Šiandien tokia diena, kai žiauriai skauda. Neklauskit, kokia objektyvi to priežastis. Aš nežinau. Kartais taip būna, kad nė nesuprantu.

Ar galima liūdėti? Ar dar laikytis?

Užgniaužti jau nebeišeina – per daug visko.

Užsimerkiu. Suprantu, kad jau nieko negaliu padaryti. Nebeturiu jėgų laikyti skausmo uždaryto. Laikas atidaryti ir galbūt iki ausų pasinerti į tą nežinomybę. Nežinau, kas bus su manim. Nei kuo viskas baigsis. Yra vienintelė mintis – gniaužti ir laikyti nebeturiu jėgų.

Susitaikau su mintimi, kad būsiu sudraskyta, susigūžiu, liaujuosi laikyti narvą, kuriame, esu įsitikinusi šimtu procentų, yra nevaldomas, žiaurus žvėris, jaučiu jo blaškymąsi. Laukiu, kada jo dantys susmigs į mane. Bet jau taip viskas vienodai, kad net noriu, kad viskas greičiau pasibaigtų…

Jau kelios akimirkos, kai paleidau, kai laukiu, kai visu kūnu tikiuosi suleidžiamų dantų… Bet nieko nevyksta. Tada paleidžiu save, išleidžiu visas mintis paskraidyti. Nieko nėra tik aš, tik mano vidinės platybės. Čia gera būti, lakstyti po savo pievas, bėgti užsimerkus, gal net ne savo kūnu. Viskas lengva. Kaip mamos pilve, kaip dideliuose pūkų pataluose, kaip švelniame Dievo glėby.

Tai kur gi tas žvėris, kuris su visa jėga bandė ištrūkti iš narvo? Kodėl jis nepuola? Juk buvo iššiepęs dantis. Juk tiek energijos skyriau tam, kad sulaikyčiau jį ir apsisaugočiau nuo jo puolimo… O jis, gavęs laisvę, nepuola, net nebesitranko narve.

Pailsėjusi atsimerkiu. Nežinau, kiek praėjo laiko. Atrodo, buvau kažkur kitur. Narvas tuščias. Ir niekas netyko. Kaip tai gali būti? Kur yra manasis žvėris? Nesuprantu…

Panašu, kad košmaras baigėsi. Tereikėjo paleisti. Pabūti neįtempus smegenų. Pamatyti, kad tą narvą pati susikuriu, pati išgalvoju žvėrį, kad turėčiau ką laikyti, kam sutelkti jėgas.

Palieku senus narvo griaučius. Atpalaiduoju rankų raumenis, išsitiesiu, atsigulu ant nugaros. Jau gali atsipalaiduoti – visa tai tebuvo blogas sapnas, visa tai tebuvo mano baimė, visa tai tebuvo mano išsigalvojimas, kad aš laikau savo pasaulį savo rankose ir be mano pastangų jis sugrius…

Niekas nesugriuvo. Atvirkščiai – dabar galiu būti laisva.

Dar niekada, niekada nemačiau tokio smagaus dalyko

Ačiū Giedriui už nuorodą!

Šiandien viena tokių dienų – niūrių ir tuščių. Ne tik dėl oro, ar dėl to, kad pasilikau namie tvarkytis, bet ir dėl tuštumos, liūdesio širdyje. Nežinau, kodėl taip yra. Atrodo, objektyvios priežasties nėra. Ir vis tiek – liūdna.

Vienintelis dalykas, kuris suteikia šią minutę jėgų – tai ausinukas su Naujojo Testamento įrašu. Vyriškas balsas skaito Evangelijas, laiškus. Tarsi pats Jėzus kalbėtų: “tavo tikėjimas išgelbėjo tave”… “tavo nuodėmės atleistos”… “ramybė tebūna šiems namams”… “kelkis ir eik”… “štai aš siunčiu jus kaip ėriukus tarp vilkų”… “tą valandą jums bus duota, ką turite sakyti”…”ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti, aš jus atgaivinsiu”…

Klausantis Dievo žodžio, atrodo, kad Jis pats yra su manimi. Tai ir yra liūdesio priešnuodis – patirtis, kad Dievas yra čia pat, labai arti, beveik mano ausyse tai teikia vilties, kad viskas, ką darau, nėra veltui ir turi prasmę. Kad aš nesu veltui. Šitas kalbėjimas per ausinukes mane veikia kaip degalai kartais galvoju, kad geriau nė akimirkai nenusiimti ausinukių…

Vilties. Tikros, didelės vilties! Tegu blogas oras, šviesos stoka, nuobodulys neužvaldo jūsų širdžių. Klausykitės ir tikėkit – Dievas yra arti, Dievas turi beribę jėgą kurti ir mylėti. Jis galingas ir švelnus, tvirtas ir mylintis – pats tikriausias tėvas. Toks, kokio visuomet trūko, kokio niekada neturėjome. Stiprybės!