Nėra nieko gražiau už buvimą kartu dėl Kristaus. Šita mintis suteikia daug jėgų. Tai vienintelė tikra laimė – būti ir veikti drauge dėl Jo.

Dažnai darau klaidą. Kai būnu su žmonėmis, galvoju, kaip atrodau tiems žmonėms, ką jie apie mane galvoja. Kuo daugiau apie tai svarstau, tuo prasčiau jaučiuosi – per daug gerai save pažįstu (o gal kaip tik visai nepažįstu?), kad galėčiau tikėti, jog patiksiu jiems tokia, kokia esu.

Bendraudama su kitais, ieškau savęs. Kai nerandu, turiu kažką sukurti, parodyti. Esu tikra, kad jei paleisiu save, išlįs viskas, kas manyje blogiausia. Vis labiau užsidarau, vis mažiau manęs yra. Tik imituoju buvimą su kitais, bet iš tiesų sėdžiu gerai užsibarikadavusi nuo visų.

Pasirodo, geras jausmas nėra tai, dėl ko sutinkame kitą. Gali būti, kad  bendravimą, buvimą kartu lydi puiki savijauta ir malonumas, tačiau tai nėra pagrindinė priežastis būti kartu.

Tokia priežastis yra Kristus. Džiaugiuosi, kad galiu tai patirti. Džiaugiuosi, kad yra žmonių, su kuriais mane jungia Kristus. Ir paradoksalu, rodos, niekas kitas nejungia, kartais net skausmingai bandant “jungtis” per kažką kitą, pajunti, kad tai netikra; išspjauni su pasišlykštėjimu, net pagalvoji, kad reikia liautis ieškoti bendrystės, kad be reikalo trankai galvą į sieną. Bet vėl kažkas patraukia ir vėl esi šalia, nesuprasdamas, kodėl. Gerai įsiklausęs, atsisakęs visų žinomų “jungimosi” būdų ir priežasčių, pamatai, kad tai Kristus, kurio tu trokšti ir kurį sutinki, būdamas su kitu.

Po tokių akimirkų nieko nenori prašyti, tik dėkoti, kad tai įvyko, kad Dievas yra, kad tau leista pažinti Jį ir būti su Juo. Dėkoji už tą žmogų, su kuriuo sutinki savo Gelbėtoją. Ir, aišku, nebesinori daugiau tų sintetinių santykių, kuriuose ieškai kažko ir nerandi.

Aš klausiu:

“Viešpatie, ką turiu daryti, kad įvyktų tai, ko Tu trokšti mano gyvenime? Kokia yra tavo valia?”

Tyla.

Vėl klausiu:

“Viešpatie, kur nori mane matyti? Kokiam gyvenimui sukūrei mane? Kur yra mano kelias?”

Tyla.

“Na, kodėl Tu tyli, Viešpatie? Kodėl neleidi man žinoti, ką pasirinkti, kur mano vieta?”

Ir vėl tyla.

“Koks tu negailestingas, Dieve. Leidi man šitaip kankintis nežinioje… Ir apskritai, koks Tu Dievas, jei negali pasakyti man aiškiai, ką turiu daryti?..”

Nieko.

“Viskas. Gana. Daugiau nebesimelsiu, nes Tu visiškai manęs negirdi. Tau neįdomu, kad man taip skauda širdį, kad draskausi į šalis, kaip galvą pametusi. Nerūpiu Tau. Tu labai žiaurus su manim! Tikras despotas!!!”

Nusikalusi nuo vidinio monologo ir pikta ant viso pasaulio baigiu pokalbį su Dievu.

Po kokių šešių šimtų šešiasdešimt šešių tokių varginančių pokalbių (ačiū Dievui, Jis davė kažkokį keistą užsispyrėlišką mintį, kad privalau likti ištikima maldoje – reguliariai melstis, ar sninga, ar saulė, ar norisi ar nelabai), po visiškos tamsos, nevilties, bebaigiant įsitikinti, kad jau niekada nebūsiu laiminga, kad Dievas atims iš manęs viską, kas man teikia džiaugsmą, pasiduodu ir nesąmoningai pasirinkusi baisiausią savo susikurtą scenarijų, pasakau: “Dieve, jei tai Tavo valia, vis tiek niekur nuo Tavęs nepabėgsiu. Kankink mane visą likusį gyvenimą. Aš sutinku. Nebeturiu jėgų. Pasiduodu.”

Tyla. Nieko neįvyksta. “Nagi, Dieve, nejaugi nenori manęs iki galo nukankinti?”.

Tyla. Nieko neįvyksta.

Tada pajuntu Jo artumą. Negalima žodžiais to nusakyti.

Per vieną akimirką ateina tvirtas žinojimas: Dievui rūpi ne kas kitas, bet vien mano širdis. Jis nenori mane kuo greičiau kur nors įkišti, pastatyti į kažkokį vaidmenį, įkinkyti į sunkų, varginantį jungą, kad aš kentėčiau ir būčiau nelaiminga. Jo tikslas nėra kuo greičiau mane “supakuoti”. Jam rūpiu aš, Sigutė, Jam rūpi mano siela. Jo širdyje nėra laiko nei vietos, nėra vertinimo, nėra penkmečio planų, pareigybių, Jis neskirsto žmonių pagal jų veiklą, nėra kiekybės mato, nėra rangų, yra tik didelis amžinas švelnumas.

Gražiausia yra tai, kad aš kaip tik ir esu ten, kur Dievas nori, kad būčiau. Jis augina mane ten, kur dabar esu. Jis YRA su manimi ten, kur esu. Ir tai Jam svarbiausia – būti kartu. Man nieko nereikia ieškoti, niekur bėgti, kaip tik – būti kur esu. Jis yra čia. Ir daro didelius dalykus mano širdyje. Tik kokio atidumo ir nuolankumo reikia, kad pamatyčiau Dievo darbus savo širdyje, net ne rezultatus, bet patį procesą – Dievas gyvena manyje!!! Ir visuomet gyvens, nepriklausomai nuo to, kur būsiu, ką darysiu.

Tai taip nuramina. Tai vėl leidžia patirti, koks Dievas geras. Koks Jis visiškai kitoks nei aš.

Viešpatie, ačiū Tau už tylų buvimą. Ačiū, kad nepalieki. Ačiū, kad tinku tau tokia, kokia esu, ir kad Tau už viską svarbiau mano laimė. Ačiū Tau. Labai ačiū.

Būna liūdna. Būna vieniša. Esi tarsi atskirtas nuo pasaulio, žmonių. Esi tarsi uždarytas, izoliuotas. Nemylimas. Apima jausmas, kad niekas nemyli tavęs, kad esi nereikalingas, kad gyvenimas beprasmis.

Kam gyvenu? Kam reikia mano gyvenimo?

Tai va, pasakysiu, ką aš manau. Gyveni, kad dalintumeisi savo dovanomis. Kiekvienas yra apdovanotas, kiekvienam yra duota kažkas unikalaus, nuostabaus, nepakartojamo.

Šiandien šokinėjau iš laimės, kai kolegė pasakė, kad turiu Dievo dovaną kalbėti. Visuomet maniau, kad turėčiau “apkarpyti” save šitoje srityje – būti santūresnė, daugiau tylėti, labiau kontroliuoti, ką sakau. O, pasirodo, taip elgdamasi, tik užkasinėjau man duotą talentą. Ir dėl to labai kankinausi.

Taip pat šokiai. Esu išprotėjusi šokėja. Esu sukurta, kad šokčiau. Gal ne kokiu konkrečiu žingsneliu, ne scenoje, bet šokis tiksliai yra mano kraujyje. Kaip galiu nedaryti to, kas įrašyta manyje?

Žinoma, jei savo dovanas paleidžiu į darbą dėl savo garbės ir pripažinimo, dėl dėmesio sau, dėl savo poreikių - būtinai suklumpu, einu į dar didesnį skausmą ir nusivylimą. Nes dovanos man duotos ne tam, kad kraučiausi turtus sau. Dovanos duotos, kad jomis dalinčiausi. Kad matyčiau besikeičiančius, giedrėjančius kitų žmonių veidus. Kad matyčiau juos laisvėjančius, mąstančius, einančius gilyn, artyn prie laimės. Dalinimesi yra kažkas stebuklingo. Keista. Tik nepasilikdamas sau gauni viską, ko reikia. Dievui tikrai patinka paradoksai

Jei dabar liūdit, patiriat apatiją, nematote priežasties džiaugtis, pabandykit atrasti, kokias savo dovanas laikote vien sau. Kokius sugebėjimus esate užkėlę ant aukščiausios lentynos ir nebenaudojate?

Tai gali būti šypsena, paguodos žodis, apkabinimas, gardaus maisto ruošimas, gėlių auginimas, vinies kalimas, drabužių lyginimas, patarimų davimas, atvirai sakymas to, ką jauti ar ką manai, pasakų skaitymas, obuolio nulupimas, susitikimo suorganizavimas.

Tai gali būti namų statyba, kandidatavimas į Seimą ar Prezidento postą, dainavimas Operos ir baleto teatre, mažo ar didelio verslo kūrimas, knygos rašymas, kelionė aplink pasaulį, naujų vaistų atradinėjimas.

Tai gali būti bet kas. Nes Dievas yra beribis. Kiekvienas žmogus atspindi mažą Jo tobulybės dalelę. Liūdesys ir širdies suspaudimas ištinka tuos, kurie atsisako dalintis su žmonija savo dovanomis.

Linkiu iš naujo sutikti save, pažinti savo dovanas ir nebijoti dalintis jomis taip, kaip patys esate jas gavę – dovanai, nesitikėdami atlygio. Anksčiau ar vėliau, laikydamiesi šios nuostatos, nustebsite iki amo netekimo prieš pradėdami dovanoti, net negalit įsivaizduoti, koks atlygis jūsų laukia… Ne tik danguje, bet jau čia, žemėje. Tik turėkite kantrybės. Dievas nesuvokiamai dosnus tiems, kas Juo pasitiki.