Šeštadienį buvau draugės vestuvėse. Visą dieną buvau tokia susimąsčiusi. Net gaila draugės, kuri mano veide, greičiausiai, nematė nieko padrąsinančio… Tik pagalvokit – vestuvės, o veidas surūgęs. Baisu.

Prisipažinsiu, mąsčiau pesimistiškai. Nors tikiu Kristų, tikiu jo planu žmogui, bet niekaip negaliu suprasti, kaip šeima gali būti geras dalykas. Man nebuvo gera šeimoje. Tiksliau, nematydavau nieko gero, tik liūdesį ir neišsipildžiusias svajones. Kaip liūdna, galvodavau, kaip mano tėvai kenčia dėl to, kad mane turi. Esu jiems našta. Aš niekada neužkrausiu niekam tokios naštos… Aš niekada neturėsiu vaikų. Niekada neturėsiu vyro, kurį suvaržyčiau ir kuris kentėtų šalia manęs.  Tokios būdavo mano mintys, kai buvau maža.

Man didelis atradimas, kad šeima gali būti džiaugsmo ir laimės šaltinis. Bet kaip? Dieve, kaip?

Visas stebuklas, kad džiaugsmas iš tiesų yra ne siekti meilės sau, bet mylėti. Ar tai įmanoma – mylėti, negalvojant apie save? Kartais atrodo, kad ne. Aš pati savo jėgomis negaliu nusigręžti nuo savęs. Nors tai yra mano laimė. Negaliu.

Šitas negaliu išlaisvina. Iš kur tas galvojimas, kad privalau galėti? Ar jis teisingas?

Iš tikrųjų, aš negaliu. Ir prašau Dievo pagalbos. Ir vėl esu ten, kur gera, esu tiesoje apie save: aš negaliu. Dievas gali. Ir Jis yra nuostabus, nes visuomet yra šalia ir kai tik noriu atsigręžti į meilę, ne į save, Jis net neprašytas dovanoja šitą laisvę – laisvę nuo savęs.

Vestuvėse vis klausiau savęs: kas yra meilė. Dabar manau, kad meilė yra pasirinkimas palikti save Dievui, leisti Jam dovanoti mane kitiems, leisti Jam mylėti per mane. Meilė yra pasirinkimas. Renkuosi mylėti.

P.S. Rytoj per Iššūkį su merginomis kalbėsime apie tai, kas yra meilė ir kuo ji skiriasi nuo įsimylėjimo paklausykit (www.marijosradijas.lt).

Buvau aplankyti vieno reintegracinio (?) projekto vaikinų. Tai vyrukai, vartoję narkotikus ar alkoholį, dabar gyjantys, besimokantys dirbti ir gyventi. Dievas mane keičia per juos. Su jais galiu būti laisva, galiu būti savimi ir nebijoti atstūmimo. Kartu pasijuokiam iš savo silpnybių. Juk jų turėti – normalu (Sigutei-mis Tobulybei nuoširdžiai sunku tai priimti).

Labiausiai myliu juos dėl jų skaudžios patirties, per kurią matosi Dievo galybė. Dievas pakėlė juos iš didžiausių duobių. Nėra nieko gražiau, kaip žmonės, kurie šimtus kartų yra nupuolę ir vėl atsikėlę. Jie viliasi Dievu, nėra daugiau kuom viltis – visi dievaičiai išmėginti. Būnant pas juos, norisi klausytis jų istorijų ar tiesiog kalbėtis kasdienėmis temomis.

Vienas vaikinas vartojo narkotikus nuo trylikos su puse metų. Pradėjo iškart nuo rimtų, leidžiamų į venas. Aštuoniolikos pateko į reabilitaciją – gydymą. Iš jo noriu pasimokyti meilės mamai: “Būdavo, kad išėjęs į mokyklą, negrįždavau namo dvi dienas ar savaitę. Mama turbūt eidavo iš proto. Baisu pagalvoti, kiek ji iškentė dėl manęs!”

Iš kito, turinčio dešimties metų dukrą, norėčiau išmokti meilės vaikams: “Gražu matyti, kaip vaikas auga. Ateina po mėnesio kas į svečius ir stebisi: “Kaip ji paaugo”. Nėra nieko gražiau, kaip auginti vaikus”.

Buvimas su jais gydo. Nebepasislėsi už savo “rafinuotumo”. Moku sudėtinginti dalykus o jie – kitaip (kaip Pieras Giorgio Frassati pasakytų* ). Myliu juos už tai.

Važiuodama namo po pasisvečiavimo pas juos pagalvojau, kad taip zyziu Dievui, kad atsiųstų manąjį princą, tą vienintelį, kurį galėčiau mylėti, jog Jis nusprendė padovanoti man iškart kelis ne princus, dar geriau – brolius. Dievas tikrai yra nuostabus. O, kad galėčiau dažniau tai atrasti!!!

* Šiandien Atsinaujinimo dienos renginyje vaidinome spektaklį apie Pierą Giorgio. Buvo šaunu! Žmonėms tikrai patiko. Buvo gera būti scenoje. Norėčiau, kad mano vyras būtų toks, kaip Pieras Giorgio Frassati jis – nerealus!!! Tikras gyvenimo užtaisas norėčiau kartu su juo atsidėti tarnystei kad ir iki pasaulio pabaigos, su tokiu žmogum – nebaisu

Brolio Egidijaus mokymo apie laisvę II dalis.

Laisvė Evangelijoje

Jėzus – laisvas žmogus

Jėzaus amžininkus nustebino jo autoritetas. “Jis nekalbėjo kaip fariziejai, bet kaip turintis galią”. Jėzus – laisvas žmogus. Laisvas nuo Izraelio institucijų (šabas, šventykla, tradicijos – plauti rankas, įstatymas…), jeigu visa tai tampa uždanga religijos esmei. Jis bendrauja su nusidėjėliais ir neatkreipia dėmesio, kad dėl to jį smerkia. Jis bendrauja tiek su farizieju Nikodemu, tiek su samariete (klaidatike, moterimi, ištvirkėle – turėjo penkis vyrus). Jis laisvas nuo kitų žvilgsnių, nuo šeimos. Jis prie nieko nėra prisirišęs, nei prie savo populiarumo, nei prie valdžios, garbės, nei prie savo gyvybės, nei prie patogumo. Jis visiškai atsidavęs savo misijai, nešykštus savo laiko. Ir visoje Evangelijoje jis kviečia mus į tą pačią laisvę.

Jėzus laisvina mus pirmiausia savo mokymu. Mes turime Dievo vaikų orumą – esame laisvi kaip Dievo vaikai nuo žemės reikalų, turime vidinę laisvę. Niekas negali išprievartauti tavo sąžinės, nei tėvai, nei valdžia, nei draugai. “Kas Ciesoriaus, atiduokite Ciesoriui, o kas Dievo – Dievui. Pinigai yra Ciesoriaus, bet jūs esate Dievo – ne Ciesorius yra jūsų dievas (Romoje imperatorius būdavo sudievinamas. Mes priklausome tik Dievui, nes esame sukurti pagal jo paveikslą.

Jėzus nedaro politinės revoliucijos, kaip daug kas aplink jį norėtų. Jis daro dvasinę revoliuciją, atneša dvasinę laisvę. Jėzus taip pat mus kviečia turėti laisvę pasaulio atžvilgiu kaip jis. “Kas nemyli manęs labiau už tėvus, nevertas manęs” – jūs Dievo vaikai, todėl neturite būti priklausomi nuo tėvų. Nebijokite būti tėvų nesuprasti. Tai nenukreipta prieš tėvų meilę, bet prieš nesveiką santykį.

Persekiojimai. Jėzus kelis kartus sako “Nebijokite” – žmogus, kuris nebijo, yra laisvas. Jis nevergauja niekam. “Nebijokite tų, kurie žudo kūną”, “visi jūsų plaukai suskaičiuoti”. Nebijoti persekiojimų, patyčių, nes niekas negali pakenkti tavo sielai. “Kas daro nuodėmę, yra nuodėmės vergas”. Nuodėmė visada yra priklausomybė. Darai tai, ko nenori daryti – prarandi savo laisvę. Nuodėmės kabliukas yra malonumas, bet paskui prarandi savo laisvę.

Jono evangelijoje laisvė yra pirmoje vietoje. Tampu laisvas, kai myliu Dievą, kitus, kai galiu atsiduoti laisvai, pamiršti save. Tikra laisvė nėra daryti ką noriu ir kada noriu, nes tada esu įkalintas savo troškimų ir kaprizų. Laisvė yra meilei, laisvė mylėti – išsivaduoti iš to, kas man trukdo mylėti.

Kadangi Dievas mus myli tokius, kokie esam, pasilieka mumyse, mes neturime bijoti kitų žvilgsnio, teisimo. Laisvas yra tas žmogus, kuris priima save ir nebijo kitų žvilgsno – šventoji Dvasia duoda tokią savikliovą.

Laisvė švento Pauliaus raštuose

Paulius yra krikščioniškos laisvės apaštalas. Jis savo kailiu patrė vidinį įkalinimą – “Nedarau, ko noriu, bet darau, ko nekenčiu”. “Taigi tu nebe vergas, bet Sūnus, ir jei tu sūnus, tu taip pat Dievo paveldėtojas – Dievas mus išvadavo, mes tapome Dievo vaikais”. Esame išvaduoti iš keturių vergovių:
- nuodėmės vergovės;
- įstatymo vergovės;
- melo vergovės:
- mirties vergovės.

Kristus mus taip pat išvaduoja iš poreikio nusipelnyti teisę gyventi, iš noro būti išskirtiniu, įrodyti sau ir kitiems, kad turiu teisę į meilę. Dievas mane mylėjo ir tada, kai buvau nusidėjėlis. Jo meilė – pirma. Mano pastangos yra tik atsakas į jo nemokamą meilę. Tau nebereikia įrodyti, nusipelnyti, užsidirbti – nei Dievui, nei kitiems, nei sau. Dažnai stengiamės kontroliuoti savo gyvenimą – per psichologiją, sveiką mitybą, jogą. Tai iliuzija. Kažkokia technika negali išspręsti mano problemų. Dieve svarbu nebe rezultatas, bet tikėjimas, kuris veikia meile.

Bet laisvė turi savo ribas: “Viskas man valia, bet ne viskas naudinga. Viskas man valia, bet nesiduosiu pavergiamas”. Mano laisvės riba yra kito meilė. Pavyzdžiui, lytiškumas turi būti savęs atidavimas, o ne egoistinio malonumo ieškojimas. Mus valdo ne išorinis įstatymas, jis tik rodo mums nuodėmę, mums svarbus vidinis laisvės ir meilės įstatymas.

Kristus yra laisvas, nes jis vadovaujasi ne išoriniais įstatymais, bet Dvasia. Jis laisvas pasaulio atžvilgiu ir neturi nuolat savęs klausti: ar aš būsiu nubaustas? Ar aš nepadariau nusižengimo? Bet jo laisvė nėra absoliutas. Pavyzdžiui, nusilesiti tėvams nereiškia prarasti savo laisvę. Žmogus, kuris moka paklusti (ne kaip vergas) yra laisvas žmogus (laisvas nuo kaprizų). Vienuolių paklusnumas – tai išmokti laisvai atsisakyti savo valios, kad priimtum Dievo valią. Atsisakau savo kaprizų ir asmeninių ambicijų, kad tarnaučiau bendram labui – bendruomenės tikslui.

Dvasinis gyvenimas kaip laisvės kelias

Askezė yra pratimas, kad augtume laisvėje, kad taptume nepriklausomi nuo šio pasaulio. “Todėl aš bėgu ne dvejodamas ir grūmiuosi ne kaip į orą smūgiuodamas, bet tramdau savo kūną ir darau jį klusnų, kad kitus mokydamas, pats nepasidaryčiau atmestinas” (iš laiško korintiečiams). Gavėnios askezė (pasninkas ir kt.) yra patikrinimas, ar nesu priklausomas, ir vaistai nuo priklausomybės. Savęs atsižadėjimas taip pat rodo, kad mūsų prisirišimas prie Dievo yra didesnis nei prie malonumų. Lengva pasakyti, kad priklausome Dievui, bet turime tai gyventi kasdienybėje.

Pirmieji vienuoliai labai užakcentuoja išsivadavimą iš nesveiko prisirišimo prie aistrų. Atsiribojame nuo savo emocijų ne pykdami ant savęs, bet palikdami ramybėje. Kol kovoju aršiai prieš baimę, ji mane valdo. Reikia pripažinti, kad bijau, priimti savo baimę, ir po truputėlį “ravėti” ją. Jei kovoju už skaistybę kaip beprotis, nešvankios mintys dar labiau apsėda. Normalu, kad esu gundomas. Bet nereikia leisti, kad tos mintys mane valdytų. Jei neatsiriboju mintimis, prarandu ramybę. Malda padeda atsiriboti.

Malda veda mus į vidinę laisvę – neriam į būties gilumą. Malda padeda atleisti. Kol neatleidžiu, nesu laisvas – tempiu pykčio ir nuoskaudos naštą.

Dar vienas brolio Egidijaus mokymas. Šįkart – apie laisvę.
(Šiuos 20-uosius Lietuvos Nepriklausomybės metus Lietuvos vyskupai paskelbė padėkos už laisvę metais ).

I dalis

Laisvė – magiškas žodis – visi nori būti laisvi. Bet tai žodis, kaip ir žodis meilė, yra taip daug naudojamas, kad nebežinai jo reikšmės. Demokratijoje laisvė – pagrindinė vertybė: svarbiausia, kad neprarastume laisvės. Anksčiau svarbiausia vertybė buvo pareiga: žmogus buvo visuomenės dalis, turėjo pareigas visuomenės atžvilgiu. Dabar svarbiausia realizuoti save.

Dažnai laisvės supratimas labai ribotas. Kas yra laisvė? Neigiamas apibrėžimas – apribojimų nebuvimas. Teigiamas – galėti daryti tai, ką nori. Galimybė duoti savo gyvenimui kryptį, kurią noriu jam duoti.

4 momentai laisvėje – laisvė yra visas procesas:
- svarstymas;
- pasirinkimas;
- ištikimybė;
- vaisius.

- susitinki merginą ir esi laisvas spręsti, ar ji tau tinka, ar ne;
- pasirenki ją ir pasiperši;
- ateina išbandymai, bet tu kasdien iš naujo ją pasirenki;
- išbandymams praėjus džiaugiesi pastangų vaisiais.

Ar įsipareigoti – tai riboti savo laisvę? Ne. Laisvė yra galimybė kažką kurti, o kūrybai reikia laiko. Pavyzdžiui, Don Žuanas užstrigo pirmoje stadijoje, nebuvo laisvas, bet savo kaprizų, egoizmo vergas.

Laisvė yra turbūt vienas iš svarbiausių žmogaus bruožų – tik laisvas žmogus yra tikras žmogus. Alkoholikas, narkomanas, vergas, maniakas praranda savo žmogiškumą.

Apie laisvę Senajame Testamente

Biblijoje laisvė yra viena svarbiausių minčių, nors ST mažai naudoja patį žodį. Pagrindinis Senojo Testamento pasakojimas – išėjimas iš Egipto vergovės, kai Izraelis tampa laisva tauta. Izraelitai nuolat grįžta prie šios patirties ir ją apmąsto. Tai kalba apie kiekvieno žmogaus religinę patirtį: aš esu izraelitas, kurį Dievas išvaduoja iš Egipto. Ir visada yra pagunda grįžti prie savo vergovės, nes būti laisvu ne taip lengva. Po išėjimo iš Egipto prieš pažadėtąją laimę yra dykuma, kurią reikia pereiti. Izraelitai sunkiai keliaudami ėmė bumbėti, kad būdami nelaisvėje, turėjo maisto, vandens – patogų, lengvesnį gyvenimą.

Tada Dievas veda tautą į Sinajaus kalną, kur sudaro sandorą, duoda dešimt įsąkymų. Įstatymai – ar tai nėra ta pati vergovė, tik kita forma? Ne, atvirkščiai. “Aš jus išlaisvinau ir tam, kad nebebūtumėte vergai, įstatymas bus kaip saugumo tvora, kad nekristumėte į daubą, negrįžtumėte į Egiptą.”

Kodėl tauta turi gyventi 40 metų dykumoje? Ne dėl to, kad Dievas baudžia tautą, bet kad ją ištyrintų. Ir mes esame tyrinami gyvenimo dykumose. Nuo ko? Nuo stabų. Stabai – tai kai suabsoliutiname tai, kas yra reliatyvu. Pavyzdžiui, darbas, pinigai, hobiai, draugai tampa mano gyvenimo tikslu. Tada prarandu savo laisvę, savo autonomiją (auto – savo; nomija – įstatymas). Tuome nužmogėju, nes žmogus nesukurtas, kad būtų kalinys, priklausomas.

Visas ST paskui pasakoja (istorinės knygos + pranašai), kaip tauta nuolat grįžta į Egiptą ir išeina iš jo (išsivaduoja iš savo stabų). Visos nelaimės kyla iš stabmeldystės, kuri yra pagrindinė nuodėmė.

—

II dalyje bus tęsinys apie laisvę Evagelijoje ir švento Pauliaus raštuose bei dvasinį gyvenimą kaip laisvės kelią.

Skausmingai ir vėl turiu prisipažinti, kad nugrybavau. Ir vėl tais pačiais šunkeliais…

Noriu būti visiems gera, noriu visiems patikti, noriu pelnyti visų palankumą. “Jau jei visas išorinis pasaulis, kurio nuomonė man svarbi, bus manimi patenkintas, būsiu laiminga”. Dėl to net nesusimąstau, nepasitariu pati su savimi, nepaklausiu – ar noriu, ar tai man skirta, – kai išgirstu naują kvietimą tarnystei. Žiūrėk, jau Sigutė ir įsipareigoja dar kokiam darbeliui… Gyvenimo nebelieka, tik darbai, tiesa, patys gražiausi – tarnystė Bažnyčiai. Bet ar tai gerai?

Negaliu sudėti vilčių į Marijos radiją. Jis gali akimirksniu sugriūti, užsidaryti ar pasakyti “ačiū, buvo labai malonu, galite būti laisva”. Lygiai taip pat su bet kuo kitu šitoj žemėj. Yra per didelė prabanga remtis į dalykus, kurie nėra amžini. Nors į juos remtis lengviau – jie apčiuopiami, konkretūs. “Esu labai gera Marijos radijo savanorė”. “Esu labai gera, pavyzdinga žmona”. “Esu labai geras, kompetentingas darbuotojas”. “Esu gyvybiškai svarbus draugas/sūnus/vyras”. Tai kartais tampa žmogaus savivertės šaltiniu, pagridiniu atsakymu į klausimą “kas aš esu ir ką veikiu šitam pasauly”. Žmogiška – kabinamės į ką nors, juk reikia į ką nors kabintis. Ir labai baisu paleisti tai iš rankų – baisu, kad jei nebūsim tuo, kas manome, jog suteikia mums vertę ir priežastį kitiems žmonėms mus mylėti, liksime vieni ir niekam nereikalingi. Būti atstumtam ir niekam nereikalingam – tai baisiausia, ką žmogus gali jausti…

Šiandien buvau paraginta paleisti savo “ramentą” – tarnystę kitiems. Ne, nemečiau visko. Tik buvau paprašyta pažiūrėti kitaip į visa tai, ką darau. Pamačiau, kad mano viltys sudėtos į gerus darbus, kuriuos atlieku. Jei šiandien mane suparalyžiuotų ir negalėčiau pajudėti, negalėčiau būti naudinga, – turbūt išprotėčiau. Žinot kodėl? Nes nebežinočiau, kas esu; visiškai nemylėčiau savęs ir netikėčiau, kad kas nors gali mane mylėti, nes širdyje vis dar esu įsitikinusi, kad esu mylima dėl darbų. Už tai, ką darau.

Varikliukas dirba be sustojimo. Sustoti negalima, nes grius sigutės rožinis pasaulis su gerais žmonėmis, draugiškais santykiais, gerumu. Atsistoju į Dievo vietą – be manęs žmonija tiesiog nueitų šuniui ant uodegos… Kokia baisuma.

Vienintelis žodis čia tinka – puikybė! Net gėda prisipažinti… Vėl grįžtu pas Kristų. Prašau, kad mokytų mane pasitikėti Juo, kad mokytų klausytis, kad mokytų gėrėtis Jo padarytais dalykais, kad mokytų leisti šalia esantiems žmonėms pasireikšti, kad mokytų vertinti kitų žmonių idėjas, darbus, kad mokytų padrąsinti kitus žmones, leisti jiems išsiskleisti. Turiu liautis pasitikėti tik savimi ir viską daryti vien savo jėgomis. Turiu mokytis pripažinti savo silpnumą, ribotumą, klaidas. Noriu mokytis dirbti komandoje, pasidalinti mintimis, priimti kritiką ir veikti kartu, ne taip kaip aš noriu, bet taip, kaip sutariame. Noriu remtis į Kristų. Noriu, kad tarnystės būtų mano ir Kristaus draugystės rezultatas, bet ne mėginimas rasti prieglaudą nuo nevilties, nereikalingumo, vienišumo jausmo.

Mergele Marija, suteik mums drąsos paleisti dalykus, su kuriais tapatinamės, kuriuose ieškome savęs. Padėk mums likti laisviems savo širdyse. Padėk mums pažinti Kristų ir Jo troškimus mūsų gyvenimams.

Žmonės mylimieji vergovė Europoje jau šimtus metų laikoma neleistina, antihumaniška, sveikam protui prieštaraujanti santvarka. Bet kaip dažnai savo viduje vis dar esame vergai. Tikri vergai. Savo baimės, įsivaizdavimų, įsitikinimų, įpročių, melo sau vergai. Siaubas… Siaubas! Ačiū Dievui už prašviesėjimus ir galimybę pamatyti, kokioje vergovėje esame save uždarę.

Šiandien man toks įvyko kaip? Pradėjus sakyti tiesą, visišką tiesą, mano supratimu labai žiaurią tiesą pačiai sau. Ką galvoju, ką manau, kaip vertinu, ko noriu – kad nesuprantu, kas vyksta per mišias ir mielai į jas neičiau, kad daug dalykų man atrodo nesąmonė, kad aš iš tikrųjų turiu labai daug poreikių, apie kuriuos nutyliu ir kuriuos ignoruoju, net Dievui nepasakau apie juos… Kokia laimė sakyti tiesą sau ir Dievui. Kokia didelė laisvė ir koks džiaugsmas, kad joks žaibas netrenkia iš dangaus priešingai – Dievas laukė, kada aš pasakysiu tą tiesą, kurią Jis puikiai žino. Dievas laukė, kada liausiuosi apsimetinėjusi Jo akivaizdoje ir išrėšiu visą tiesą, kurią suprantu.

Labai dažnai bijau būti atvira su savimi ir su Dievu (juo labiau su kitais), nes įsivaizduoju, kad jei pasakysiu, jog mane nervina dalykai, kurie kitiems ar daugumai atrodo šventi, kurie Dievo yra raginami daryti, liksiu atstumta. Baisiausia, kad Dievas mane atstums, nubaus, paliks visiškoj vienatvėj. Taip išlenda mano “viduramžiškos” nuostatos ir absoliutus netikėjimas tuo, ką skelbia Evangelija ir Bažnyčia – kad Dievas atėjo atleisti ir kad net didžiausias nusidėjėlis yra Dievui brangus.Ir VISADA toks lieka.

Niekas, niekas, niekas, net pats Kūrėjas Dievas negali atimti iš mūsų vidinės laisvės. Faktiškai Dievas galėtų, nes yra visagalis, bet realiai Jis besąlyginai, išitkimai, nenutrūkstamai ir negrįžtamai myli žmogų, todėl net baisiausiom aplinkybėm neatima žmogaus laisvės. Tik piktasis nori mūsų vergijos ir visais būdais stengiasi mus įtikinti, kad esame įkalinti, kad turime meluoti ir apsimetinėti tam, kad būtume mylimi. Sakysite, suvaikėjau kalbu apie piktąjį deja, jis tikrai egzistuoja, bet jam labai paranku, kai žmonės netiki jo buvimu.

Visgi jei patiki jo melu, jautiesi tarsi įspaustas į kampą. Iš tiesų tai yra melas, kad žmogus nelaisvas. Ypač didelis melas, kad Bažnyčia yra ta institucija, kuri varžo žmogaus laisvę (vėlgi, piktasis daro viską, kad susidarytume tokį įspūdį; jo pagrindinis tikslas, kad mes nutoltume nuo Dievo ir Jo Bažnyčios). Jei nejaučiate vidinės laisvės, džiugesio, reiškia pasiduodate kažkokiam melui, apgavystei. Tučtuojau sustokite ir išsiaiškinkite, kas yra ne taip. Ką slepiate nuo Dievo? Dabar pat. Ir nenurimkite, kol širdyje nebus taikos, ramybės ir džiaugsmo. Dievas nori mūsų laimės – realios, pilnos, čia ir dabar. Niekada, niekada, niekada nepasiduokite nevilčiai!!! Ir niekada nieko neslėpkite nuo savo Kūrėjo. Jis ir taip viską žino ir myli net matydamas tuos dalykus, kuriuos laikome bjauriausiais savo viduje. Patikėkite tuo.

Aš laisva, tu laisvas, ji/s laisva/s. Mes laisvi, jūs laisvi, jie/jos laisvi. Miela niurzgėti apie tai, kas negerai, ko neturim, ko trūksta, ko neužtenka, ko per daug. Bet dar mieliau džiaugtis svarbiausiu – esame laisvi, gyvename laisvoje Lietuvoje, turime šalį, kurioje suprantame kalbą, kurioje kiekvienas žmogus turi kažką bendro su mumis, kurioje galime susikurti namus, kurioje galime atvirai pasakyti, ką galvojame.

Švęskim tai, ką turime. Ir saugokim, kurkim, dovanokim bent truputį savęs. Su vasario 16 jus!

Vakar per LTV rodė filmą “Migruojantys paukščiai 2: imperatoriaus kelionė”. Filmas pasakoja apie pingvinus, kaip jie keliauja, poruojasi, saugo ir šildo kiaušinius, iš kurių išsirita mažyliai. Pingvinai filme vaizduojami kaip žmonės, kurie turi jausmus, kenčia šaltį, myli ir mylisi, kuriems rūpi jų mažylis, kurie patiria pavojus, kurie miršta.

Kodėl pingvinai pasirodė tokie gražūs?

Nes jie pilnai gyvena jiems skirtą gyvenimą. Jie neprotestuoja, kad reikia daryti tą ar aną, nepurkštauja, kad jų saugotas kiaušinis vis dėlto nuo šalčio suskilo, kad jų triūsas nuėjo veltui. Jie nė nesvarsto, kam reikalingi jų jaunikliai, kam reikalingas jų gyvenimas, buvimas. Jie tiesiog yra, tiesiog gyvena viską, kas jiems skirta.

Tikrai gražu. Darna, harmonija, nuolankumas, nenutrūkstamumas, tuo pat metu didelis chaosas ir nežinomybė.

Aišku, pingvinai nemąsto apie save taip, kaip aš apie juos. Jie nežino, kokio sunkumo ir kartu kokios galimybės jie neturi. Jie neturi laisvės. Jie negali pasirinkti, būti pingvinais, ar ne. O žmogus gali.

“Šiandien aš būsiu pingvinas” ne, baisesnis yra kitas pasirinkimas. “Nebūsiu žmogumi”. Nenoriu, man per sunku, neįdomu, kam to reikia… Atsisakau būti žmogumi, atsisakau pripažinti, kad esu pažeidžiamas, esu sukurtas Kito, kad galiu būti tik vienoje vietoje ir tik šioje akimirkoje, atsisakau žmogui skirtų “pareigų”/dovanų: mylėti, kurti, džiaugtis, dalintis su kitais. Galiu viso to atsisakyti, nes esu laisvas. Niekas negali priversti manęs būti žmogumi. Net atvirkščiai, daugiau dalykų mane ragins nebūti žmogumi. Kartais nebūti žmogumi yra lengviau nei juo būti.

Ką darytų pingvinas, jei jam duotum laisvę nebūti pingvinu? Manau, yra keli variantai…
- jis mestų viską, ką iki tol darė. Bandytų skraidyti, žaistų šachmatais, nesikankintų su jaunikliais…
- jis iš įpratimo, iš pareigos, iš baimės, iš tingėjimo ir toliau darytų, ką darė iki tol, bet mintyse niurzgėtų kaskart, kai būtų sunku: “Juk galėjau to išvengti… Kodėl nėjau su kitais žaisti šachmatais?”
- jis bandytų suprasti, kodėl jam duota tokia laisvė. Jis bandytų suprasti, ką reiškia būti pingvinu. Jis nuolat bandytų būti vis labiau pingvinu.

(Ar man sekasi mąstyti kaip pingvinui? )

Laisvė yra rizika. Esu laisva, todėl kiekvieną dieną rizikuoju nebūti žmogumi. Bet tik būdama laisva galiu tapti žmogumi – unikalia būtybe. Pingvinai tokios privilegijos neturi.

—-

Mane labai palietė Loretos Asanavičiūtės, sausio 13-ąją žuvusios prie TV bokšto, poelgis. Nežinau beveik nieko apie jos gyvenimą, bet tai, kad ji surizikavo, negailėjo gyvenimo dėl laisvės, man labai daug reiškia.

Laisvė – tai privilegija arba prakeikimas. Privilegija, jei renkiesi būti tas, kas esi. Prakeikimas, jei renkiesi būti kažkuo kitu. Kristus – vienas tų žmonių (vienintelis?), kuris pilnai pasinaudojo šia privilegija. Jis buvo laisvas nuo visko. Bet nuo pirmo iki paskutinio įkvėpimo esantis tikru žmogumi. Pasirenkantis tokiu būti. Pasirenkantis būti Tėvo Sūnumi. Paklūstantis žemės dėsniams ir Tėvo valiai.

Žmogaus širdyje visuomet bus troškimas nebūti žmogumi, bet būti dievu. Tai yra “prigimtinis” sužeidimas. Nebūti kūriniu, bet būti savo kūrėju, pačiam save užpildyti. Nepaklusti žemės dėsniams, Kurėjui, bet žemę, savo kūną, kitus žmones priderinti prie savo norų. Toks laisvo žmogaus pasirinkimas yra prakeikimas ir jam pačiam, ir kitiems, ir kūrinijai.

Geriausia, ką galim padaryti, tai nieko nelaukdami, dabar pat pasirinkti būti žmonėmis. Ir su pasitikėjimu kreiptis į Tą, kuris mus sukurė.

P.S. Ačiū Pauliui už “Migruojančių paukščių 2″ anonsą. Jei dar nematėte, siūlau pažiūrėti.