Pieva

Posts Tagged ‘malda’

Šv. Juozapas bandė pakeisti padangą

Neseniai bažnyčia šventė šv. Juozapo dieną. Lyg tyčia tą dieną prakiuro automobilio padanga. Ratlankis jau lietė žemę, važiuoti su tokia nebegalėjau. Bbjaurybė ratas taip užrūdijo prie stebulės, kad negalėjau jo nuimti.

Dieve, galvoju, kur teisybė? Viską padariau – damkratu automobilį pakėliau, varžtus atsukau (kaip specialiai neapmokyta moteris labai daug padariau), ir dar ne pabaiga.

Rankos purvinos ir tepaluotos. Į darbą vėluoju. Stoviu ir svarstau, ką daryti. (daugiau…)

Pasaulio katalikai Didįjį penktadienį melsis rožinį

Kunigas egzorcistas Arnoldas Valkauskas Facebooke parašė:

Sveiki visi,
Įsivaizduokite, kas būtų, jei viso pasaulio katalikai melstųsi rožinį tą pačią dieną! Taip buvo 1573 m. spalio mėnesį, kai, visiems krikščionims meldžiantis rožinį, Europa buvo išvaduota nuo galingojo turkų laivyno invazijos.

Tad šių 2013 m. Didįjį penktadienį, kovo 29 d., visi melskimės rožinį už taiką pasaulyje ir dorovinių vertybių sugrįžimą į mūsų bendruomenes.

Prašytume šią žinią išsiųsti visiems katalikams iš jūsų adresų sąrašo ir paprašyti, kad jie šią žinią išplatintų visiems katalikams iš jų adresų sąrašų. Su šiomis intencijomis vienykimės vienoje iš galingiausių maldų dieną, kurią galima priskirti prie sakraliausių mūsų liturginiuose metuose.

Telaimina Jus visus Dievas!

Jei teisingai supratau, tai yra dvasininko Bastin Joseph pasiūlymas.

KVIEČIU MELSTIS KARTU 🙂 penktadieniais katalikai kalba kančios slėpinius. Kaip kalbėti rožinį, rasite čia.

Raktas į laimę – meilės ieškoti ten, kur jos iš tiesų yra

Yra dalykų ir žmonių, kurių dėka suprantu, kaip labai trokštu meilės. Pamatau trūkumą, ertmę savyje, kuri tuščia. Arba tiksliau pamatau, kiek dar daug savyje nematau, kiek daug manęs yra paslėpta nuo manęs pačios. Kokia didžiulė ta grėsminga tamsa! Kokią didelę baimę ji man kelia!

Aš nuoširdžiai bijau savęs pačios, to, kokia didinga arba kokia menka galiu būti! Labiausiai, kokia didinga ir dieviška būtybė esu giliai širdyje. Mane tai siaubingai gąsdina.

Kada tai nutinka? (daugiau…)

Mažieji mano stebuklai ir kokia prasmė melstis

Stebuklai yra geras dalykas 🙂 ir paprastai jie yra tokie, kurių gali ir nepriskirti stebuklams. Tiesiog maži nuostabūs sutapimai.

Ir man toks vienas nutiko.

Kai taip netikėtai ir negražiai nutrūko mano tarnystė Marijos radijuje, praradau pagrindą po kojom. Jau kurį laiką nebeturėjau vilties, kad galiu ką nors pakeisti. Jaučiausi visiškai bejėgė, negalinti nieko.

Tokia beveik skeptikė nuėjau į Dievo gailestingumo šventovę. Ten iš 13 į 14 mėnesio dieną būna adoracija per visą naktį. Pasilikau ten. Visai be jokios vilties ar įpatingos intencijos. Pasilikau beveik tik todėl, kad nesinorėjo pas nieką prašytis nakvynės.

Nors, tiesą sakant, giliai širdy dėl visko pykau, buvau viskuo nusivylusi, tame tarpe ir Dievu. Dėl tos kvailos dabartinės situacijos, kad su darbu nejudu nei pirmyn, nei atgal. Dėl nelemto įsimylėjimo, apie kurį net kalbėti normaliai nemoku. Dėl baisaus vidinio nusivylimo, kad viskas galėjo šitaip šūdinai susiklostyti. Viską atsinešiau su savimi į tą adoraciją. Ir širdyje susiraukusi, nepatenkinta, stumtelėjau viską artyn prie altoriaus. Turėkis, jei taip nori… Man jau nusispjaut, ką darysi su tuo, ar apskritai ką nors darysi. Man jau visiškai nusispjaut. Vis tiek tavimi abejoju. Jei viską galėtum, man taip nebūtų nutikę.

Sėdėjau ir nieko, absoliučiai nieko gražaus Jam nesakiau. Tik retkarčiais atsidusdavau, kam Jis taip viską padarė arba nusišypsodavau iš savęs: Siga, ką tu čia veiki? Neturėjau jokios maldaknygės, nei Biblijos. Tik rožinį. Porą kartų per naktį sukalbėjau, tada dar gailestingumo vainikėlį. Bet ir tam nesuteikiau jokios reikšmės. Širdyje nebuvo jokio, absoliučiai jokio virpesio, jokio jausmo. Ir nenorėjau, kad būtų. Norėjau, kad viskas viduje baigtųsi.

Susisukusi į miegmaišį prasėdėjau ten aštuonias valandas. Tik apie rytą jau sunkiai laikiausi, buvau lūžusi kokioms dešimčiai minučių. Bet ne, sakiau, prabūsiu čia visą naktį ir nemiegosiu. Pasiryžau, dėl to reikia atlikti iki galo. Norėjau pasiekti šito užsibrėžto tikslo. Nors ir netikėjau, kad kažkas pasikeis.

Ir ką jūs galvojat? Kitą dieną po nakties adoracijoje paskambino draugas ir papasakojo, kad vakar jį aplankė bičiulė, dirbanti Lietuvos ryte. Portalas lrytas.lt ieško žmonių, gal aš norinti ten padirbėti. Pasakiau – esu nieko prieš. Juk nuo sausio ieškau darbo. Po kelių valandų sulaukiau redaktoriaus skambučio. Jam patiko mano balsas 🙂 sutarėme kitą savaitę susisiekti ir susitikti.

Tą patį vakarą ėmiau džiaugsmingai ieškoti vietos, kur gyventi Vilniuje. Ir tą patį vakarą jau gavau žinutę apie galimybę gyventi prie Mykolo bažnyčios, praktiškai pačiame Vilniaus centre. Kitą dieną – žinia apie kambarį prie Rotušės aikštės. Mintyse buvau nusistačiusi sau ribą – 300 litų per mėnesį. Ir, ką tu pasakysi? Tas kambarėlis man kainuotų 200 litų plius komunaliniai – nuo 70 iki 130 lt per mėnesį.

Neįtikėtina… Ar tai, kas įvyko, susiję? Ar tiesiog nuostabiai sutapo visų tų dalykų laikas? Ar jei nebūčiau praleidusi nakties šventovėje, ar įvykiai būtų klostęsi taip pat? O jei visiškai taip pat, ar tokiu atveju praleidau laiką veltui?

Gražiausia tai, kad liko paslaptis. Ar jis gali būti toks nuostabus? Toks, kuris girdi visus mano atodūsius, visas aimanas, net tokias, kurių nemoku išsakyti? Net tų, kurių dar pati nesuprantu? Ir liko visiška laisvė. Kaip ir tą naktį, kur nejaučiau jokio spaudimo nuspręsti, pasilikti bažnyčioje ar keliauti į šiltą lovą, ir dėl bendravimo su Dievu esu laisva. Ir gali būti, kad nuo mano maldų tokie malonūs „sutapimai“ nepriklauso; juk yra parašyta, kad Dievas geras visiems – blogiems ir geriems.

Tik gal aš būčiau kitokia. Netikinti, kad kažkas mane girdi ir supranta. Kad kažkas kenčia su manimi didžiausiuose sunkumuose, kad kažkas nori man gero iš visos širdies. Būčiau vieniša ir visur ieškanti atramos. Mažiau mylinti žmones. Būčiau kitokia.

Tai gal tokia ir yra prasmė melstis – likti prie paslapties/slėpinio ir tyrinėti? Klausti, mėginti, ieškoti tiesos? Mylėti, net kai negali suprasti? Mylėti tai, ko iki galo nepažįsti? Ir vis labiau pažinti? O koks jūsų atsakymas?

Jei murmėjimą pakeistum malda

Vyskupas Jonas Kauneckas per vyskupo R. Krikščiūno laidotuves šį ketvirtadienį Prisikėlimo bažnyčioje Kaune išsakė šią mintį, jau ne kartą išsakytą, bet ir vėl nuskambėjusią kažkaip labai naujai. Kiek murmėjimo ir nepasitenkinimo ir kiek mažai maldos. O blogiausia – kaip sunku melstis užuot bumbėjus. Apima toks geras jausmas, kalbant apie kažką negero. Toks teisuolis pasijauti. Toks kovotojas. Esi toks geras, kai piktiniesi blogiu.

O niekas nesikeičia. Lieki truputį patenkintas savo įžvalgumu ir griežtumu, tavo klausytojas irgi griežia dantimis – uch kaip gerai išdėjai viską į šuns dienas. Kaip viską puikiai išmanai ir koks esi teisus.

Bet man vis neduoda ramybės: o kas iš to? Ar kas nors pasikeitė? Ar pasidarė geriau?

Man rodos, ką tik praradai geras penkiolika minučių, kurias galėjai praleisti Kūrėjo akivaizdoje.

Nesakau, kad nereikia pripažinti to, kas bloga. Privaloma pripažinti, atpažinti ir klausyti Dievo, ką Jis nori, kad darytume – galbūt tai yra sritis, į kurią esame pašaukti darbuotis. O gal ir ne. Gal tik tokia sritis, už kurią esame kviečiami melstis, apie kurią mokyti žmones, padaryti ją aiškesnę (daug problemų kyla tik todėl, kad žmonės nesusikalba ar pritrūksta informacijos), o gal tai vieta, kur pirmiausia mums patiems reikia atsivertimo. Gal objektyviai problemos nėra, bet mūsų sužeidimai vieną ar kitą dalyką mato kaip problemą.

Gyvenimas nepraleidžia progos grąžinti mus iš iliuzijų į realybę. Jei kažkas mus nervina ar kelia pyktį, pirmiausia tai rodo apie kažką mūsų viduje, kažką, kas dar nesutvarkyta. Nes šiaip jau, mūsų „darbas“ – dėkoti už viską. Vien tai, kad dalykai yra, yra priežastis dėkoti. O visa kita – mūsų žvilgsnio ir kūrybos, valios, darbo arba nuolankumo reikalas.

Gal per radikaliai čia sakau. Kaip, pavyzdžiui, žiūrėti į vaikus tvirkinantį pedofilą? Man šita tema kažkodėl skaudesnė net už karą, genocidą ar dar ką baisaus. Kaip reikėtų reaguoti, jei mano artimas būtų taip sužeistas?

Nežinau. Žinau tik, kad čia esame ir tam, kad labai daug iškentėtume. Kuo didesnis sužeidimas, tuo didesnė kančia, tuo daugiau laiko ir daugiau maldos reikia. Tuo daugiau laiko prireikia praleisti Meilės akivaizdoje. Mes negalime atleisti. Galime tik melsti, kad Dievas atleistų per mus.

Ir murmėjimai ar bumbėjimai visokie, taip pat apkalbos yra nepriimtos kančios ženklas. Atsisakau kentėti dėl to, kas man skaudu, atsisakau šitą klausimą atnešti pas Viešpatį ir pasitikėti Jo atsakymu, Jo pagalba. Atsisakau laukti ir skirti tam laiko. Atsisakau ir dėl to atsisikiriu nuo savęs, nuo Dievo.

Paguoda tik ta, kad galiu bet kada grįžti. Vienas kunigo Veprausko sakinys, pasakytas per laidą, mane supurtė. Jis atsakinėjo apie atlaidus mirusiesiems, kai gyvieji meldžiasi už mirusius giminaičius ir taip pelno jiems atlaidus. Man buvo naujiena, kad tokiu būdu atleidžiamos ne nuodėmės, kurios jau atleistos Kristaus mirtimi, bet bausmės už nuodėmes.

Reiškia, kad daryti nuodėmes, reiškia krauti sau didžiules kančias. Nepaisant to, kad nuodėmės atleidžiamos, turime atsakyti už nuodėmių rezultatus. Tarkime, narkomanas „išsigydo“ priklausomybę, bet įsivaizduokit, jis yra prakaifavęs visus savo pinigus, prisiskolinęs svetimų, praradęs šeimą, bent jau ryšį su jais. Net gi būdamas sveikas (sąlyginai), jis yra viską praradęs ir turi nemažai stengtis, jei nori tai ar bent dalį to atkurti.

Supratau savo pasirinkimo rimtumą. Nuodėmės pasekmė mano gyvenime yra griaunanti ir vėliau pareikalauja didelių pastangų atstatyti, kas buvo sugriauta.

Žinau, kad nusidėsiu. Per daug silpna esu ir pasipūtusi, be to nuodėmės (kai noriu jų atleidimo) grąžina pas Dievą. Meldžiu, kad Jis duotų atpažinti, kai elgsiuosi blogai, o murmėjimą ir apkalbas pakeisti malda.

Tikėti ir melstis

Pastaruoju metu pradedu melsti tikėjimo malonės. Dažnai turiu prisipažinti, kad ir Šv. Mišių metu: „Dieve, aš netikiu. Netikiu, kad Tu esi. Netikiu, kad gali čia būti.“ Kai prisipažįstu, pasidaro lengviau. Suprantu, kad dažnai painioju žodžių „tikiu“ ir „jaučiu“ prasmę.  Greičiau mano prisipažinimas reiškia, kad nejaučiu Dievo.

Nejaučiu. Tai didelė tragedija tokiai viską jaučiančiai sielai kaip maniškė 🙂 Dabar galiu rinktis dar labiau tikėti. Dabar esu visiškai laisva pasirinkti – tikėti ar ne. Baisoka. Kai taip nieko nejaučiu, bet kurią minutę galiu pasirinkti netikėti. Vis dėlto noriu tikėti, nes netikėti – labai liūdna.

Be tikėjimo malonės, taip pat (kai turiu pakankamai nuolankumo) prašau maldos malonės. Pasirodo, galėjimas iš tikrųjų melstis (tai gali nutikti nebūtinai bažnyčioje, maldos kampelyje ar kitoje šventoje vietoje) yra Dievo dovana.  Tai Dievas kalbina mane, o ne aš Jį. Tik kai esu pakankamai blaivi nuo jausmų ir nuolanki, galiu tai atpažinti.

Nieko baisaus priklausyti nuo Dievo (nors kartais tai supratusi, galiu numirti iš baimės). Jis viską mums duoda (kalbu pirmiausia apie meilės, bendrystės ir kt. dvasinius poreikius). Jis vienintelis yra iš tikrųjų dosnus ir iš tikrųjų mylintis mus be išskaičiavimų, mylintis, net kai žino, kad galime ir neatsiliepti į Jo kvietimą.

Velnias iš tikrųjų yra

Dalis jūsų juoksis, ar net palaikys mane prisiskaičiusia pasakų arba truputį pačiuožusia. Tai geras ženklas 🙂

Dalis jūsų entuziastingai pritars. Nors ši žinia visai neturėtų kelti entuziazmo.

Labiausiai man patiksite tie, kurie susidomėsite ir skaitysite toliau 🙂

Šįvakar Marijos radijuje su kunigu egzorcistu Arnoldu Valkausku kalbėjome apie apsėdimus; konkrečiai apie jausmus ir mintis, kurie kyla, žiūrint egzorcizmo „seansus“, lietuviškai maldas, – į velnio tąsomus žmones, ne savu balsu šaukiančius visokius prakeikimus arba labai konkrečias egzorcisto nuodėmes. (Žiūrėjom tokią laidą važiuodami iš Šiluvos, penktadienį)

Prisipažinsiu, mane, kaip koks siaubiakas, tas vaizdas labai sujaudino ir sukėlė didelį nerimą. Pasijutau be proto nesaugi, tarsi už kiekvieno kampo tūnotų velnias tik ir tykantis mane apsėsti ir mane kankinti.

Na, taip ir yra 🙂 jis labiausiai nori mano mirties, ilgos ir kankinamos… jis yra aktyvus, jis nekenčia žmogaus taip stipriai, kaip nė vienas iš mūsų arba visi kartu paėmus. Ir per egzorto maldas tas matyti – jis nekenčia žmogaus, jo kūno ir sielos, jis iš tikrųjų nekenčia žmogaus, net gi to, kuris jam atiduoda savo gyvenimą, jis nekenčia žmogaus. Verta pamatyti tai, tą jo neapykantą ir su kokiu aršumu jis nori pasilikti žmoguje, kaip nuožmiai jis siekia neišeiti.

Kylantis nerimas man rodo, kad tikėjimas Dievu dar nepersmelkė manęs visos. O juk Naujajame Testamente esu perspėjama, kad laikų pabaigoje bus baisių dalykų. Bet net ir tada neturėčiau baimintis, mano keliai neturėtų sulinkti. Net patys baisiausi reginiai neturėtų išmušti manęs iš pasitikėjimo vėžių.

Pasitikėjimo, kad Dievas visa tai nugalėjo, kad dabar jau Jis, o ne velnias valdo šitą pasaulį. Kad Jis yra nugalėjęs ir tai, ką mes matome, tėra tik liekanos, gaivalas, kuriam tiesiog lemta pražūti.

Kita vertus, vis dar vyksta rimta kova. Joje Dievas be žmogaus sutikimo – bejėgis. Jei žmogus nesutinka, Dievas negali nieko padaryti. Bet. Užtenka tik spustelti ranką, kai nebėra jėgų padaryti ką nors daugiau, kad Dievas įsikištų. (Prisimenu vieną monsinjoro Vincento Jalinsko liudijimą, kai jis pasakojo, kaip labai silpno ligonio prašė tik spustelti ranką, jei jis sutinka. Taip kunigas sakė tikėjimo išpažinimą, o ligonis tik spusteldavo jo ranką. Žiūrint iš šono, be tikėjimo, tai atrodo niekniekis. Bet jei pripažįstame, kad yra dvasinis pasaulis ir koks jis realus, šio mažo gesto svoris – visai kitas).

Nepamrškite to – kartais užtenka mažo gesto; melskitės vieni už kitus, kad galėtume šiuos mažus gestus kaskart padaryti. Malda padeda labai realiai. Tikėkite tuo 🙂 ir dėkokite – dėkojimo dvasia yra Dievo dvasia. Ačiū tau, Dieve, kad esi. Ačiū, kad esi mano pusėje! Ačiū, kad viską padarei dėl manęs! AČIŪ :*

Baimė melstis

Kartais man atrodo, kad visų mano nelaimių priežastis yra ta, kad liaujuosi tikėti Dievu, Jo troškimu padaryti mane laimingiausia, kokia tik galiu būti, liaujuosi į jį kreiptis su visišku pasitikėjimu, liaujuosi nuoširdžiai melstis – gyvai klabėti su Juo. Dažnai bėgu nuo maldos, ji man atrodo kelianti grėsmę mano laisvei ir laimei. Bijau kalbėti su Dievu, nes atrodo, kad tai, ką išgirsiu, bus kažkoks didelis reikalavimas, kurio negalėsiu įvykdyti arba dėl kurio turėsiu labai kentėti (kaip Kristus).

Bijau kančios. Bijau būti nelaiminga. Dėl to kartais slapta nutariu, kad geriau nesusitikti Dievo, neklausti Jo nuomonės, nesiduoti, kad Jis veiktų manyje ir man vadovautų. Tik apsimesti, kad tai darau – įprastai kalbėti maldas, išbūti tą laiką, kurį esu nusistačiusi maldai, bet „nė velnio“ neklausyti, net nepažiūrėti į tą pusę, kur manau sutiksiant Dievą. Galiausiai net ir netikiu, kad Jis man gali kažką kalbėti; kalbėti taip, kad aiškiai suprasčiau, kalbėti konkrečiai man ir kalbėti tai, kas mane pradžiugintų, kas padarytų mane iš tiesų laimingą.

Taip ir žaidžiu slėpynes, pati to nesuprasdama. Taip melstis darosi vis nuobodžiau, vis sunkiau, vis labiau erzina ir nervina klauptis savo maldos kampely, priešais ikoną su žvakele. „Kokia nesąmonė, kam to reikia?“

Ir iš tiesų, kam to reikia? Niekam. Na, bent jau Dievui – tikrai ne. Jam nereikia pliusiuko mano krikščioniško gyvenimo pažymių knygelėje (apskritai Jį turėtų erzinti, kad tokią turiu; mintyse, žinoma). Ką tuomet daryti? Liautis melstis? Atsisakyti ankstesnių pažadų Dievui, kuriuos, rodos, su tokia meile ir užsidegimu daviau? To nesinorėtų… Bet taip tęsti, kai malda yra savęs kankinimas, irgi negalima.

Mane asmeniškai iš šitos problemos gelbsti žmonės. Pirmiausia mano dvasios vadovas. Kai tik nueinu pas jį ar pasikalbėti, ar atlikti išpažintį, jis man primena apie džiaugmsą. Susitikimas su Dievu būtinai lydimas džiaugsmo. Malda – tai džiaugsmas. Dievas nėra tas, kuris krauna naštas, bet kaip tik tas, kuris jas nuima nuo mano pečių. Mano išankstinės baimės mane paralyžuoja ir aš pati savo noru atsisakau ateiti pas savo Gelbėtoją, Laisvintoją, atsisakau per maldą priimti gyvenimą, jėgas, džiaugsmą, paguodą.

Kitas žmogus, kuris grąžina mane pas gerąjį Dievą yra viena pagyvenusi moterėlė. Dieve, kokia man laimė, kad galiu ją pažinti, matyti jos gyvenimą, klausytis jos pasakojimų. Ji džiugi, visada šypsosi ir juokiasi, atrodo, tarsi neturėtų problemų.

Tikrai dažnai pamirštu, kad per kelis pastaruosius metus ji beveik neteko regėjimo, gyvena viena, vasarą išvažiuoja į kaimą, kur apskritai retai susitinka su žmonėmis. Ir vis dėlto, retai girdžiu ją kalbant apie visa tai, ji dažniau liudija apie tai, kaip Marija padeda jai ir kitiems, kaip vyksta stebuklai – paprasti kasdieniški gražūs nutikimai, kuriuos ji mato kaip stebuklus.Visada, kai susitinkam, man grįžta jėgos, blaivus protas ir tikėjimas, kad Dievas yra mano pusėje, kad visa tai, kas aptemdo mano padangę, yra ne iš Jo.

Jos dėka, pradėjau maldą suprasti kaip tarnystę kitiems. Pavyzdžiui, ji kiekvieną rožinio dalį paskiria už konkretų žmogų ar žmonių grupę. Vieną meldžiasi už kunigus, kurie susiduria su sunkumais, kitą – už priklausomybėmis sergančius žmones, trečią – už sergančius kaimynus. Taip pat ji sako, kad savaime ateina į mintį tie žmonės, už kuriuos jai reikėtų sukalbėti maldą. Nepagalvokit, tai nėra kokia buhalterija ar mokestis Dievui, kad tas pasigailėtų… Ne. Matau nuoširdų ir besąlyginį pasitikėjimą, kad tik viską pavedus į Dievo rankas, ir atsidavus Jam, tapus Jo nuosavybe ir įrankiu, kažkas gali pasikeisti į gerą.

Kokia esu laiminga, kad galiu sutikti tokius žmones, semtis iš jų tikėjimo, gaivintis kartu su jais. Kiekvienas mes galime, esu tikra. Aš ne kažkokia išskirtinė, aukštesnės prabos ar panašiai. Ne, kaip tik sakyčiau, esu užsispyrusi kietakaktė, kuri nieko nemato ir nieko negirdi. Kaip tankas „einu“ pagal savo įsikaltas nuostatas ir net nepagalvoju, kad gali būti kitaip. O pasirodo gali. Ir netgi turi! Mes sukurti būti laimingi. Dievas šito trokšta. Norėčiau įsikalti tai į galvą ir nuolat prisiminti, nuolat kreiptis į Dievą, nuolat prašyti, kad vestų, mokytų, suteiktų išminties, džiaugsmo ir ramybės. Jis gali tai padaryti. Ir nori, tik mes, per savo sužeistumą, baimes, neleidžiame Jam to. Bet net ir tai Jam ne kliūtis. Esu tikra, kad nėra jokio dalyko, kurio Jis negalėtų dėl mūsų padaryti, jei tik Jam leisim.

Tai va, leiskim 🙂 atrodo, paprasta 🙂 reikia tik kantrybės 🙂 daug daug kantrybės 🙂 ir maldos. Melskimės vieni už kitus!

Vaikai, kurie meldžiasi rožinį

Diakonas Mindaugas šiandien paskambinęs labai sudomino. Klausė, ar galėtų vaikai kada sukalbėti rožinį per Marijos radiją.

Pasirodo, Pilaitės parapijoje, kurioje jis tarnauja, yra grupelė vaikų, kurie kartą per savaitę susirenka melstis rožinį. Penktokai-šeštokai. Jų yra virš dešimt… Tai vaikai, „pasilikę“ bažnyčioje po pasiruošimo Pirmąjai Komunijai.

Nekantrauju pamatyti juos ir sužinoti, kas tai, kas skatina juos melstis šia sena vargdienių malda?..

Kai į klausimus atsakinėja Dievas

Aš klausiu:

„Viešpatie, ką turiu daryti, kad įvyktų tai, ko Tu trokšti mano gyvenime? Kokia yra tavo valia?“

Tyla.

Vėl klausiu:

„Viešpatie, kur nori mane matyti? Kokiam gyvenimui sukūrei mane? Kur yra mano kelias?“

Tyla.

„Na, kodėl Tu tyli, Viešpatie? Kodėl neleidi man žinoti, ką pasirinkti, kur mano vieta?“

Ir vėl tyla.

„Koks tu negailestingas, Dieve. Leidi man šitaip kankintis nežinioje… Ir apskritai, koks Tu Dievas, jei negali pasakyti man aiškiai, ką turiu daryti?..“

Nieko.

„Viskas. Gana. Daugiau nebesimelsiu, nes Tu visiškai manęs negirdi. Tau neįdomu, kad man taip skauda širdį, kad draskausi į šalis, kaip galvą pametusi. Nerūpiu Tau. Tu labai žiaurus su manim! Tikras despotas!!!“

Nusikalusi nuo vidinio monologo ir pikta ant viso pasaulio baigiu pokalbį su Dievu.

Po kokių šešių šimtų šešiasdešimt šešių tokių varginančių pokalbių (ačiū Dievui, Jis davė kažkokį keistą užsispyrėlišką mintį, kad privalau likti ištikima maldoje – reguliariai melstis, ar sninga, ar saulė, ar norisi ar nelabai), po visiškos tamsos, nevilties, bebaigiant įsitikinti, kad jau niekada nebūsiu laiminga, kad Dievas atims iš manęs viską, kas man teikia džiaugsmą, pasiduodu ir nesąmoningai pasirinkusi baisiausią savo susikurtą scenarijų, pasakau: „Dieve, jei tai Tavo valia, vis tiek niekur nuo Tavęs nepabėgsiu. Kankink mane visą likusį gyvenimą. Aš sutinku. Nebeturiu jėgų. Pasiduodu.“

Tyla. Nieko neįvyksta. „Nagi, Dieve, nejaugi nenori manęs iki galo nukankinti?“.

Tyla. Nieko neįvyksta.

Tada pajuntu Jo artumą. Negalima žodžiais to nusakyti.

Per vieną akimirką ateina tvirtas žinojimas: Dievui rūpi ne kas kitas, bet vien mano širdis. Jis nenori mane kuo greičiau kur nors įkišti, pastatyti į kažkokį vaidmenį, įkinkyti į sunkų, varginantį jungą, kad aš kentėčiau ir būčiau nelaiminga. Jo tikslas nėra kuo greičiau mane „supakuoti“. Jam rūpiu aš, Sigutė, Jam rūpi mano siela. Jo širdyje nėra laiko nei vietos, nėra vertinimo, nėra penkmečio planų, pareigybių, Jis neskirsto žmonių pagal jų veiklą, nėra kiekybės mato, nėra rangų, yra tik didelis amžinas švelnumas.

Gražiausia yra tai, kad aš kaip tik ir esu ten, kur Dievas nori, kad būčiau. Jis augina mane ten, kur dabar esu. Jis YRA su manimi ten, kur esu. Ir tai Jam svarbiausia – būti kartu. Man nieko nereikia ieškoti, niekur bėgti, kaip tik – būti kur esu. Jis yra čia. Ir daro didelius dalykus mano širdyje. Tik kokio atidumo ir nuolankumo reikia, kad pamatyčiau Dievo darbus savo širdyje, net ne rezultatus, bet patį procesą – Dievas gyvena manyje!!! Ir visuomet gyvens, nepriklausomai nuo to, kur būsiu, ką darysiu.

Tai taip nuramina. Tai vėl leidžia patirti, koks Dievas geras. Koks Jis visiškai kitoks nei aš.

Viešpatie, ačiū Tau už tylų buvimą. Ačiū, kad nepalieki. Ačiū, kad tinku tau tokia, kokia esu, ir kad Tau už viską svarbiau mano laimė. Ačiū Tau. Labai ačiū.