Šeštadienį buvau draugės vestuvėse. Visą dieną buvau tokia susimąsčiusi. Net gaila draugės, kuri mano veide, greičiausiai, nematė nieko padrąsinančio… Tik pagalvokit – vestuvės, o veidas surūgęs. Baisu.

Prisipažinsiu, mąsčiau pesimistiškai. Nors tikiu Kristų, tikiu jo planu žmogui, bet niekaip negaliu suprasti, kaip šeima gali būti geras dalykas. Man nebuvo gera šeimoje. Tiksliau, nematydavau nieko gero, tik liūdesį ir neišsipildžiusias svajones. Kaip liūdna, galvodavau, kaip mano tėvai kenčia dėl to, kad mane turi. Esu jiems našta. Aš niekada neužkrausiu niekam tokios naštos… Aš niekada neturėsiu vaikų. Niekada neturėsiu vyro, kurį suvaržyčiau ir kuris kentėtų šalia manęs.  Tokios būdavo mano mintys, kai buvau maža.

Man didelis atradimas, kad šeima gali būti džiaugsmo ir laimės šaltinis. Bet kaip? Dieve, kaip?

Visas stebuklas, kad džiaugsmas iš tiesų yra ne siekti meilės sau, bet mylėti. Ar tai įmanoma – mylėti, negalvojant apie save? Kartais atrodo, kad ne. Aš pati savo jėgomis negaliu nusigręžti nuo savęs. Nors tai yra mano laimė. Negaliu.

Šitas negaliu išlaisvina. Iš kur tas galvojimas, kad privalau galėti? Ar jis teisingas?

Iš tikrųjų, aš negaliu. Ir prašau Dievo pagalbos. Ir vėl esu ten, kur gera, esu tiesoje apie save: aš negaliu. Dievas gali. Ir Jis yra nuostabus, nes visuomet yra šalia ir kai tik noriu atsigręžti į meilę, ne į save, Jis net neprašytas dovanoja šitą laisvę – laisvę nuo savęs.

Vestuvėse vis klausiau savęs: kas yra meilė. Dabar manau, kad meilė yra pasirinkimas palikti save Dievui, leisti Jam dovanoti mane kitiems, leisti Jam mylėti per mane. Meilė yra pasirinkimas. Renkuosi mylėti.

P.S. Rytoj per Iššūkį su merginomis kalbėsime apie tai, kas yra meilė ir kuo ji skiriasi nuo įsimylėjimo paklausykit (www.marijosradijas.lt).

Turime pirmąjį įrašą, kurį parašė pasiduodu.lt skaitytoja ir bendradarbė Daiva. Daugiau apie autorę papasakosiu vėliau, dabar kviečiu paskaityti jos mintis:

Sekdami Kristaus pamokymu mylėti vienas kitą, mes išspręstume visas žmonijos problemas. Būtų išgydytos visos pasaulio žaizdos. Pats meilės jausmas atgina žmogų nuo visokių ydų ir nedorybių.

Mylėdami Dievo sukurtą žemę ir vandenį, augalus ir gyvūnus, mes neniokotume ir nenuodytume gamtos, o atvirkščiai – rūpintumės jos išlikimu ir klestėjimu.

Mylėdami kiekvieną Dievo sukurtą žmogų, mes darytume vien gera jam. Pavydą pakeistų džiaugsmas kito gerove, kerštą – atlaidumas, panieką – atjautimas, pyktį – supratimas, sumenkinimą – padrąsinimas ir t.t.

Jeigu mes su pagarba ir meile žvelgtume į save, mes nenuodytume savo kūnų, nežalotume savo protinės, fizinės ir dvasinės būties. Mes siektume sveikatos savo kūnui, išminties protui ir išganymo sielai.

Pamėginkime įsivaizduoti, kaip turėtų atrodyti TOKS pasaulis ir TOKIE mes, jeigu įvykdytume vienintelį įsakymą „vienam kitą mylėti“. Jeigu visų mūsų minčių ir veiksmų priešakyje būtų meilė. Jeigu kiekvienas vyksmas vyktų meilės vardu. Juk mes…gyventume rojuje!

Suvokdama, jog reikia tiek nedaug, kad viskas būtų gera ir gražu, stengiuosi tapti tokio gyvenimo pavyzdžiu. Ir labai dažnai nusvyra rankos, ar netyčia išlenda seni giliai įaugę blogi įpročiai elgtis nelabai gerai. O ir visas pasaulis, visi žmonės tokie blogi, tokie pikti, atrodo kiekvienas tik ir siekia mane sunervinti, man pikta pasakyti ar padaryti. Tada supykstu dėl neteisybės, kad „aš noriu būti gera, ir verta Dievo meilės, bet va, kiti man trukdo, veda iš kelio, verčia nusidėti“.

Tačiau tiek man, tiek kiekvienam verta prisiminti, jog esame reikšmingos ląstelės didelio organizmo, vadinamo pasauliu. Ir pasaulio grožis priklauso nuo to, kiek jo kuria kiekvienas iš mūsų. Daugybė žmonių, kurie vadovaujasi meilės taisykle, savo gyvenimais kuria rojų žemėje. Galbūt tiems, kuriuos laikome blogais, kaip tik ir trūksta šypsenos, mandagumo, gerumo, dėmesio, palaikymo – ir jie taip pat pasikeistų.

Neseniai atradau tinkamą būdą pradėti keistis. Po kiekvieno blogo poelgio, žodžių ar netgi minčių, kada prabunda sąžinė, jog negerai padariau, pabandau įsivaizduoti alternatyvą – kaip būčiau pasielgusi, jeigu būtų suveikusi meilė, o ne kokios neigiamos emocijos.

Įsivaizduokite, kaip pasikeistų scenarijus tų įvykių, kuriuose pyktį pakeistų meilė. Taip jau mintyse pradėsime kurti rojų.

Nėra nieko gražiau už buvimą kartu dėl Kristaus. Šita mintis suteikia daug jėgų. Tai vienintelė tikra laimė – būti ir veikti drauge dėl Jo.

Dažnai darau klaidą. Kai būnu su žmonėmis, galvoju, kaip atrodau tiems žmonėms, ką jie apie mane galvoja. Kuo daugiau apie tai svarstau, tuo prasčiau jaučiuosi – per daug gerai save pažįstu (o gal kaip tik visai nepažįstu?), kad galėčiau tikėti, jog patiksiu jiems tokia, kokia esu.

Bendraudama su kitais, ieškau savęs. Kai nerandu, turiu kažką sukurti, parodyti. Esu tikra, kad jei paleisiu save, išlįs viskas, kas manyje blogiausia. Vis labiau užsidarau, vis mažiau manęs yra. Tik imituoju buvimą su kitais, bet iš tiesų sėdžiu gerai užsibarikadavusi nuo visų.

Pasirodo, geras jausmas nėra tai, dėl ko sutinkame kitą. Gali būti, kad  bendravimą, buvimą kartu lydi puiki savijauta ir malonumas, tačiau tai nėra pagrindinė priežastis būti kartu.

Tokia priežastis yra Kristus. Džiaugiuosi, kad galiu tai patirti. Džiaugiuosi, kad yra žmonių, su kuriais mane jungia Kristus. Ir paradoksalu, rodos, niekas kitas nejungia, kartais net skausmingai bandant “jungtis” per kažką kitą, pajunti, kad tai netikra; išspjauni su pasišlykštėjimu, net pagalvoji, kad reikia liautis ieškoti bendrystės, kad be reikalo trankai galvą į sieną. Bet vėl kažkas patraukia ir vėl esi šalia, nesuprasdamas, kodėl. Gerai įsiklausęs, atsisakęs visų žinomų “jungimosi” būdų ir priežasčių, pamatai, kad tai Kristus, kurio tu trokšti ir kurį sutinki, būdamas su kitu.

Po tokių akimirkų nieko nenori prašyti, tik dėkoti, kad tai įvyko, kad Dievas yra, kad tau leista pažinti Jį ir būti su Juo. Dėkoji už tą žmogų, su kuriuo sutinki savo Gelbėtoją. Ir, aišku, nebesinori daugiau tų sintetinių santykių, kuriuose ieškai kažko ir nerandi.

Buvau aplankyti vieno reintegracinio (?) projekto vaikinų. Tai vyrukai, vartoję narkotikus ar alkoholį, dabar gyjantys, besimokantys dirbti ir gyventi. Dievas mane keičia per juos. Su jais galiu būti laisva, galiu būti savimi ir nebijoti atstūmimo. Kartu pasijuokiam iš savo silpnybių. Juk jų turėti – normalu (Sigutei-mis Tobulybei nuoširdžiai sunku tai priimti).

Labiausiai myliu juos dėl jų skaudžios patirties, per kurią matosi Dievo galybė. Dievas pakėlė juos iš didžiausių duobių. Nėra nieko gražiau, kaip žmonės, kurie šimtus kartų yra nupuolę ir vėl atsikėlę. Jie viliasi Dievu, nėra daugiau kuom viltis – visi dievaičiai išmėginti. Būnant pas juos, norisi klausytis jų istorijų ar tiesiog kalbėtis kasdienėmis temomis.

Vienas vaikinas vartojo narkotikus nuo trylikos su puse metų. Pradėjo iškart nuo rimtų, leidžiamų į venas. Aštuoniolikos pateko į reabilitaciją – gydymą. Iš jo noriu pasimokyti meilės mamai: “Būdavo, kad išėjęs į mokyklą, negrįždavau namo dvi dienas ar savaitę. Mama turbūt eidavo iš proto. Baisu pagalvoti, kiek ji iškentė dėl manęs!”

Iš kito, turinčio dešimties metų dukrą, norėčiau išmokti meilės vaikams: “Gražu matyti, kaip vaikas auga. Ateina po mėnesio kas į svečius ir stebisi: “Kaip ji paaugo”. Nėra nieko gražiau, kaip auginti vaikus”.

Buvimas su jais gydo. Nebepasislėsi už savo “rafinuotumo”. Moku sudėtinginti dalykus o jie – kitaip (kaip Pieras Giorgio Frassati pasakytų* ). Myliu juos už tai.

Važiuodama namo po pasisvečiavimo pas juos pagalvojau, kad taip zyziu Dievui, kad atsiųstų manąjį princą, tą vienintelį, kurį galėčiau mylėti, jog Jis nusprendė padovanoti man iškart kelis ne princus, dar geriau – brolius. Dievas tikrai yra nuostabus. O, kad galėčiau dažniau tai atrasti!!!

* Šiandien Atsinaujinimo dienos renginyje vaidinome spektaklį apie Pierą Giorgio. Buvo šaunu! Žmonėms tikrai patiko. Buvo gera būti scenoje. Norėčiau, kad mano vyras būtų toks, kaip Pieras Giorgio Frassati jis – nerealus!!! Tikras gyvenimo užtaisas norėčiau kartu su juo atsidėti tarnystei kad ir iki pasaulio pabaigos, su tokiu žmogum – nebaisu

Esu Kaune, namuose. Vakar vakare ilgai kalbėjomės su tėvais. Gražu, kad jau galim taip paprastai ir atvirai pasikalbėti apie dalykus, kurie anksčiau buvo skaudžios temos (ar bent man tokios atrodė).

Noriu pasidalinti vienu epizodu. Man bekalbant apie paauglystės periodą, kai lankiau vaikų ir jaunimo teatrą, mama pasakė įdomų dalyką – aš visuomet, kur bebūčiau, stengiausi pirmauti. Teatre – įtikti vadovei, būti jos pripažintai, galbūt gauti svarbų vaidmenį; mokykloj, universitete – būti pirma pažymių ir aktyvumo prasme. Dabar atpažįstu, kad ir mano “bažnytinė” veikla kartais virsta dar vienu mėginimu būti pirmai, nusipelnyti medalį, pripažinimą. Panašiai ir su vaikinais – santykiuose stengiuosi pirmauti, parodyti, kokia esu šauni, arba koks jis lūzeris ir prastesnis už mane, tarsi ir čia turėčiau užsitikrinti sau lyderės vietą… Žiauru. Bet tai – tiesa.

Prieš pora dienų man labai “sukalbėjo” knygos “Scenarijai, kuriais gyvena žmonės” ištrauka. Apie knygą papasakosiu plačiau, kai perskaitysiu. O ta mane palietusi ištrauka buvo apie individualizmą ir konkurenciją. Kad tai yra pirmieji mūsų laimės priešai, atitraukiantys mus nuo tikro, lygiaverčio ryšio su kitais. Ir tai yra taip giliai mumyse, kad nebežinome, jog apskritai įmanoma elgtis kitaip. Mokame į aplinkinius žiūrėti arba iš aukšto, kaip viršesni, kaip diktuojantys sąlygas, arba iš apačios, kaip pavaldiniai, kartais kaip aukos, bet ne kaip broliai, bendradarbiai, kaip du tokie pat vertingi žmonės.

Kaip norėčiau išmokti draugauti! Kaip norėčiau paleisti tą iliuziją, kad būsiu laiminga tada, kai žūt būt būsiu pirma, geresnė už kitus… Kaip norėčiau vis tvirčiau tikėti, kad nepaisant mano veiklos ar gyvenimo rezultatų, pasiekimų, sulaukto pripažinimo, mano vertė nesikeičia – esu tiek pat vertinga ir taip pat mylima, nesvarbu, kurioje sąrašo vietoje būčiau!

Esu tikra, kad tai – maldos ir laiko klausimas. Labiausiai šiame kelyje reikia kantrybės ir pasitikėjimo, atpažinimo, kad skausmingos patirtys dažnai ir yra ėjimas iš konkurencijos ir individualizmo persmelkto mąstymo ir elgsenos į tą visišką pasitikėjimą besąlygine, nesibaigiančia Dievo meile man ir kiekvienam.

Mąstau apie antradienio laidą. Prieš Valentino dieną kalbėsime apie meilę… Kiek galima apie ją klabėti?.. Pasirodo, galima iki begalybės! Ir dabar, sėsdama prie kompiuterio, galvojau, ką norėčiau padaryti. Norėčiau paskaityti apie meilę. Praryti kaip saldainiuką…

Laidoje labai norėčiau papasakoti apie vieną porą – Zelie ir Louis Martin. Jiedu gyveno devynioliktame amžiuje. Mes žinome juos, nes jie yra šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės (Teresėlės) tėvai. Prieš pusantrų metų pasirodė žinia, kad jų užtarimu įvyko stebuklas. Nežinau, kada tiksliai, bet jie jau paskelbti palaimintaisiais.

Susipažinau su jais šią vasarą, kada su Tiberiados broliais vykome į tarptuatinę jaunimo stovyklą Belgijoje, pagrindinėje Tiberiados bendruomenės “būstinėje“. Pakeliui užsukome į Lizjė miestelį Prancūzijoje, kur ponai Martin gyvenimo pusiaukelėje persikėlė gyventi. Apsilankėme jų namuose, skaitėme jų istoriją, matėme jų baldus, rūbus, lankėmės Teresėlės kambaryje, vaikščiojome po jų sodą. Teresėlės vardu pavadintos bažnyčios požemyje įrengta ponams Martin skirta kripta. Meldėmės joje. Ten laikomos šių, tikiu, šventų žmonių relikvijos (prie jų palikau brangiausią savo klausimą – pašaukimo klausimą; ir jei tai šeima – pavedžiau jiems savo vyrą).

Mane palietė jų gyvenimas. Įstrigo keli faktai iš to, ką brolis Egidijus pasakojo per mokymą apie juos. Tokie labai žemiški faktai pavyzdžiui, Louis buvo aštuoneriais metais vyresnis už žmoną Zelie. Kai jie susitiko, merginai buvo 27-eri. Vyras buvo ramus, mėgo tylą, o žmona – veikli, energinga. Jiedu abu užsiėmė verslu, Louis turėjo laikrodžių parduotuvėlę, kurioje vėliau ėmė prekiauti ir papuošalais. Zelie nėrė nėrinius, turėjo “ofisiuką” šalią Louis’o, vėliau, daugėjant užsakymų, samdė moteris ir taip plėtė savo veiklą.

Jiedu susilaukė devynių vaikų. Berods keturi jų mirė dar būdami kūdikiai ar sulaukę vos kelių metų. Tokios buvo to meto realijos – mirdavo daug vaikų. Jiems pavyko užauginti mažiausiai vieną šventąją, didžią šventąją – Teresėlę. Kiti vaikai, visos dukros, taip pat įstojo į vienuolynus. Vienas Dievas težino, kokie yra jų maldų vaisiai

Abu norėjo atsiduoti Dievui. Abu norėjo stoti į vienuolynus Norėjo dovanoti Dievui viską, ką turi ir kas yra. Jų kelias į šventumą ėjo per paprastą gyvenimą, darbą, šeimą. Visa tai, kas yra ir mūsų gyvenime.

Mane tai džiugina ir teikia vilties – meilė galima ir mano gyvenime. Meilė galima ir šeimoje. Kartais, matydama sunkumus patiriančias ar subyrančias šeimas, suabejoju tuo. Ačiū ponams Martin, jie grąžina viltį

Bandysiu juos plačiau pristatyti ateinančio antradienio “Iššūkio” laidoje. Kviečiu klausytis 20 val. per Marijos radiją.

Per televiziją išgirdau rytojaus A.Čekuolio laidos anonsą. Viena iš temų – visai neseniai Lenkijoje įvykęs stebuklas, kai Eucharistinė duona (tas baltas apskritas daikčiukas kunigo rankose) tapo širdies raumens gabalėliu. Kristus tikrai dovanoja mums savo širdį per Mišias!

Pirmiausia mane truputį išgąsdino ši žinia. Dievas labai akivaizdžiai ir drąsiai apsireiškė materialiame pasaulyje. Kilo klausimas – kiek jis gali nepaisyti savo paties sukurtų dėsnių? Keistas mano klausimas… kiek nori, tiek gali ir nepaisyti juk viskas yra jo kūryba, viskas iš tiesų yra jo valdžioje. Kita vertus, kodėl tada Jis taip mažai ir retai apsireiškia? Bent susidaro įspūdis, kad retai… Juk galėtų dažniau gal ir tikinčiųjų, Jį sekančių būtų daugiau? (šituo abejoju, juk stebuklai daugiau paliečia protą, o ne širdį)

Kristus ir prieš mirtį bei prisikėlimą darė stebuklus, kurie neįsipaišo į jokias normas. Žmonės kėlėsi iš numirusių, tiesiog akyse pasveikdavo nuo baisiausių ligų. Tačiau Jis neišgydė visų to krašto nelaimingųjų, stebuklai buvo tik dalis Jo veiklos. Be to teologinėse knygose kalbama, kad ne stebukluose esmė. Esmė – Kristaus intencija. Jis vienintelis to meto “stebukladarys” (o juk buvo ir daugiau; ir mūsų laikais yra), kuris tai daro dėl žmogaus gėrio, kad jis pagytų, kad patirtų Dievo meilę, kad gyventų atnaujintą gyvenimą, kad užmegztų santykį su mylinčiu Dievu. Kristaus padaryti stebuklai atskleidžia, kad tikrasis Dievo troškimas – būti santykyje su žmogumi. Ne dėl savo gėrio, bet dėl žmogaus laimės ir pilnatvės. Mūsų Kūrėjas vis nori pasakyti, kad didžiausia laimė čia ir amžinybėje – būti meilės santykyje.

Čia buvo įžanga iš tirkųjų pavadinime užrašyta mintis aplankė mane tuoj po minėto stebuklo apmąstymo, prisiminus ankstesnę draugystę su vaikinu. Tai – mano paskutinė rimta draugystė. Ji truko ketverius metus. Nutrūko išsiskyrus mūsų požiūriui į tikėjimą ir skaistumą iki santuokos. Mums draugaujant aš įtikėjau ir norėjau keisti savo gyvenimą. Taip pat norėjau pakeisti ir savo draugą… Dabar matau daug egoizmo ir klaidų savo elgesyje, nors siekiai buvo gražūs. Vos įtikėjus, tikros meilės Dievui ir artimui buvo mažiau nei įkarščio, noro tuč tuojau viską pakeisti pagal naują kryptį… Visgi, nutiko, kaip nutiko. Manau, mudu dar susitiksime ir aš turėsiu progą atsiprašyti už žeidžiančius savo poelgius bei padėkoti už viską, kas buvo gražu.

Tai ir yra esmė – tarp mūsų tikrai buvo meilė. Dabar galiu tai matyti. Ir ypač per sunkumus, kai bandydavome vienas kitą suprasti ir kai mums nesisekdavo. Buvo (ir turbūt tebebūtų, jei susitiktume) dalykų jame, kurie man nepatiko, kuriems nepritariau, kurie erzino, lygiai taip turbūt ir iš jo pusės. Bet dabar žinau, kad ne tai yra svarbiausia, tai netrukdo meilei. Galbūt atvirkščiai – žmogaus ypatybės, įpročiai, savitas skonis yra dar geresnės aplinkybės mylėti – stengtis pažinti, suprasti ir priimti kitą žmogų tokį, koks jis yra, o ne tokį, kokio aš jo norėčiau. Juk ne vienodumas, bet įvairovė yra pasaulio grožis. Kad mylėtum, nereikia suvienodėti su kitu, kad neliktų skirtumų.

Sakau, meilė buvo… Ar man liūdna, kad tai baigėsi (ne meilė, ji amžina, bet mūsų draugystė)? Ar norėčiau, kad santykis vėl užsimegztų? Tai klausimai iš “o kas būtų, jeigu būtų…” srities. Kaip tik šiandien per “Tuzino” žaidimą šiek tiek susierzinau, kai moteriai, nors jau pasirinkusiai pinigus vietoj tolimesnio žaidimo vis tiek reikėjo žaisti ir žiūrėti, o kas būtų jeigu ji būtų pasirinkusi kitaip… Nesąmonė. Juk jau pasirinkta ir tas pasirinkimas viską iš esmės keičia.

Pats svarbiausias dalykas – dabartis. Ar moku šiandien atpažinti meilę santykiuose su žmonėmis? Ar moku mylėti tuos, kurie yra šalia? Ar turiu kantrybės nepabėgti iš santykių, kurie man atrodo sunkūs? Ar moku būti ištikima sunkiose situacijose?

Deja, ne visada. Turbūt tam ir reikia prisiminti praeitį, kad išmokčiau pamoką ir išlikčiau stipri šiandien. Kad iš praeityje patirtos meilės galėčiau semtis stiprybės nepabėgti, įsiklausyti į kito/kitų šalia esančių žmonių troškimus, jų esmę ir matyti daugiau nei tai, kas mus skiria, kas sunku, kas erzina. Pirmiausia dėkoti už tai, kad apskritai dabar esame kartu, nesvarbu, ar santykiai šiltesni ar nelabai sėkmingi. Juk šiaip jau tai niekas mums nepriklauso, viskas, ką turime ir išgyvename, yra kaip kažkas, ko nenusipelnėme ir ko apskritai galėtų nebūti. Juk tai, kad gimėme, jau yra dovana.

“Meilė buvo tarp mūsų”. Labai taiklus pasakymas. Meilė tikrai yra atskiras asmuo, nors ir gyvenantis bei besiskleidžiantis žmogaus širdyje. Kristus yra meilė. Ir pasirodo, tokia meilė, kuri dovanoja savo širdį kiekvienose Mišiose paprastoj mažoj “plotkelėj”… Baisiausia ir kartu gražiausia, kad visiškai laisvai galime Jo nepasirinkti.

Niekas kitas, tik aš pati atsakau už savo gyvenimą. Jį kuriu. Esu atsakinga už savo švietimą, už ugdymąsi, už sveikatą, už santykį su kitais žmonėmis. Jei esu nelaiminga, ne kažkas kitas turi kažką daryti ar duoti, bet aš. Iš tiesų, esu atsakinga už savo laimę. Net sakyčiau yra nuodėmė susitaikyti su nelaimingumu, bloga savijauta, nuotaika, nepasitenkinimu. Juk kiekvienas blogis žmogui žeidžia ne tik jį, bet ir kitus – šeimą, kitas jo bendruomenes, ir svarbiausia – patį Dievą.

Dievas yra su manimi, jis yra manyje, arčiau manęs už mane pačią. Jis yra ir tas jo buvimas kartu yra didžiausia vertybė. Bet jis nėra gausybės ragas ar melžiama karvė. Jo buvimas kartu stiprina ir įkvepia, jis įgalina mylėti. Bet apsispręsti ir veikti turiu aš. Ir tai yra nuostabu, nes Dievas neanuliuoja manęs, priešingai, jis mane padrąsina, pakuria mano širdies krosnį, kad nesušalčiau ir galėčiau šildyti kitus – mylėti.

Dar vienas šių dienų atradimas – būti su Dievu, semtis jo meilės ir švelnumo man geriausiai sekasi nebūtinai ta griežta forma, kurią esu išmokusi. Nors malda (ypač Rožinis) tikrai yra būdas būti meilėje, tačiau ir kiti dalykai, kitos formos artina mane prie Dievo.

Pavyzdžiui, dabar sėdžiu lovoj, mano ausyse – česnakai (čia išmintingos kaimynės patarimas, žiūrėsiu, ar padės…), esu apsimuturiavusi kaklą šaliku, prisirengusi, palindusi po šilta antklode, su prakaito lašeliais ant nosies. Ant mano kelių – kompiuteris, rašau jums. Šalia – krūva knygų, iš kurių tai vienos, tai kitos paskaitau po gabaliuką. O širdyje jaučiu – yra Dievas. Esu pilna meilės. Pirmiausia (tai man didelė naujovė, didelis atradimas) – MYLIU SAVE. Suprantu, kad labai ilgai savimi nesirūpinau, laikiau save kaip pelenę užpečky, laikiau save nesvarbia – man nereikia nieko, turiu baisią žaizdą – įsitikinimą, kad manęs niekam nereikia. Geriau gyventi taip, tarsi manęs nebūtų, tarsi man nieko nereikėtų. Mano poreikiai – negeri, geriau jau juos ignoruoti.

Bet juk taip aš įžeidžiu ir atstumiu Dievą! Kaip anksčiau to nesupratau! Buvimas savo širdyje tai buvimas su Dievu! Savęs supratimas ir išklausymas – tai Dievo įsileidimas. Juk esu Dievo buveinė, esu ta vieta, kur gyvena Dievas, kur galiu jį sutikti, klausytis jo, pažinti. Tik savo širdyje galiu gyventi meilėje – su Dievu. Kažkaip labai gyvai patiriu tai dabar, kai sergu, kai niekur nebėgu, neveikiu, o tiesiog guliu lovoje.

Jaučiuosi, tarsi išgyvenčiau rekolekcijas Dievas ir aš susitikome iš naujo, dar kartą susitikimas nuostabus!

Taip pat supratau – noriu sukurti gražią šeimą. Noriu taip gyventi, taip ugdyti save, kad sugebėčiau kūrenti savo šeimos židinį, kad nesudievinčiau ir neterorizuočiau vyro, tarsi jis būtų atsakingas už mano laimę, bet kad dalinčiausi su juo, ką turiu širdyje, taip pat kad priimčiau jo meilę, kad ant vaikų neliečiau iš praeities ateinančio pykčio ir nepasitenkinimo, bet gebėčiau auklėti juos savarankiškais, mylinčiais žmonėmis. Ir kiek pažiūriu atgal, man atrodo, kad viskas, kas nutiko praeityje, mane veda į tai, apie ką svajoju.

Savo gyvenimu, veikla ir žodžiais, norėčiau drąsinti kitus jaunus žmones nebijoti eiti meilės keliu, nebijoti kurti šeimos ar atsiduoti Dievui kitose bendruomenėse, nebijoti nusigręžti nuo savo egoistinių, baimės būti atstumtiems varomų planų ir išgirsti, ko Dievas trokšta jiems giliai širdyje.

Atrodo, kad su bacilomis manyje po truputį miršta ir vidinės blogybės nenustebkite, bus ir atkritimų (taip sako literatūra ir patirtis, nors ir maža), apie jas irgi pranešiu juk esu pleputė ir nelabai moku tylėti apie tai, kas yra širdyje…

Stiprybės jums. Linkiu nesirgti. O jei jau susirgote, pabūkite namuose, pagerkite arbatų ir nueikite į pasimatymą su savo širdimi

Įsivaizduokite situaciją: yra vaikinas, kurio manieros ir būdas kalbėti bei veikti iš tiesų man sunkiai suprantami, kartais išveda mane iš pusiausvyros. Atrodo, kad jis specialiai daro taip, kad man būtų blogiau, sunkiau, kad aš pasimesčiau ir suabejočiau viskuo, kas iki tol atrodė tikra ir nepajudinama. Atrodo, kad jam nepatinka viskas manyje: kaip mąstau, kaip kalbu, ką kalbu, kaip darau dalykus.  Kiekvieną kartą, kai susitinkame ir turime bendrų darbų, abudu (savyje tą labai aiškiai pastebiu) išsisikiriame visiškai sukrėsti ir nesupratę, ką darėme ne taip, kad visiškai nesusikalbėjome.

Aišku, aš jį matau, kaip bambeklį, kuris specialiai, SPECIALIAI prie manęs kabinėjasi ir sako man visokias nepagrįstas pastabas. Ko jis nori IŠ MANĘS? Kodėl MANE puola? Iš jo pusės suprantu visiškai tą patį – jis man priekaištauja, kad nuolatos jį mokau ir laikau save teisuole, kurios nuomonė – paskutinė ir neginčijama. Man atrodo, kad jo strėlės nukreiptos į mane, o jam – kad į jį.

Tuomet, kai dirbame kartu, prakeikiu visus šventuosius, kam jie leido mums abiems susėsti prie vieno stalo. Bet kai išsivaikštom kas sau, ir turiu progą pagalvoti, pabandyti suprasti, kas įvyko, man pasidaro aišku, kad visi tie išoriniai dalykai kalba apie vidinius. Iš dalies kalba, o iš dalies apgaulingai slepia tai, kas vyksta širdyse. Su niekuo kitu negaunu tokios brangios pamokos, kaip su juo. Tai pamoka apie meilę.

Tikrai myliu tą vaikiną. Skamba keistai, ar ne? Kol esame kartu, rodos, elgiamės kaip dvi katės maiše. Norisi įtikinėti, ginčytis, aiškinti savo tiesą iki nukritimo. (Ir kai geriau pagalvoju, tai yra TAIP gražu! Nes juk iš tikrųjų, ir vienam ir kitam norisi būti suprastam).

Bet ką turiu mintyje, sakydama myliu? Tai ne sentimentalus jausmas, ne įsimylėjimas, ne skrajojimas padebesiais. Tai kažkoks gilus ir nepajudinamas jo branginimas. Ir pati stebiuosi – kaip toks žmogus, kuris kartais man atrodo kaip didžiausias mano priešas, vis tiek gali būti toks brangus. Jei kas paskambintų ir pasakytų, kad jam reikia pagalbos, nedvejodama skubėčiau padėti, padaryti viską, ką galiu. Ir čia joks ne didvyriškumas, joks ne mergaitiškas ar maksimalistiškas aklas aukojimasis dėl kažkokio mistiško artimo. Tai labai konkretus, tvirtas žinojimas, kad tas žmogus yra Dievo kūrinys ir kad Dievas labai jį myli. Aš nedarau nieko, kad taip būtų.

Dėl to kartais kyla abejonė. Ar tikrai turėčiau kankintis – dirbti bendrus darbus su juo? Nes juk tikrai galėčiau išvengti to. Gal aš durna arba mazochistė? Gal man labai patinka aukos vaidmuo, dėl to taip noriu žengti į tą pavojingą zoną, kur užsidega raudona įtampos lemputė ir kur nuolatos paklausiama – ar tikrai esi ta, kuo dediesi? Ar tikrai myli, kaip deklaruoji? Nes juk būtent toks klausimas yra keliamas – ar myli mane tokį, koks esu? Ar priimi mane, kai tave erzinu? Kai verčiu tave jaustis blogai? Kai išmušu tau visus pagrindus iš po kojų? Nesvarbu, darau tai sąmoningai ar netyčia. Svarbu, ar tu priimsi mane tokį, koks su tavimi esu.

Kartais mano atsakymas iš tikrųjų yra ne. Toks tu man nereikalingas. Tokio tavęs negaliu pakęsti. Tokio tavęs nenoriu. Arba pasikeisk, arba eik šalin, nes man sunku su tavim. Tada meilės mūšis mano širdyje būna pralaimėtas. Taip nuspręsdama tarsi pasakau, kad myliu žmones, kurie yra man malonūs, kuriems patinku, kurie man pritaria ir mane gerbia(garbina?). Žodžiu, myliu UŽ KAŽKĄ. Ir tada būna ŽIAURIAI liūdna. Anskčiau nesuprasdavau, kodėl. Dabar suprantu. Kai pralaimiu meilės mūšį ir pasiduodu melui, jog yra mylima už kažką, tuomet nebegaliu tikėti ir tuo, kad pati esu mylima be sąlygų, tik dėl to, kad esu, kad Dievas sukūrė mane. O tai yra didžiausias pragaras.

Visgi, būna atvejų, kai meilės mūšis baigiasi pergale. Tada suprantu, kad jo troškimas yra toks pats, kaip ir mano: jis nelinki man blogo, bet nori būti suprastas, nori įsitikinti, kad yra mylimas, kad jo tiesa, kurią jis neša ir bando pasakyti, yra priimtina, turi vietą po dangumi. Tik ta forma, kurią jis yra išmokęs, kuria jam anksčiau pavykdavo pasakyti savo tiesą, dabar neveikia, net atstumia ir žeidžia mane. Bet pati žmogaus intencija nėra nukreipta prieš mane. Jis nėra man priešas. Jis kaip tik yra tas, kuriam turiu patvirtinti, jog mylima ne už kažką. Mylima, nes meilė YRA. Jos nei atimsi, nei pridėsi, nei nusipirksi, nei parduosi. Ji Yra.

Pralaimiu mūšius tada, kada netikiu meilės nepajudinamumu ir besąlygiškumu. Netikiu amžinu meilės buvimu, kai nesimeldžiu nuoširdžiai. Tik tikrame, atvirame ryšyje su Dievu galiu tikėti meile. Tik pažinusi Dievo meilės besąlygiškumą, galiu remtis į jį ir tikėti. Nes net iš mano pačios vidaus dažnai kyla abejonės balsai: iš tikrųjų tu nemyli, iš tikrųjų tu savanaudė ir apsimetėlė, iš tikrųjų tu bloga ir nieko gero negali, iš tikrųjų visa tai yra spektaklis dėl kitų. Bet tai netiesa. Esu Dievo kūrinys ir pati mano gelmė, bet kurio žmogaus gelmė yra gera, yra gebanti mylėti.

Šiandien aiškiai supratau, kad vienas sunkiausių dalykų yra patikėti, jog esu mylima. Ne už geras savybes, teisingus pasirinkimus, gerus darbus ar įtikinamas kalbas. Tik dėl to, kad Dievas yra meilė ir sukūrė mane, kad mylėtų. Vis iš naujo ir kasdien patikėti tuo – tai yra gražiausia, ką galiu patirti.

Grįžau iš filmo “Fireproof“. Amerikietiško stiliaus krikščioniškas filmas, sukurtas su palyginti mažu biudžetu.

Įstabiausia šiame filme – idėja. Ir dar pabaiga, kai jau atrodo, viskas aišku, bet atsiranda dar viena nuostabi detalė. Kaip ir “Lūšnynų milijonieriuje”, filmas kalba apie meilės nepajudinamumą, amžinumą. Apie tai, kad meilė neatsiejama nuo pasiryžimo, kad tai nėra vėjelis, kuris tai ateina, tai išeina, kad meilė nėra priklausoma nuo aplinkybių. Apie tai, kad meilė tvirtesnė už uolas, ji nepajudinama, ir ji stipresnė už bet kokį nusivylimą, nuoskaudą, pyktį ar neapykantą.

Filmo siužetas kiek netikėtas amerikietiškų filmų fone – pasakojama istorija apie besipykstančią sutuoktinių porą, kurioje nei vienas, nei kitas nebemato prasmės likti kartu. Kvepia skyrybom. Krikščionių kurtame filme kaip meilės šaltinis nurodomas Kristus, Jo atleidimas ir besąlyginė, amžina, ištikima meilė žmogui. Iš čia atsiranda viltis.

Meilė yra tvirta kaip uola, nepajudinama. Ji niekada nesibaigia. Ji neturi pradžios ir pabaigos. Ji nėra jausmas, kuris kada nori ateina, kada nori išeina. Meilė yra pasirinkimas. Meilė yra sprendimas. Apsisprendžiu mylėti ir kaskart darau pastangas, kad išlikčiau meilės kelyje. Ypač tada, kai kitas žmogus nesirenka to paties. Ypač, kai jis atstumia tave ir visas pastangas.

Sakysi, kad tai neįmanoma. Jei tokie yra meilės reikalai, tuomet neįmanoma mylėti ir net nesinori veltis į tokią meilę… Aš labai dažnai taip pagalvoju. Pirmiausia, atrodo, kad tai ne mano jėgoms. Antra – kokia iš to nauda? Juk meilė tampa dar viena pareiga… O kur malonumas? Jei taip galvoji, džiaugiuosi. Jau nebemanai, kad vien savo jėgomis kaip Titanikas galėsi mylėti. Ir kartu supranti, kad ne malonumo jausmas, bet kažkas kitas turėtų būti tavo motyvacija.

Mylėti įmanoma patikėjus Dievo meile. Tokia, kuri neskaičiuoja, nekelia klausimo “kas man iš to?”, kuriai rūpi vien kitas asmuo, jo laimė. Kuri yra amžina, kuri nesirenka mylimųjų pagal jų grožį ar išsilavinimą, gudrumą ar įgūdžius. Kuriai nereikia priežasties, nes ji pati savaime yra. Ir moka vien dovanoti save.

Sunku tuo tikėti? Absoliučiai taip. Joks žmogus nėra mūsų mylėjęs tokia meile. Mes nesame matę tokios meilės atitikmens. Nebent sutikome šventąjį Mums tai atrodo visiškai nerealu. Todėl reikia būti truputį (?) vaikais, reikia tikėti stebuklais. Tikėti tuo, ko nesi matęs, bet kas kartais tave paliečia švelniu vidiniu suplazdėjimu.

Meilei reikia žvėriškos drąsos. Vieniems meilės misija mums yra per sunki, dar daugiau – ji mums vieniems yra neįmanoma. Kad mylėtume, mums reikia Kristaus. Ir tik toks gyvenimas – Meilėje – yra tikras gyvenimas.

Gražiai pasakiau o kaip tuo gyventi? palinkėkite man sėkmės