Pieva

Posts Tagged ‘meilė’

Šv. Juozapas bandė pakeisti padangą

Neseniai bažnyčia šventė šv. Juozapo dieną. Lyg tyčia tą dieną prakiuro automobilio padanga. Ratlankis jau lietė žemę, važiuoti su tokia nebegalėjau. Bbjaurybė ratas taip užrūdijo prie stebulės, kad negalėjau jo nuimti.

Dieve, galvoju, kur teisybė? Viską padariau – damkratu automobilį pakėliau, varžtus atsukau (kaip specialiai neapmokyta moteris labai daug padariau), ir dar ne pabaiga.

Rankos purvinos ir tepaluotos. Į darbą vėluoju. Stoviu ir svarstau, ką daryti. (daugiau…)

Raktas į laimę – meilės ieškoti ten, kur jos iš tiesų yra

Yra dalykų ir žmonių, kurių dėka suprantu, kaip labai trokštu meilės. Pamatau trūkumą, ertmę savyje, kuri tuščia. Arba tiksliau pamatau, kiek dar daug savyje nematau, kiek daug manęs yra paslėpta nuo manęs pačios. Kokia didžiulė ta grėsminga tamsa! Kokią didelę baimę ji man kelia!

Aš nuoširdžiai bijau savęs pačios, to, kokia didinga arba kokia menka galiu būti! Labiausiai, kokia didinga ir dieviška būtybė esu giliai širdyje. Mane tai siaubingai gąsdina.

Kada tai nutinka? (daugiau…)

Piligriminis žygis į Trakus: meilė darbui, tėvams ir mergelei Marijai

Rugsėjo 8 d. katalikai švenčia mergelės Marijos gimimą. O Trakų bažnyčioje kabo labai svarbus mergelės Marijos paveikslas. Ji ten vaizduojama kaip nuliūdusiųjų paguoda. Dėl to šeštadienį apie 200 jaunų piligrimų iš Vilniaus ėjo į Trakus. Aš irgi ėjau.

Neblogas būdas švęsti Dievo motinos gimtadienį! Nuėjom apie 30 kilometrų per maždaug 10 val. (su pertraukom). Jaučiu, kad turiu kojas. Ir dar jaučiu, kad turiu širdį. Noriu mylėti. Sužinojau, kad mano gyvenime yra daug progų tai daryti, tik aš jomis ne visada pasinaudoju! (daugiau…)

Meilė ateina iš maldos

Vakar mane suėmė didelis liūdesys. Supratau, kad vienam žmogui, kurį laikau svarbiu, reikia ne manęs, bet kažko, ką galiu duoti. Tai labai mane įskaudino.

Žinau, kad jis netyčia taip elgiasi, nenori manęs žeisti. Tiesiog nori gero sau. Tai labai žmogiška – visi mes turėtume norėti ir siekti gero sau. Tik gal ne kitų sąskaita.

Imu manyti, kad visi santykiai su žmonėmis tokie: žmogus nemoka visiškai besąlygiškai mylėti. Tiktai Dievas moka. Ir tai ko gero yra teigiama vakarykštės patirties pusė – tik Dievas myli besąlygiškai. Tik Dievas yra pasiruošęs visiškai atsisakyti savęs dėl žmogaus ir santykio.

(daugiau…)

Sunku rinktis meilę, dar sunkiau jos nesirinkti

Kai reikia mąstyti Kristaus kančią, baisiausia man atrodo malda Alyvų sode. Jėzus žinojo, suprato, kas jo laukia. Su prakaitu iš jo kūno išsiskyrė kraujas. Mokslininkai aiškina, kad taip žmogaus organizmas gali „elgits“, kai yra didžiulė įtampa. Koks tai turėjo būti pragaras!

Nors tiksliai ir nežinau, dėl ko Jėzui taip buvo. Ar jis jaudinosi dėl savęs, savo atmetimo? Ar dėl žmonių, kad jie nesugebėdami mylėti, gyvena pragare?

Žinau tik, kad mano dažnai patiriamas „Alyvų sodo“ jausmas – tai atmetimo baimė. Atmetimo labiausiai bijau. Tikrai žmogui negera būti vienam. Nieko nebūna skaudžiau nei meilė, į kurią tas, kurį myli, neatsiliepia.

Bet čia pat – paradoksas: jei bijai mylėti, nes manai, kad būsi atmestas, pats save atmeti, nes net nemėgini suartėti su žmogumi, kurio artumo trokšti. Juokinga – įpuoli į glėbį to jausmo, nuo kurio bandai pabėgti – vienatvės. Pats atskiri save nuo to, kurį myli. Ir tik dėl baimės, kad ji(s) gali tave atstumti.

Taip pasielgi šimtą kartų, kol 101 pradedi nagrinėti, kodėl taip nutinka. Pradedi mokytis.

Iš čia turbūt ir kyla sparnuota frazė „gyvenimo mokykla“. Nors man ji atrodo visai ne sparnuota, greičiau grįsta pilkais kasdienybės akmenėliais.

Kaip ten bebūtų, po kelių praleisų pamokų, kelių savaičių ligos ar mėnesio vasaros atostogų vėl ir vėl grįžtu į tą mokyklą. Niekur, žmogus, nesidėsi 🙂 nebent pasirinksi baigti keturias klases – išmoksi skaityti, rašyti ir bus to gana. Tai irgi galimas variantas. Tik vargu, ar gyvenimas baigus keturias klases yra toks, kokio iš tikrųjų trokšta mano širdis.

Devintinės: „Atmink kelią, kuriuo tave Dievas vedžiojo“

Šiandien, Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmių dieną, Mišiose pirmasis skaintys – iš pakartoto įstatymo knygos, 8 skyriaus. Jame sakoma: „Atmink tą ilgą kelią, kuriuo tave vedė VIEŠPATS, tavo Dievas per tuos keturiasdešimt metų dykumoje, idant padarytų tave nuolankų, bandydamas sužinoti, kas buvo tavo širdyje, ar tu laikysiesi jo įsakymų, ar ne. Jis darė tave nuolankų, leisdamas tau paalkti, paskui maitindamas tave mana, kurios nei jūs, nei jūsų protėviai nežinojote, idant tave pamokytų, kad žmogus yra gyvas ne viena duona, bet kad žmogus gyvena kiekvienu žodžiu, išeinančiu iš VIEŠPATIES lūpų.“

Keturiasdešimt metų žmonės klajojo po santykinai nedidelę teritoriją. Ją teoriškai buvo galima pereiti kelis šimtus kartų greičiau. Bet ne. Dievas juos vedžiojo, nes tai buvo užsispyrėlių ir kietasprandžių tauta. Jie nenorėjo klausyti savo kūrėjo. Jie manėsi patys save patenkinsią ir išvesią į Pažadėtąją žemę. Ir taip lygioj vietoj atsirado „labirintas“ – žmonės apgavo patys save.

Bet aš juos suprantu. Man dabar užtenka dviejų mėnesių naujame darbe ir kelių nemalonių situacijų, kad aš svarstyčiau spjauti į viską ir padaryti viską kitaip, savaip, surasti kažką kito, kažką geriau.

Šiandienos skaitinys man priminė: ne darbą turėčiau keisti – sunkumų visur bus – bet kažką keisti draugystėje su Dievu. Apleidau jį, Dievo žodžio skaitymą, Mišių lankymą. Apleidau savo gyvenimo tikslą, normalu, kad taip sureikšminu momentinius nemalonius dalykus.

Juk ne dėl to gyvenu. Ne tobulas darbas arba gyvenimas be rūpesčių yra mano tikslas. Bet Dievas. Kaskart, kai tai pamirštu, labai kenčiu ir blaškausi, bėgu nuo problemų, ieškau rojaus, kur viskas būtų be trūkumo. Kaip izraelitai dykumoje, nerandu labai paprasto kelio į ten, kur ramu. Ramu Dieve. Ramu manyje, kai renkuosi tikėjimą.

Devintinės – geras laikas atnaujinti senus pažadus ir draugystę. Noriu, kad Kristus, jo ramybė ir artumas vėl būtų mano gyvenimo tikslas.

Sukrečianti meilė

Noriu pakviesti jus į įdomią kelionę. Ji skirta daugiau širdžiai, nei protui, kurį akcentuoja Justinas. Jei valgote, dirbate ar mokotės dabar truputį atidėkite viską, pažiūrėkit šį video klipą, paklausykite šlovinimo. Tik perspėju, silpnų nervų žmonėms gali būti nemalonu, nors verta, peržengus nemalonumą, pamatyti.

 

 

Didžiausią įspūdį man daro žvilgsniai. Jėzaus, Marijos, kareivių, Simono, teisėjų. Kiek pasiryžimo Jėzaus akyse. Kiek sutikimo, kad viskas įvyktų. Tarsi Jis pats stengtųsi atlikti tai, ką kankintojai buvo sumąnę. Neįtikėtina Dievo meilė.

Kai žiūriu šį klipą, verkiu. Mano širdis laisvėja. Dažnai vos tik atsitikus kažkam sudėtingam mano gyvenime, esu linkusi atsisakyti visko, kuo tikiu, kad tik neskaudėtų. Esu žmogus. Mane gelbsti Jėzus. Jis savo viduje neatsiėmė savo žodžio, duoto Tėvui. Ta ištikimybė glumina. Neparsiduodantis Jėzus. Ir ne išdidus, ne grasinantis, ne. Atsidavęs iki galo. Žino, kad visa tai turi prasmę. Tiki. Iki beprotybės pasitiki Tėvu. Žino Jį esant. Tiki Jo visagalybe.

Sukrečianti meilė. Beprotiška, sukrečianti meilė… Būtų galima milijonus valandų kalbėti ir rašyti apie tai. Neišsemtum vandenyno. Ir gerai. Mums Jo tokio iki širdies gelmių reikia.

Meilė yra geras dalykas :)

Šeštadienį buvau draugės vestuvėse. Visą dieną buvau tokia susimąsčiusi. Net gaila draugės, kuri mano veide, greičiausiai, nematė nieko padrąsinančio… Tik pagalvokit – vestuvės, o veidas surūgęs. Baisu.

Prisipažinsiu, mąsčiau pesimistiškai. Nors tikiu Kristų, tikiu jo planu žmogui, bet niekaip negaliu suprasti, kaip šeima gali būti geras dalykas. Man nebuvo gera šeimoje. Tiksliau, nematydavau nieko gero, tik liūdesį ir neišsipildžiusias svajones. Kaip liūdna, galvodavau, kaip mano tėvai kenčia dėl to, kad mane turi. Esu jiems našta. Aš niekada neužkrausiu niekam tokios naštos… Aš niekada neturėsiu vaikų. Niekada neturėsiu vyro, kurį suvaržyčiau ir kuris kentėtų šalia manęs.  Tokios būdavo mano mintys, kai buvau maža.

Man didelis atradimas, kad šeima gali būti džiaugsmo ir laimės šaltinis. Bet kaip? Dieve, kaip?

Visas stebuklas, kad džiaugsmas iš tiesų yra ne siekti meilės sau, bet mylėti. Ar tai įmanoma – mylėti, negalvojant apie save? Kartais atrodo, kad ne. Aš pati savo jėgomis negaliu nusigręžti nuo savęs. Nors tai yra mano laimė. Negaliu.

Šitas negaliu išlaisvina. Iš kur tas galvojimas, kad privalau galėti? Ar jis teisingas?

Iš tikrųjų, aš negaliu. Ir prašau Dievo pagalbos. Ir vėl esu ten, kur gera, esu tiesoje apie save: aš negaliu. Dievas gali. Ir Jis yra nuostabus, nes visuomet yra šalia ir kai tik noriu atsigręžti į meilę, ne į save, Jis net neprašytas dovanoja šitą laisvę – laisvę nuo savęs.

Vestuvėse vis klausiau savęs: kas yra meilė. Dabar manau, kad meilė yra pasirinkimas palikti save Dievui, leisti Jam dovanoti mane kitiems, leisti Jam mylėti per mane. Meilė yra pasirinkimas. Renkuosi mylėti.

P.S. Rytoj per Iššūkį su merginomis kalbėsime apie tai, kas yra meilė ir kuo ji skiriasi nuo įsimylėjimo 🙂 paklausykit (www.marijosradijas.lt).

„Duodu Jums naują įsakymą – vienam kitą mylėti“

Turime pirmąjį įrašą, kurį parašė pasiduodu.lt skaitytoja ir bendradarbė Daiva. Daugiau apie autorę papasakosiu vėliau, dabar kviečiu paskaityti jos mintis:

Sekdami Kristaus pamokymu mylėti vienas kitą, mes išspręstume visas žmonijos problemas. Būtų išgydytos visos pasaulio žaizdos. Pats meilės jausmas atgina žmogų nuo visokių ydų ir nedorybių.

Mylėdami Dievo sukurtą žemę ir vandenį, augalus ir gyvūnus, mes neniokotume ir nenuodytume gamtos, o atvirkščiai – rūpintumės jos išlikimu ir klestėjimu.

Mylėdami kiekvieną Dievo sukurtą žmogų, mes darytume vien gera jam. Pavydą pakeistų džiaugsmas kito gerove, kerštą – atlaidumas, panieką – atjautimas, pyktį – supratimas, sumenkinimą – padrąsinimas ir t.t.

Jeigu mes su pagarba ir meile žvelgtume į save, mes nenuodytume savo kūnų, nežalotume savo protinės, fizinės ir dvasinės būties. Mes siektume sveikatos savo kūnui, išminties protui ir išganymo sielai.

Pamėginkime įsivaizduoti, kaip turėtų atrodyti TOKS pasaulis ir TOKIE mes, jeigu įvykdytume vienintelį įsakymą „vienam kitą mylėti“. Jeigu visų mūsų minčių ir veiksmų priešakyje būtų meilė. Jeigu kiekvienas vyksmas vyktų meilės vardu. Juk mes…gyventume rojuje!

Suvokdama, jog reikia tiek nedaug, kad viskas būtų gera ir gražu, stengiuosi tapti tokio gyvenimo pavyzdžiu. Ir labai dažnai nusvyra rankos, ar netyčia išlenda seni giliai įaugę blogi įpročiai elgtis nelabai gerai. O ir visas pasaulis, visi žmonės tokie blogi, tokie pikti, atrodo kiekvienas tik ir siekia mane sunervinti, man pikta pasakyti ar padaryti. Tada supykstu dėl neteisybės, kad „aš noriu būti gera, ir verta Dievo meilės, bet va, kiti man trukdo, veda iš kelio, verčia nusidėti“.

Tačiau tiek man, tiek kiekvienam verta prisiminti, jog esame reikšmingos ląstelės didelio organizmo, vadinamo pasauliu. Ir pasaulio grožis priklauso nuo to, kiek jo kuria kiekvienas iš mūsų. Daugybė žmonių, kurie vadovaujasi meilės taisykle, savo gyvenimais kuria rojų žemėje. Galbūt tiems, kuriuos laikome blogais, kaip tik ir trūksta šypsenos, mandagumo, gerumo, dėmesio, palaikymo – ir jie taip pat pasikeistų.

Neseniai atradau tinkamą būdą pradėti keistis. Po kiekvieno blogo poelgio, žodžių ar netgi minčių, kada prabunda sąžinė, jog negerai padariau, pabandau įsivaizduoti alternatyvą – kaip būčiau pasielgusi, jeigu būtų suveikusi meilė, o ne kokios neigiamos emocijos.

Įsivaizduokite, kaip pasikeistų scenarijus tų įvykių, kuriuose pyktį pakeistų meilė. Taip jau mintyse pradėsime kurti rojų.

Kartu dėl Kristaus

Nėra nieko gražiau už buvimą kartu dėl Kristaus. Šita mintis suteikia daug jėgų. Tai vienintelė tikra laimė – būti ir veikti drauge dėl Jo.

Dažnai darau klaidą. Kai būnu su žmonėmis, galvoju, kaip atrodau tiems žmonėms, ką jie apie mane galvoja. Kuo daugiau apie tai svarstau, tuo prasčiau jaučiuosi – per daug gerai save pažįstu (o gal kaip tik visai nepažįstu?), kad galėčiau tikėti, jog patiksiu jiems tokia, kokia esu.

Bendraudama su kitais, ieškau savęs. Kai nerandu, turiu kažką sukurti, parodyti. Esu tikra, kad jei paleisiu save, išlįs viskas, kas manyje blogiausia. Vis labiau užsidarau, vis mažiau manęs yra. Tik imituoju buvimą su kitais, bet iš tiesų sėdžiu gerai užsibarikadavusi nuo visų.

Pasirodo, geras jausmas nėra tai, dėl ko sutinkame kitą. Gali būti, kad  bendravimą, buvimą kartu lydi puiki savijauta ir malonumas, tačiau tai nėra pagrindinė priežastis būti kartu.

Tokia priežastis yra Kristus. Džiaugiuosi, kad galiu tai patirti. Džiaugiuosi, kad yra žmonių, su kuriais mane jungia Kristus. Ir paradoksalu, rodos, niekas kitas nejungia, kartais net skausmingai bandant „jungtis“ per kažką kitą, pajunti, kad tai netikra; išspjauni su pasišlykštėjimu, net pagalvoji, kad reikia liautis ieškoti bendrystės, kad be reikalo trankai galvą į sieną. Bet vėl kažkas patraukia ir vėl esi šalia, nesuprasdamas, kodėl. Gerai įsiklausęs, atsisakęs visų žinomų „jungimosi“ būdų ir priežasčių, pamatai, kad tai Kristus, kurio tu trokšti ir kurį sutinki, būdamas su kitu.

Po tokių akimirkų nieko nenori prašyti, tik dėkoti, kad tai įvyko, kad Dievas yra, kad tau leista pažinti Jį ir būti su Juo. Dėkoji už tą žmogų, su kuriuo sutinki savo Gelbėtoją. Ir, aišku, nebesinori daugiau tų sintetinių santykių, kuriuose ieškai kažko ir nerandi.