Šiandien tikinčiųjų bendruomenė šėlsta turime superinę, didelę šventę, savo mintimi labai panašią į Kalėdas. Tai Mergelės Marijos nekalto prasidėjimo šventė.

Aš ne teologė, bet trumpai pasakysiu, ką girdėjau ir supratau (beje, pliusas Marijos radijui – buvau mieste, niekaip negalėjau išsiaiškinti, kokia yra šitos šventės esmė, įsijungiau Marijos radiją mašinoj ir kaip tik kunigas, brolis marijonas aiškino, ką reiškia nekaltas Marijos prasidėjimas).

Nekaltas prasidėjimas – tai pradėjimas be nuodėmės. Dievas sukūrė Mariją laisvą nuo palinkimo į save Dėl to Marija nuo pat pirmos gyvavimo akimirkos (suprantu, kad ne nuo gimimo, bet nuo pradėjimo jos mamos Onos įsčiose, ar kur ten užsimezga zigota… tik turėkit minty, kad Marijos tėveliai mylėjosi nes lytinė sueitis yra tobulas, Dievo sukurtas būdas naujam žmogui atsirasti tarp mūsų) yra laisva ir gali be jokių trukdžių elgtis teisingai, gerai, visuomet rinktis tai, kas Dievui, jai, kitiems teikia džiaugsmą, veda į tiesą. Turbūt galima sakyti, kad Marija yra tobulas žmogus tik nemėginkite jos įsprausti į savo tobulybės supratimą: ji nebuvo dirbtinai pasitempusi, gaunanti būtinai vien dešimtukus universitete , ir pamokslaujanti apie dorovingą gyvenimą. Esame toli nuo supratimo, kas yra tobula. Man tik atrodo, kad šalia tobulo žmogaus jautiesi laisvas, gerbiamas, gali būti savimi, tiesą sakant, būnant šalia tobulo žmogaus net nemąstai apie tą žmogų, apie jo tobulumą. Su juo tiesiog gera būti, su juo norisi ką nors nuveikti, atrasti, pažinti. Su juo atsiveria gyvenimo grožis, su juo jauti, kad gali kažką pakeisti į gerą, kad gali gyventi teisingai, neskriausdamas savęs ir kitų.

Tokia ir mūsų ateitis aišku, mūsų kiekvieno kelias iki tobulybės yra skirtingas. Bet jau galim džiaugtis nes būti laisvam nuo nuodėmės yra gėris ir jis mūsų laukia esu įsitikinusi!!!

Būkite linksmi! Su mergelės Marijos nekalto prasidėjimo švente jus visus!

Mylimieji, spalis – pats geriausias mėnuo atrasti rožinio maldą. Kviečiu kiekvieną dieną sukalbėti rožinį ar bent vieną jo dalį.

Kas yra rožinis ir kaip jį melstis? Skaitykite čia.

Arba kalbėkite jį kartu su Marijos radiju, tiesioginė rožinio transliacija kasdien 14 ir 19 val.

Suprantu, Marijos radijas su rožiniu priešaky pirmiausia asocijuojasi su močiutėmis ir davatkiškumu. Bet žinot, pagyvenę žmonės ne tokie jau durni, ir gyvenimo nemažai matę… Tai kas, kad jų raiškos forma kartais mums nesuprantama. Bandykite pagauti esmę

Gražaus jums spalio su Marija

Papasakosiu jums linksmą nutikimą. Juo galima tikėti, galima tik nusišypsoti ir priimti kaip pasaką. Tik žinokit, kad taip tikrai įvyko mano gyvenime.

Grįžusi po Velykų namo radau pusseserės dovaną. Tarp kitų gražių smulkmenėlių, buvo ir dėžutė su trimis žvakutėmis. Ne šiaip žvakutėmis, bet varlytėmis su knatais ant nugarų Ji ant juoko sako: “Čia tau, kad į princą pavirstų”. Šyptelėjau. Pasidėjau žvakutes ir pamiršau.

Po poros savaičių nutiko taip, kad pritrūkau mažų žvakelių, kurias paprastai dedu prie Marijos ikonėlės. Prisiminiau varlytes. Paėmiau vieną, ant juoko pabučiavau, uždegiau ir padėjau prie Marijos. Mintyse šypsojausi ir pokštavau: “Marija, pavedu tau šį princą”. Po to labai greitai nusipirkau paprastų žvakelių, o varliuką padėjau į šoną. Ir pamiršau. Ir net nebūčiau prisiminus, nebūčiau rašiusi šitos istorijos, jei ne vienas gražus įvykis – aš tikrai sutikau princą. Ir spėkit, kur? Ogi Marijos radijuje

Leiskit man pradėti nuo Adomo ir Ievos Pirmą kartą pamačiau šį vaikiną prieš pora metų Kaune. Ten kartais vyksta Atsinaujinimo dienos – katalikiškas renginys su malda, liudijimais ir kitais krikščioniškais dalykais. Vieno iš užsiėmimų, skirto jauniems žmonėms, tema buvo pašaukimai. Nuėjau – jau buvau pradėjusi sukti galvą, ką turėčiau veikti, kam Dievas sukūrė mane. Auditorijos priekyje stovėjo jaunas vaikinas. Jis pasakojo apie savo gyvenimą. Dabar prisimenu kelias detales – kad sportuoja, kad tėtis sudėtingoje situacijoje, kad labai myli vaikus (tuo metu savanoriavo Kaune su vaikais). Prisimenu kelias sušmėžavusias mintis: šitas vaikinas šventas; esu tikra: visos čia esančios merginos norėtų tokio vyro.

Jis prašė melstis už jį (kaip tik artėjo didžioji savaitė), prašė melstis, kad galėtų apsispręsti – stoti į pranciškonų vienuolyną, ar kurti šeimą. Ir viena, ir kita vaikinui atrodė labai gražu. Širdyje spontaniškai kilo troškimas, kad Dievas duotų jam žinoti, troškimas melstis už jį.

Aišku, išėjus iš auditorijos po kokių penkių minučių galva jau buvo užimta kitais dalykais. Pamiršau ir nemaniau, kad kada prisiminsiu, kad reikės prisiminti…

Prisiminti reikėjo po kokių poros metų, kai į Marijos radijo vakarinę tiesioginę jaunimo laidą atėjo netikėtas svetys – savanoris iš Marijos radijus visame pasaulyje vienijančios organizacijos. Tai buvo tas pats vaikinas. Bet man prireikė kelių valandų ir jo pasakojimo apie sportą, kad prisiminčiau. “Čia tas pats žmogus?” – su nuostaba pagalvojau. Šįkart jis neatrodė toks šventas šnekus, savimi perdėm pasitikintis, stačiokiškas… Net pagalvojau, kad Dievas turbūt suklydo, tiksliau, vaikinas suklydo – jis matyt ne savo kelyje, ne tą pašaukimą pasirinko… Oi, naivuolė Sigutė. Įsivaizdavau, kad šventumas – tai vaikščiojimas ant pirštų galiukų… Tas vaikinas iš tikrųjų šventas, nes labai myli Dievą. Daro tai savotišku, vyrišku būdu. Todėl mano mergaitės širdis per šį susitikimą visiškai juo nesusižavėjo. Ir vėl nemaniau, kad dar kada susitiksim, nebent kaip Marijos radijo kolegos

Kaip ten sakoma? Trečias kartas nemeluoja? Tai va, buvo ir trečias kartas. Vėl Marijos radijuje, per savanorių susitikimą. Va tada jau supratau, kad Dievas kažką nori man pasakyti per šitą žmogų. Ėmiau įdėmiai stebėti, kas jis per vienas Kai liko vien tik jaunimas, pagrindinė diskusijos tema buvo “Kaip sunku Lietuvoje surasti tikinčią antrąją pusę”. Pagrindinis diskutantas buvo naujasis pažįstamas. Juokinga, bet praktiškai visi ten buvusieji turėjo merginas ir vaikinus ar net vyrus. Stovėjau ir klausiausi. Ir galvojau: koks jis juokingas. Mano, kad jis pats rinksis sau žmoną. Buvau įsitikinusi, kad tokius dalykus tvarko Dievas jis dovanoja žmogų, jis nori santuokos, nes “jei Dievas nestato namo, tai ir žmogus nepastatys”. Nuraminau žmogų: “Nesuk galvos, pasitikėk Dievu. Jis suras tau žmoną”. Širdyje šelmiškai šypsojausi.

Tuo metu turėjau studijom, tarpkultūrinei komunikacijai padaryti projektą – pakalbinti Lietuvoje gyvenančius užsieniečius, išsiaiškinti, kaip jiems sekėsi prisitaikyti čia. O mūsų herojus – italas, neblogai kalbantis lietuviškai. Pagalvojau – liuks, vienu šūviu du zuikiai. Padarysiu darbą ir sužinosiu daugiau apie šitą naują mūsų padangių paukštį Po susitikimo trumpam įsireioglinau į jo automobilį, irgi pasmalsauti. Kol jis kalbėjo, žiūrėjau į jo rankų gestus ir man toptelėjo mintis – jie visiškai tokie pat kaip mano dvasios vadovo, italo saleziečio. Pasakiau jam tai. “Alessandro? Jis ir mano dvasios vadovas!” O, Dieve! Pirma mintis, kuri toptelėjo – šventosios Teresėlės tėvai. Jie abu norėjo tapti vienuoliais, bet paraginti dvasios tėvo susituokė ir susilaukė šventų vaikų. Jei teisingai atsimenu, jiedu jau paskelbti palaimintaisiais.

Tada jau rimtai susijaudinau. Kaip tai suprasti? Dieve, ar nori man ką nors pasakyti? Ne, ne, ne, čia tik sutapimas, Siga, nedaryk skubotų išvadų. Dar kiek pakalbėjom apie mūsų dvasios vadovą, koks jis griežtas, ir kaip mums abiems reikia jo griežtumo. Važiuodama namo, vis galvojau, kaip aš atsidūriau pas Alessandro… Kad jis, vaikinas italas turi dvasios vadovą italą, ypač kad savanoriavo per saleziečius – viskas suprantama, bet kaip aš… Niekaip kitaip negaliu to paaiškinti, kaip tik “nekaltais sutapimais” arba Dievo vedimu.

Mūsų susitikimas su Alessandro ir mano sprendimas pasirinkti jį dvasios tėvu – tai dar viena “varliuko” istorija. Pamačiau jį per vieną paskaitą, mane sužavėjo jo būdas sakyti pamokslus vaikams (pavyzdžiui, kad paaiškintų Evangelijos vietą, kur Jėzus sako išsilupti akį ar nusikirsti ranką, jei šios skatina nusidėti, jis pasitelkia pjaustymo lentelę ir kirvį aišku, viskas vyksta juoko firma; arba kad parodytų, kaip plinta Dievo karalystė, jis atsineša karšto vandens ir arbatos ir stikliniame inde parodo visą “sklidimą”). Pradėjau lankytis šv.Jono Bosko (saleziečių įkūrėjo) bažnyčioje Lazdynuose, pamėginau prisijungti į Alessandro suburtą jaunimo grupelę, kuri sekmadieniais užima vaikus. Tuo metu gyvenau pas Assumcion seseris ir mums sesės kaip tik kalbėjo apie dvasinį vadovavimą, kam jis reikalingas ir pan. Mąsčiau, kas geriausiai tiktų būti mano dvasios vadovu. Jau buvau nusižiūrėjusi vieną seserį. Bet kartą susirašinėjom su Alessandro dėl animatorių susitikimo ir iš jo žinutės supratau, kad jam norėtųsi su jaunimu ne tik veikla užsiimti, bet ir dvasiškai juos palydėti. Man pasirodė, kad jis buvo nusiminęs, kad jauni žmonės nesikreipia į jį pagalbos. Pagalvojau – kodėl neišpildyti jo noro. Aš ieškau vadovo, o šis žmogus trokšta tokios tarnystės. Taip ir pradėjom. Dabar kai prisimenu, tai per tuos pora metų, kurie man buvo labai sunkūs (per didelius sunkumus ir dvejojimus skyriausi su vaikinu, kovojau su beveik depresine būsena, bandžiau suprasti pašaukimą, studijavau), bent pora kartų pagalvojau – ne, Dieve, tu suklydai, šitas dvasios vadovas – ne man. Jis kažko nesupranta, jis man per griežtas, aš negaliu taip. Bet tuomet neturėjau jėgų ir laiko blaškytis dar ir dėl dvasios vadovo tai taip ir likom. Ačiū Dievui ir Alessandro už visą meilę ir vedimą. Po truputį pradedu matyti viso to prasmę.

Tai štai. Mūsų dvasios vadovas – tas pats žmogus. Bet ramybės, tiktai ramybės. Tai dar nieko nereiškia.

Kitą dieną vaikinas atvažiavo pas mane į svečius duoti interviu. Kaip brolį krikščionį pavedžiojau po namus, aprodžiau kambarius. Savo miegamajame ant spintos durų esu pasikabinusi Piero Giorgio – jauno italo, palaimintojo-šventojo, labai mylėjusio vargšus – plakatas. Sakau: “Žiūrėk, tavo bendratautis”. “O, jis mano patron!” Suprask, globėjas.

Pieras Giorgo tikrai nuostabus jaunuolis. Kai pirmąkart pamačiau jo nuotrauką (tada jo paskelbimas palaimintuoju buvo dar tik rengiamas), pamaniau – koks gražus jaunas vaikinas. Kaip gaila, kad miręs jau. Dabar mūsų maldos grupė stato spektaklį apie jį – tikrai šventas žmogus. Ne, ne kaip nors pompastiškai šventas, asketas, prisigalvojęs kažkokių mistiškų savęs kankinimo būdų, bet labai praktiškas, besirūpinantis “savo vargšais” žmogus, lygiai kaip ir mes, bandantis suderinti mokslus, sportą, kalnus, draugus ir tarnystę vargingiausiems. Taigi, dar vienas nuostabus bendras dalykas – Pieras Giorgio.

Svečias toliau apžiūrinėja mano rakandus. “O Teresėlė – antra mano globėja”, – sako maldos kampelyje suradęs jos paveikslėlį. Užveriu kambario duris, ant jų – Teresėlės plakatas, dar nuo jos relikvijų kelionės Lietuvoje… Imame abu juoktis. “Aš tave myliu”, – emocionaliai pro juoką tarsteli mano pašnekovas. Žinoma, neturi minty nieko rimto, tik nuostabą… Tikrai įdomu… Dviejų jo globėjų portretai visu gražumu kabo mano kambaryje. Kasryt sveikinuosi su jais ir labai myliu juos abu, ypač Teresėlę. Ji – mano sutvirtinimo šventoji, pasirinkau jos vardą.

Ramiai, Sigute, ramiai. Kvėpuok. Dievas labai myli tave. Tik Jis gali sugalvoti ir padaryti tokius dalykus. Tik Jis taip gali. Ženklai – gražus dalykas. Bet tai – tik ženklai. Galiu ir labai nevykusiai juos perskaityti. Galiu interpretuoti visai ne taip, kaip reikia. Todėl nenoriu nei jums, nei sau pasakyti, kad šis žmogus – manasis. Mes tikrai įdomiai susitikom, istorija tikrai verta romano, ir Dievas tikrai nori mums abiems kažką padovanoti per šitą susitikimą, pažintį. Bet tai ir viskas, ką šią akimirką žinau. Ačiū Dievui už tai. Ir už viską, kas dar laukia ateityje.

O pasakoju visa tai dėl to, kad pasakyčiau – Dievas yra nusotabus. Jis pažįsta mano širdį ir dovanoja pačias gražiausias dovanas. Jis tikrai nori  tikros, pačios tikriausios mano laimės ir pilnatvės. Taip pat Marija. Ji yra. Ji yra su manimi. Ji dėmesinga. Ji priima mano prašymus, žiūri į juos labai rimtai. Ji nuoširdžiai trokšta mano svajonių išsipildymo. Ji nuoširdžiai trokšta, kad būčiau laiminga, kad džiaugčiausi, kad mano gyvenimas būtų spalvotas, pilnas malonių netikėtumų ir steigmenų.

Šiandien yra mergelės Marijos širdies šventė. Ta proga ir pasakoju jums šitą istoriją. Visą savo gyvenimą, visą mano šventojo draugo gyvenimą, visų jūsų gyvenimus pavedu Marijai. Tegu Marija dovanoja mums tai, kas paliestų mus iki gelmių. Tegu Jos nuostabiai mylinti širdis tampa mūsų širdimi.

Ir nebijokim bučiuoti varliuk(i)ų pasirodo, tai tikrai veikia!!!

Esu labai labai laiminga. Žinau, kaip noriu gyventi. Noriu gyventi, kaip moko Marija.

• ROŽINIS – MELSTIS ŠIRDIMI
  
• EUCHARISTIJA – ŠV. MIŠIOS
  
• ŠVENTASIS RAŠTAS
  
• PASNINKAS (DUONA IR VANDUO) – KIEKVIENĄ TREČIADIENĮ IR PENKTADIENĮ
  
• IŠPAŽINTIS – KARTĄ PER MĖNESĮ

Truputį baisu – ar sugebėsiu (ypač dėl pasninko). Bet jei tai iš tikrųjų skirta man, sunku bus tik iš pradžių. Paskui tai turėtų teikti didžiulį džiaugsmą. Jau dabar dalelė širdies stipriai džiūgauja! Marija tokia švelni! Tikra motina. Su ja niekas nebaisu

Prašau maldos už mane.

Ir jau dabar raginu mylėti mergelę Mariją. Ji yra švelnumo įsikūnijimas. Ji tikrai turi tai, ko mirtinai reikia pasauliui, kiekvienam žmogui. Gal palaikysite mane beprote (priimsiu tai kaip komplimentą ), bet šiuo metu esu tikra, kad nėra didesnio turto, didesnio gėrio už mergelę Mariją.

Radau puslapį ir įrašą jame:

“Brangūs vaikai! Esu čia tarp jūsų. Žiūriu į jūsų sužeistas ir neramias širdis. Pasiklydote, vaikai mano. Jūsų žaizdos, padarytos nuodėmės vis didėja ir didėja ir vis labiau jus tolina nuo tikros tiesos. Ieškote vilties ir paguodos klaidingose vietose, o aš jums siūlau nuoširdų pamaldumą, kuris maitinasi meile, pasiaukojimu ir tiesa. Aš jums duodu savo Sūnų.”

Dievo Motina buvo nuliūdusi