situacijų, kad aš svarstyčiau spjauti į viską ir padaryti viską kitaip, savaip, surasti kažką kito, kažką geriau.

Šiandienos skaitinys man priminė: ne darbą turėčiau keisti – sunkumų visur bus – bet kažką keisti draugystėje su Dievu. Apleidau jį, Dievo žodžio skaitymą, Mišių lankymą. Apleidau savo gyvenimo tikslą, normalu, kad taip sureikšminu momentinius nemalonius dalykus.

Juk ne dėl to gyvenu. Ne tobulas darbas arba gyvenimas be rūpesčių yra mano tikslas. Bet Dievas. Kaskart, kai tai pamirštu, labai kenčiu ir blaškausi, bėgu nuo problemų, ieškau rojaus, kur viskas būtų be trūkumo. Kaip izraelitai dykumoje, nerandu labai paprasto kelio į ten, kur ramu. Ramu Dieve. Ramu manyje, kai renkuosi tikėjimą.

Devintinės – geras laikas atnaujinti senus pažadus ir draugystę. Noriu, kad Kristus, jo ramybė ir artumas vėl būtų mano gyvenimo tikslas.

Noriu pakviesti jus į įdomią kelionę. Ji skirta daugiau širdžiai, nei protui, kurį akcentuoja Justinas. Jei valgote, dirbate ar mokotės dabar truputį atidėkite viską, pažiūrėkit šį video klipą, paklausykite šlovinimo. Tik perspėju, silpnų nervų žmonėms gali būti nemalonu, nors verta, peržengus nemalonumą, pamatyti.

Didžiausią įspūdį man daro žvilgsniai. Jėzaus, Marijos, kareivių, Simono, teisėjų. Kiek pasiryžimo Jėzaus akyse. Kiek sutikimo, kad viskas įvyktų. Tarsi Jis pats stengtųsi atlikti tai, ką kankintojai buvo sumąnę. Neįtikėtina Dievo meilė.

Kai žiūriu šį klipą, verkiu. Mano širdis laisvėja. Dažnai vos tik atsitikus kažkam sudėtingam mano gyvenime, esu linkusi atsisakyti visko, kuo tikiu, kad tik neskaudėtų. Esu žmogus. Mane gelbsti Jėzus. Jis savo viduje neatsiėmė savo žodžio, duoto Tėvui. Ta ištikimybė glumina. Neparsiduodantis Jėzus. Ir ne išdidus, ne grasinantis, ne. Atsidavęs iki galo. Žino, kad visa tai turi prasmę. Tiki. Iki beprotybės pasitiki Tėvu. Žino Jį esant. Tiki Jo visagalybe.

Sukrečianti meilė. Beprotiška, sukrečianti meilė… Būtų galima milijonus valandų kalbėti ir rašyti apie tai. Neišsemtum vandenyno. Ir gerai. Mums Jo tokio iki širdies gelmių reikia.

Šeštadienį buvau draugės vestuvėse. Visą dieną buvau tokia susimąsčiusi. Net gaila draugės, kuri mano veide, greičiausiai, nematė nieko padrąsinančio… Tik pagalvokit – vestuvės, o veidas surūgęs. Baisu.

Prisipažinsiu, mąsčiau pesimistiškai. Nors tikiu Kristų, tikiu jo planu žmogui, bet niekaip negaliu suprasti, kaip šeima gali būti geras dalykas. Man nebuvo gera šeimoje. Tiksliau, nematydavau nieko gero, tik liūdesį ir neišsipildžiusias svajones. Kaip liūdna, galvodavau, kaip mano tėvai kenčia dėl to, kad mane turi. Esu jiems našta. Aš niekada neužkrausiu niekam tokios naštos… Aš niekada neturėsiu vaikų. Niekada neturėsiu vyro, kurį suvaržyčiau ir kuris kentėtų šalia manęs.  Tokios būdavo mano mintys, kai buvau maža.

Man didelis atradimas, kad šeima gali būti džiaugsmo ir laimės šaltinis. Bet kaip? Dieve, kaip?

Visas stebuklas, kad džiaugsmas iš tiesų yra ne siekti meilės sau, bet mylėti. Ar tai įmanoma – mylėti, negalvojant apie save? Kartais atrodo, kad ne. Aš pati savo jėgomis negaliu nusigręžti nuo savęs. Nors tai yra mano laimė. Negaliu.

Šitas negaliu išlaisvina. Iš kur tas galvojimas, kad privalau galėti? Ar jis teisingas?

Iš tikrųjų, aš negaliu. Ir prašau Dievo pagalbos. Ir vėl esu ten, kur gera, esu tiesoje apie save: aš negaliu. Dievas gali. Ir Jis yra nuostabus, nes visuomet yra šalia ir kai tik noriu atsigręžti į meilę, ne į save, Jis net neprašytas dovanoja šitą laisvę – laisvę nuo savęs.

Vestuvėse vis klausiau savęs: kas yra meilė. Dabar manau, kad meilė yra pasirinkimas palikti save Dievui, leisti Jam dovanoti mane kitiems, leisti Jam mylėti per mane. Meilė yra pasirinkimas. Renkuosi mylėti.

P.S. Rytoj per Iššūkį su merginomis kalbėsime apie tai, kas yra meilė ir kuo ji skiriasi nuo įsimylėjimo paklausykit (www.marijosradijas.lt).

Turime pirmąjį įrašą, kurį parašė pasiduodu.lt skaitytoja ir bendradarbė Daiva. Daugiau apie autorę papasakosiu vėliau, dabar kviečiu paskaityti jos mintis:

Sekdami Kristaus pamokymu mylėti vienas kitą, mes išspręstume visas žmonijos problemas. Būtų išgydytos visos pasaulio žaizdos. Pats meilės jausmas atgina žmogų nuo visokių ydų ir nedorybių.

Mylėdami Dievo sukurtą žemę ir vandenį, augalus ir gyvūnus, mes neniokotume ir nenuodytume gamtos, o atvirkščiai – rūpintumės jos išlikimu ir klestėjimu.

Mylėdami kiekvieną Dievo sukurtą žmogų, mes darytume vien gera jam. Pavydą pakeistų džiaugsmas kito gerove, kerštą – atlaidumas, panieką – atjautimas, pyktį – supratimas, sumenkinimą – padrąsinimas ir t.t.

Jeigu mes su pagarba ir meile žvelgtume į save, mes nenuodytume savo kūnų, nežalotume savo protinės, fizinės ir dvasinės būties. Mes siektume sveikatos savo kūnui, išminties protui ir išganymo sielai.

Pamėginkime įsivaizduoti, kaip turėtų atrodyti TOKS pasaulis ir TOKIE mes, jeigu įvykdytume vienintelį įsakymą „vienam kitą mylėti“. Jeigu visų mūsų minčių ir veiksmų priešakyje būtų meilė. Jeigu kiekvienas vyksmas vyktų meilės vardu. Juk mes…gyventume rojuje!

Suvokdama, jog reikia tiek nedaug, kad viskas būtų gera ir gražu, stengiuosi tapti tokio gyvenimo pavyzdžiu. Ir labai dažnai nusvyra rankos, ar netyčia išlenda seni giliai įaugę blogi įpročiai elgtis nelabai gerai. O ir visas pasaulis, visi žmonės tokie blogi, tokie pikti, atrodo kiekvienas tik ir siekia mane sunervinti, man pikta pasakyti ar padaryti. Tada supykstu dėl neteisybės, kad „aš noriu būti gera, ir verta Dievo meilės, bet va, kiti man trukdo, veda iš kelio, verčia nusidėti“.

Tačiau tiek man, tiek kiekvienam verta prisiminti, jog esame reikšmingos ląstelės didelio organizmo, vadinamo pasauliu. Ir pasaulio grožis priklauso nuo to, kiek jo kuria kiekvienas iš mūsų. Daugybė žmonių, kurie vadovaujasi meilės taisykle, savo gyvenimais kuria rojų žemėje. Galbūt tiems, kuriuos laikome blogais, kaip tik ir trūksta šypsenos, mandagumo, gerumo, dėmesio, palaikymo – ir jie taip pat pasikeistų.

Neseniai atradau tinkamą būdą pradėti keistis. Po kiekvieno blogo poelgio, žodžių ar netgi minčių, kada prabunda sąžinė, jog negerai padariau, pabandau įsivaizduoti alternatyvą – kaip būčiau pasielgusi, jeigu būtų suveikusi meilė, o ne kokios neigiamos emocijos.

Įsivaizduokite, kaip pasikeistų scenarijus tų įvykių, kuriuose pyktį pakeistų meilė. Taip jau mintyse pradėsime kurti rojų.

Nėra nieko gražiau už buvimą kartu dėl Kristaus. Šita mintis suteikia daug jėgų. Tai vienintelė tikra laimė – būti ir veikti drauge dėl Jo.

Dažnai darau klaidą. Kai būnu su žmonėmis, galvoju, kaip atrodau tiems žmonėms, ką jie apie mane galvoja. Kuo daugiau apie tai svarstau, tuo prasčiau jaučiuosi – per daug gerai save pažįstu (o gal kaip tik visai nepažįstu?), kad galėčiau tikėti, jog patiksiu jiems tokia, kokia esu.

Bendraudama su kitais, ieškau savęs. Kai nerandu, turiu kažką sukurti, parodyti. Esu tikra, kad jei paleisiu save, išlįs viskas, kas manyje blogiausia. Vis labiau užsidarau, vis mažiau manęs yra. Tik imituoju buvimą su kitais, bet iš tiesų sėdžiu gerai užsibarikadavusi nuo visų.

Pasirodo, geras jausmas nėra tai, dėl ko sutinkame kitą. Gali būti, kad  bendravimą, buvimą kartu lydi puiki savijauta ir malonumas, tačiau tai nėra pagrindinė priežastis būti kartu.

Tokia priežastis yra Kristus. Džiaugiuosi, kad galiu tai patirti. Džiaugiuosi, kad yra žmonių, su kuriais mane jungia Kristus. Ir paradoksalu, rodos, niekas kitas nejungia, kartais net skausmingai bandant “jungtis” per kažką kitą, pajunti, kad tai netikra; išspjauni su pasišlykštėjimu, net pagalvoji, kad reikia liautis ieškoti bendrystės, kad be reikalo trankai galvą į sieną. Bet vėl kažkas patraukia ir vėl esi šalia, nesuprasdamas, kodėl. Gerai įsiklausęs, atsisakęs visų žinomų “jungimosi” būdų ir priežasčių, pamatai, kad tai Kristus, kurio tu trokšti ir kurį sutinki, būdamas su kitu.

Po tokių akimirkų nieko nenori prašyti, tik dėkoti, kad tai įvyko, kad Dievas yra, kad tau leista pažinti Jį ir būti su Juo. Dėkoji už tą žmogų, su kuriuo sutinki savo Gelbėtoją. Ir, aišku, nebesinori daugiau tų sintetinių santykių, kuriuose ieškai kažko ir nerandi.

Buvau aplankyti vieno reintegracinio (?) projekto vaikinų. Tai vyrukai, vartoję narkotikus ar alkoholį, dabar gyjantys, besimokantys dirbti ir gyventi. Dievas mane keičia per juos. Su jais galiu būti laisva, galiu būti savimi ir nebijoti atstūmimo. Kartu pasijuokiam iš savo silpnybių. Juk jų turėti – normalu (Sigutei-mis Tobulybei nuoširdžiai sunku tai priimti).

Labiausiai myliu juos dėl jų skaudžios patirties, per kurią matosi Dievo galybė. Dievas pakėlė juos iš didžiausių duobių. Nėra nieko gražiau, kaip žmonės, kurie šimtus kartų yra nupuolę ir vėl atsikėlę. Jie viliasi Dievu, nėra daugiau kuom viltis – visi dievaičiai išmėginti. Būnant pas juos, norisi klausytis jų istorijų ar tiesiog kalbėtis kasdienėmis temomis.

Vienas vaikinas vartojo narkotikus nuo trylikos su puse metų. Pradėjo iškart nuo rimtų, leidžiamų į venas. Aštuoniolikos pateko į reabilitaciją – gydymą. Iš jo noriu pasimokyti meilės mamai: “Būdavo, kad išėjęs į mokyklą, negrįždavau namo dvi dienas ar savaitę. Mama turbūt eidavo iš proto. Baisu pagalvoti, kiek ji iškentė dėl manęs!”

Iš kito, turinčio dešimties metų dukrą, norėčiau išmokti meilės vaikams: “Gražu matyti, kaip vaikas auga. Ateina po mėnesio kas į svečius ir stebisi: “Kaip ji paaugo”. Nėra nieko gražiau, kaip auginti vaikus”.

Buvimas su jais gydo. Nebepasislėsi už savo “rafinuotumo”. Moku sudėtinginti dalykus o jie – kitaip (kaip Pieras Giorgio Frassati pasakytų* ). Myliu juos už tai.

Važiuodama namo po pasisvečiavimo pas juos pagalvojau, kad taip zyziu Dievui, kad atsiųstų manąjį princą, tą vienintelį, kurį galėčiau mylėti, jog Jis nusprendė padovanoti man iškart kelis ne princus, dar geriau – brolius. Dievas tikrai yra nuostabus. O, kad galėčiau dažniau tai atrasti!!!

* Šiandien Atsinaujinimo dienos renginyje vaidinome spektaklį apie Pierą Giorgio. Buvo šaunu! Žmonėms tikrai patiko. Buvo gera būti scenoje. Norėčiau, kad mano vyras būtų toks, kaip Pieras Giorgio Frassati jis – nerealus!!! Tikras gyvenimo užtaisas norėčiau kartu su juo atsidėti tarnystei kad ir iki pasaulio pabaigos, su tokiu žmogum – nebaisu

Esu Kaune, namuose. Vakar vakare ilgai kalbėjomės su tėvais. Gražu, kad jau galim taip paprastai ir atvirai pasikalbėti apie dalykus, kurie anksčiau buvo skaudžios temos (ar bent man tokios atrodė).

Noriu pasidalinti vienu epizodu. Man bekalbant apie paauglystės periodą, kai lankiau vaikų ir jaunimo teatrą, mama pasakė įdomų dalyką – aš visuomet, kur bebūčiau, stengiausi pirmauti. Teatre – įtikti vadovei, būti jos pripažintai, galbūt gauti svarbų vaidmenį; mokykloj, universitete – būti pirma pažymių ir aktyvumo prasme. Dabar atpažįstu, kad ir mano “bažnytinė” veikla kartais virsta dar vienu mėginimu būti pirmai, nusipelnyti medalį, pripažinimą. Panašiai ir su vaikinais – santykiuose stengiuosi pirmauti, parodyti, kokia esu šauni, arba koks jis lūzeris ir prastesnis už mane, tarsi ir čia turėčiau užsitikrinti sau lyderės vietą… Žiauru. Bet tai – tiesa.

Prieš pora dienų man labai “sukalbėjo” knygos “Scenarijai, kuriais gyvena žmonės” ištrauka. Apie knygą papasakosiu plačiau, kai perskaitysiu. O ta mane palietusi ištrauka buvo apie individualizmą ir konkurenciją. Kad tai yra pirmieji mūsų laimės priešai, atitraukiantys mus nuo tikro, lygiaverčio ryšio su kitais. Ir tai yra taip giliai mumyse, kad nebežinome, jog apskritai įmanoma elgtis kitaip. Mokame į aplinkinius žiūrėti arba iš aukšto, kaip viršesni, kaip diktuojantys sąlygas, arba iš apačios, kaip pavaldiniai, kartais kaip aukos, bet ne kaip broliai, bendradarbiai, kaip du tokie pat vertingi žmonės.

Kaip norėčiau išmokti draugauti! Kaip norėčiau paleisti tą iliuziją, kad būsiu laiminga tada, kai žūt būt būsiu pirma, geresnė už kitus… Kaip norėčiau vis tvirčiau tikėti, kad nepaisant mano veiklos ar gyvenimo rezultatų, pasiekimų, sulaukto pripažinimo, mano vertė nesikeičia – esu tiek pat vertinga ir taip pat mylima, nesvarbu, kurioje sąrašo vietoje būčiau!

Esu tikra, kad tai – maldos ir laiko klausimas. Labiausiai šiame kelyje reikia kantrybės ir pasitikėjimo, atpažinimo, kad skausmingos patirtys dažnai ir yra ėjimas iš konkurencijos ir individualizmo persmelkto mąstymo ir elgsenos į tą visišką pasitikėjimą besąlygine, nesibaigiančia Dievo meile man ir kiekvienam.

Mąstau apie antradienio laidą. Prieš Valentino dieną kalbėsime apie meilę… Kiek galima apie ją klabėti?.. Pasirodo, galima iki begalybės! Ir dabar, sėsdama prie kompiuterio, galvojau, ką norėčiau padaryti. Norėčiau paskaityti apie meilę. Praryti kaip saldainiuką…

Laidoje labai norėčiau papasakoti apie vieną porą – Zelie ir Louis Martin. Jiedu gyveno devynioliktame amžiuje. Mes žinome juos, nes jie yra šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės (Teresėlės) tėvai. Prieš pusantrų metų pasirodė žinia, kad jų užtarimu įvyko stebuklas. Nežinau, kada tiksliai, bet jie jau paskelbti palaimintaisiais.

Susipažinau su jais šią vasarą, kada su Tiberiados broliais vykome į tarptuatinę jaunimo stovyklą Belgijoje, pagrindinėje Tiberiados bendruomenės “būstinėje“. Pakeliui užsukome į Lizjė miestelį Prancūzijoje, kur ponai Martin gyvenimo pusiaukelėje persikėlė gyventi. Apsilankėme jų namuose, skaitėme jų istoriją, matėme jų baldus, rūbus, lankėmės Teresėlės kambaryje, vaikščiojome po jų sodą. Teresėlės vardu pavadintos bažnyčios požemyje įrengta ponams Martin skirta kripta. Meldėmės joje. Ten laikomos šių, tikiu, šventų žmonių relikvijos (prie jų palikau brangiausią savo klausimą – pašaukimo klausimą; ir jei tai šeima – pavedžiau jiems savo vyrą).

Mane palietė jų gyvenimas. Įstrigo keli faktai iš to, ką brolis Egidijus pasakojo per mokymą apie juos. Tokie labai žemiški faktai pavyzdžiui, Louis buvo aštuoneriais metais vyresnis už žmoną Zelie. Kai jie susitiko, merginai buvo 27-eri. Vyras buvo ramus, mėgo tylą, o žmona – veikli, energinga. Jiedu abu užsiėmė verslu, Louis turėjo laikrodžių parduotuvėlę, kurioje vėliau ėmė prekiauti ir papuošalais. Zelie nėrė nėrinius, turėjo “ofisiuką” šalią Louis’o, vėliau, daugėjant užsakymų, samdė moteris ir taip plėtė savo veiklą.

Jiedu susilaukė devynių vaikų. Berods keturi jų mirė dar būdami kūdikiai ar sulaukę vos kelių metų. Tokios buvo to meto realijos – mirdavo daug vaikų. Jiems pavyko užauginti mažiausiai vieną šventąją, didžią šventąją – Teresėlę. Kiti vaikai, visos dukros, taip pat įstojo į vienuolynus. Vienas Dievas težino, kokie yra jų maldų vaisiai

Abu norėjo atsiduoti Dievui. Abu norėjo stoti į vienuolynus Norėjo dovanoti Dievui viską, ką turi ir kas yra. Jų kelias į šventumą ėjo per paprastą gyvenimą, darbą, šeimą. Visa tai, kas yra ir mūsų gyvenime.

Mane tai džiugina ir teikia vilties – meilė galima ir mano gyvenime. Meilė galima ir šeimoje. Kartais, matydama sunkumus patiriančias ar subyrančias šeimas, suabejoju tuo. Ačiū ponams Martin, jie grąžina viltį

Bandysiu juos plačiau pristatyti ateinančio antradienio “Iššūkio” laidoje. Kviečiu klausytis 20 val. per Marijos radiją.

Per televiziją išgirdau rytojaus A.Čekuolio laidos anonsą. Viena iš temų – visai neseniai Lenkijoje įvykęs stebuklas, kai Eucharistinė duona (tas baltas apskritas daikčiukas kunigo rankose) tapo širdies raumens gabalėliu. Kristus tikrai dovanoja mums savo širdį per Mišias!

Pirmiausia mane truputį išgąsdino ši žinia. Dievas labai akivaizdžiai ir drąsiai apsireiškė materialiame pasaulyje. Kilo klausimas – kiek jis gali nepaisyti savo paties sukurtų dėsnių? Keistas mano klausimas… kiek nori, tiek gali ir nepaisyti juk viskas yra jo kūryba, viskas iš tiesų yra jo valdžioje. Kita vertus, kodėl tada Jis taip mažai ir retai apsireiškia? Bent susidaro įspūdis, kad retai… Juk galėtų dažniau gal ir tikinčiųjų, Jį sekančių būtų daugiau? (šituo abejoju, juk stebuklai daugiau paliečia protą, o ne širdį)

Kristus ir prieš mirtį bei prisikėlimą darė stebuklus, kurie neįsipaišo į jokias normas. Žmonės kėlėsi iš numirusių, tiesiog akyse pasveikdavo nuo baisiausių ligų. Tačiau Jis neišgydė visų to krašto nelaimingųjų, stebuklai buvo tik dalis Jo veiklos. Be to teologinėse knygose kalbama, kad ne stebukluose esmė. Esmė – Kristaus intencija. Jis vienintelis to meto “stebukladarys” (o juk buvo ir daugiau; ir mūsų laikais yra), kuris tai daro dėl žmogaus gėrio, kad jis pagytų, kad patirtų Dievo meilę, kad gyventų atnaujintą gyvenimą, kad užmegztų santykį su mylinčiu Dievu. Kristaus padaryti stebuklai atskleidžia, kad tikrasis Dievo troškimas – būti santykyje su žmogumi. Ne dėl savo gėrio, bet dėl žmogaus laimės ir pilnatvės. Mūsų Kūrėjas vis nori pasakyti, kad didžiausia laimė čia ir amžinybėje – būti meilės santykyje.

Čia buvo įžanga iš tirkųjų pavadinime užrašyta mintis aplankė mane tuoj po minėto stebuklo apmąstymo, prisiminus ankstesnę draugystę su vaikinu. Tai – mano paskutinė rimta draugystė. Ji truko ketverius metus. Nutrūko išsiskyrus mūsų požiūriui į tikėjimą ir skaistumą iki santuokos. Mums draugaujant aš įtikėjau ir norėjau keisti savo gyvenimą. Taip pat norėjau pakeisti ir savo draugą… Dabar matau daug egoizmo ir klaidų savo elgesyje, nors siekiai buvo gražūs. Vos įtikėjus, tikros meilės Dievui ir artimui buvo mažiau nei įkarščio, noro tuč tuojau viską pakeisti pagal naują kryptį… Visgi, nutiko, kaip nutiko. Manau, mudu dar susitiksime ir aš turėsiu progą atsiprašyti už žeidžiančius savo poelgius bei padėkoti už viską, kas buvo gražu.

Tai ir yra esmė – tarp mūsų tikrai buvo meilė. Dabar galiu tai matyti. Ir ypač per sunkumus, kai bandydavome vienas kitą suprasti ir kai mums nesisekdavo. Buvo (ir turbūt tebebūtų, jei susitiktume) dalykų jame, kurie man nepatiko, kuriems nepritariau, kurie erzino, lygiai taip turbūt ir iš jo pusės. Bet dabar žinau, kad ne tai yra svarbiausia, tai netrukdo meilei. Galbūt atvirkščiai – žmogaus ypatybės, įpročiai, savitas skonis yra dar geresnės aplinkybės mylėti – stengtis pažinti, suprasti ir priimti kitą žmogų tokį, koks jis yra, o ne tokį, kokio aš jo norėčiau. Juk ne vienodumas, bet įvairovė yra pasaulio grožis. Kad mylėtum, nereikia suvienodėti su kitu, kad neliktų skirtumų.

Sakau, meilė buvo… Ar man liūdna, kad tai baigėsi (ne meilė, ji amžina, bet mūsų draugystė)? Ar norėčiau, kad santykis vėl užsimegztų? Tai klausimai iš “o kas būtų, jeigu būtų…” srities. Kaip tik šiandien per “Tuzino” žaidimą šiek tiek susierzinau, kai moteriai, nors jau pasirinkusiai pinigus vietoj tolimesnio žaidimo vis tiek reikėjo žaisti ir žiūrėti, o kas būtų jeigu ji būtų pasirinkusi kitaip… Nesąmonė. Juk jau pasirinkta ir tas pasirinkimas viską iš esmės keičia.

Pats svarbiausias dalykas – dabartis. Ar moku šiandien atpažinti meilę santykiuose su žmonėmis? Ar moku mylėti tuos, kurie yra šalia? Ar turiu kantrybės nepabėgti iš santykių, kurie man atrodo sunkūs? Ar moku būti ištikima sunkiose situacijose?

Deja, ne visada. Turbūt tam ir reikia prisiminti praeitį, kad išmokčiau pamoką ir išlikčiau stipri šiandien. Kad iš praeityje patirtos meilės galėčiau semtis stiprybės nepabėgti, įsiklausyti į kito/kitų šalia esančių žmonių troškimus, jų esmę ir matyti daugiau nei tai, kas mus skiria, kas sunku, kas erzina. Pirmiausia dėkoti už tai, kad apskritai dabar esame kartu, nesvarbu, ar santykiai šiltesni ar nelabai sėkmingi. Juk šiaip jau tai niekas mums nepriklauso, viskas, ką turime ir išgyvename, yra kaip kažkas, ko nenusipelnėme ir ko apskritai galėtų nebūti. Juk tai, kad gimėme, jau yra dovana.

“Meilė buvo tarp mūsų”. Labai taiklus pasakymas. Meilė tikrai yra atskiras asmuo, nors ir gyvenantis bei besiskleidžiantis žmogaus širdyje. Kristus yra meilė. Ir pasirodo, tokia meilė, kuri dovanoja savo širdį kiekvienose Mišiose paprastoj mažoj “plotkelėj”… Baisiausia ir kartu gražiausia, kad visiškai laisvai galime Jo nepasirinkti.