Kartais man atrodo, kad visų mano nelaimių priežastis yra ta, kad liaujuosi tikėti Dievu, Jo troškimu padaryti mane laimingiausia, kokia tik galiu būti, liaujuosi į jį kreiptis su visišku pasitikėjimu, liaujuosi nuoširdžiai melstis – gyvai klabėti su Juo. Dažnai bėgu nuo maldos, ji man atrodo kelianti grėsmę mano laisvei ir laimei. Bijau kalbėti su Dievu, nes atrodo, kad tai, ką išgirsiu, bus kažkoks didelis reikalavimas, kurio negalėsiu įvykdyti arba dėl kurio turėsiu labai kentėti (kaip Kristus).

Bijau kančios. Bijau būti nelaiminga. Dėl to kartais slapta nutariu, kad geriau nesusitikti Dievo, neklausti Jo nuomonės, nesiduoti, kad Jis veiktų manyje ir man vadovautų. Tik apsimesti, kad tai darau – įprastai kalbėti maldas, išbūti tą laiką, kurį esu nusistačiusi maldai, bet “nė velnio” neklausyti, net nepažiūrėti į tą pusę, kur manau sutiksiant Dievą. Galiausiai net ir netikiu, kad Jis man gali kažką kalbėti; kalbėti taip, kad aiškiai suprasčiau, kalbėti konkrečiai man ir kalbėti tai, kas mane pradžiugintų, kas padarytų mane iš tiesų laimingą.

Taip ir žaidžiu slėpynes, pati to nesuprasdama. Taip melstis darosi vis nuobodžiau, vis sunkiau, vis labiau erzina ir nervina klauptis savo maldos kampely, priešais ikoną su žvakele. “Kokia nesąmonė, kam to reikia?”

Ir iš tiesų, kam to reikia? Niekam. Na, bent jau Dievui – tikrai ne. Jam nereikia pliusiuko mano krikščioniško gyvenimo pažymių knygelėje (apskritai Jį turėtų erzinti, kad tokią turiu; mintyse, žinoma). Ką tuomet daryti? Liautis melstis? Atsisakyti ankstesnių pažadų Dievui, kuriuos, rodos, su tokia meile ir užsidegimu daviau? To nesinorėtų… Bet taip tęsti, kai malda yra savęs kankinimas, irgi negalima.

Mane asmeniškai iš šitos problemos gelbsti žmonės. Pirmiausia mano dvasios vadovas. Kai tik nueinu pas jį ar pasikalbėti, ar atlikti išpažintį, jis man primena apie džiaugmsą. Susitikimas su Dievu būtinai lydimas džiaugsmo. Malda – tai džiaugsmas. Dievas nėra tas, kuris krauna naštas, bet kaip tik tas, kuris jas nuima nuo mano pečių. Mano išankstinės baimės mane paralyžuoja ir aš pati savo noru atsisakau ateiti pas savo Gelbėtoją, Laisvintoją, atsisakau per maldą priimti gyvenimą, jėgas, džiaugsmą, paguodą.

Kitas žmogus, kuris grąžina mane pas gerąjį Dievą yra viena pagyvenusi moterėlė. Dieve, kokia man laimė, kad galiu ją pažinti, matyti jos gyvenimą, klausytis jos pasakojimų. Ji džiugi, visada šypsosi ir juokiasi, atrodo, tarsi neturėtų problemų.

Tikrai dažnai pamirštu, kad per kelis pastaruosius metus ji beveik neteko regėjimo, gyvena viena, vasarą išvažiuoja į kaimą, kur apskritai retai susitinka su žmonėmis. Ir vis dėlto, retai girdžiu ją kalbant apie visa tai, ji dažniau liudija apie tai, kaip Marija padeda jai ir kitiems, kaip vyksta stebuklai – paprasti kasdieniški gražūs nutikimai, kuriuos ji mato kaip stebuklus.Visada, kai susitinkam, man grįžta jėgos, blaivus protas ir tikėjimas, kad Dievas yra mano pusėje, kad visa tai, kas aptemdo mano padangę, yra ne iš Jo.

Jos dėka, pradėjau maldą suprasti kaip tarnystę kitiems. Pavyzdžiui, ji kiekvieną rožinio dalį paskiria už konkretų žmogų ar žmonių grupę. Vieną meldžiasi už kunigus, kurie susiduria su sunkumais, kitą – už priklausomybėmis sergančius žmones, trečią – už sergančius kaimynus. Taip pat ji sako, kad savaime ateina į mintį tie žmonės, už kuriuos jai reikėtų sukalbėti maldą. Nepagalvokit, tai nėra kokia buhalterija ar mokestis Dievui, kad tas pasigailėtų… Ne. Matau nuoširdų ir besąlyginį pasitikėjimą, kad tik viską pavedus į Dievo rankas, ir atsidavus Jam, tapus Jo nuosavybe ir įrankiu, kažkas gali pasikeisti į gerą.

Kokia esu laiminga, kad galiu sutikti tokius žmones, semtis iš jų tikėjimo, gaivintis kartu su jais. Kiekvienas mes galime, esu tikra. Aš ne kažkokia išskirtinė, aukštesnės prabos ar panašiai. Ne, kaip tik sakyčiau, esu užsispyrusi kietakaktė, kuri nieko nemato ir nieko negirdi. Kaip tankas “einu” pagal savo įsikaltas nuostatas ir net nepagalvoju, kad gali būti kitaip. O pasirodo gali. Ir netgi turi! Mes sukurti būti laimingi. Dievas šito trokšta. Norėčiau įsikalti tai į galvą ir nuolat prisiminti, nuolat kreiptis į Dievą, nuolat prašyti, kad vestų, mokytų, suteiktų išminties, džiaugsmo ir ramybės. Jis gali tai padaryti. Ir nori, tik mes, per savo sužeistumą, baimes, neleidžiame Jam to. Bet net ir tai Jam ne kliūtis. Esu tikra, kad nėra jokio dalyko, kurio Jis negalėtų dėl mūsų padaryti, jei tik Jam leisim.

Tai va, leiskim atrodo, paprasta reikia tik kantrybės daug daug kantrybės ir maldos. Melskimės vieni už kitus!

Diakonas Mindaugas šiandien paskambinęs labai sudomino. Klausė, ar galėtų vaikai kada sukalbėti rožinį per Marijos radiją.

Pasirodo, Pilaitės parapijoje, kurioje jis tarnauja, yra grupelė vaikų, kurie kartą per savaitę susirenka melstis rožinį. Penktokai-šeštokai. Jų yra virš dešimt… Tai vaikai, “pasilikę” bažnyčioje po pasiruošimo Pirmąjai Komunijai.

Nekantrauju pamatyti juos ir sužinoti, kas tai, kas skatina juos melstis šia sena vargdienių malda?..

Aš klausiu:

“Viešpatie, ką turiu daryti, kad įvyktų tai, ko Tu trokšti mano gyvenime? Kokia yra tavo valia?”

Tyla.

Vėl klausiu:

“Viešpatie, kur nori mane matyti? Kokiam gyvenimui sukūrei mane? Kur yra mano kelias?”

Tyla.

“Na, kodėl Tu tyli, Viešpatie? Kodėl neleidi man žinoti, ką pasirinkti, kur mano vieta?”

Ir vėl tyla.

“Koks tu negailestingas, Dieve. Leidi man šitaip kankintis nežinioje… Ir apskritai, koks Tu Dievas, jei negali pasakyti man aiškiai, ką turiu daryti?..”

Nieko.

“Viskas. Gana. Daugiau nebesimelsiu, nes Tu visiškai manęs negirdi. Tau neįdomu, kad man taip skauda širdį, kad draskausi į šalis, kaip galvą pametusi. Nerūpiu Tau. Tu labai žiaurus su manim! Tikras despotas!!!”

Nusikalusi nuo vidinio monologo ir pikta ant viso pasaulio baigiu pokalbį su Dievu.

Po kokių šešių šimtų šešiasdešimt šešių tokių varginančių pokalbių (ačiū Dievui, Jis davė kažkokį keistą užsispyrėlišką mintį, kad privalau likti ištikima maldoje – reguliariai melstis, ar sninga, ar saulė, ar norisi ar nelabai), po visiškos tamsos, nevilties, bebaigiant įsitikinti, kad jau niekada nebūsiu laiminga, kad Dievas atims iš manęs viską, kas man teikia džiaugsmą, pasiduodu ir nesąmoningai pasirinkusi baisiausią savo susikurtą scenarijų, pasakau: “Dieve, jei tai Tavo valia, vis tiek niekur nuo Tavęs nepabėgsiu. Kankink mane visą likusį gyvenimą. Aš sutinku. Nebeturiu jėgų. Pasiduodu.”

Tyla. Nieko neįvyksta. “Nagi, Dieve, nejaugi nenori manęs iki galo nukankinti?”.

Tyla. Nieko neįvyksta.

Tada pajuntu Jo artumą. Negalima žodžiais to nusakyti.

Per vieną akimirką ateina tvirtas žinojimas: Dievui rūpi ne kas kitas, bet vien mano širdis. Jis nenori mane kuo greičiau kur nors įkišti, pastatyti į kažkokį vaidmenį, įkinkyti į sunkų, varginantį jungą, kad aš kentėčiau ir būčiau nelaiminga. Jo tikslas nėra kuo greičiau mane “supakuoti”. Jam rūpiu aš, Sigutė, Jam rūpi mano siela. Jo širdyje nėra laiko nei vietos, nėra vertinimo, nėra penkmečio planų, pareigybių, Jis neskirsto žmonių pagal jų veiklą, nėra kiekybės mato, nėra rangų, yra tik didelis amžinas švelnumas.

Gražiausia yra tai, kad aš kaip tik ir esu ten, kur Dievas nori, kad būčiau. Jis augina mane ten, kur dabar esu. Jis YRA su manimi ten, kur esu. Ir tai Jam svarbiausia – būti kartu. Man nieko nereikia ieškoti, niekur bėgti, kaip tik – būti kur esu. Jis yra čia. Ir daro didelius dalykus mano širdyje. Tik kokio atidumo ir nuolankumo reikia, kad pamatyčiau Dievo darbus savo širdyje, net ne rezultatus, bet patį procesą – Dievas gyvena manyje!!! Ir visuomet gyvens, nepriklausomai nuo to, kur būsiu, ką darysiu.

Tai taip nuramina. Tai vėl leidžia patirti, koks Dievas geras. Koks Jis visiškai kitoks nei aš.

Viešpatie, ačiū Tau už tylų buvimą. Ačiū, kad nepalieki. Ačiū, kad tinku tau tokia, kokia esu, ir kad Tau už viską svarbiau mano laimė. Ačiū Tau. Labai ačiū.