Klausau muzikos, kuri šįvakar gros klube “Exit” (galite rasti Facebook’e). Planuojam lėkti pašokti su nemirtinga mano šokių drauge Loreta.

Kai galva pervargsta, labai reikia pajudėti. Kai šoku, patiriu, kad be to idėjinio pasaulio, tos netvarkos mintyse turiu ir kūną – nuostabų, neatrastą arba pamirštą “įrenginį”. Jėga, kai paleidi kūną ir jis juda taip, kaip jam patinka. Kūnas nustebina mane! Kiek gražių dalykų jis “sugalvoja”. Įdomu jausti, kad turiu rankas, kojas, iš naujo pamatyti ir patirti kojų ir rankų pirštus. Kaip įdomiai jie juda! Kartais pagalvoju, kad mes panašūs į ateivius

Šokite. Galbūt tai “te”bus panašu į slieko rangymąsi ant žemės (man kartais taip norisi – tik nesuprantamai ir nemotyvuotai rangytis, kai jau visai stogas važiuoja), bet vis tiek – judesys gali padėti išlieti tai, kas viduje ir užmegzti ryšį su realybe. Yra net toks savęs pažinimo ir psichologinio gydymo metodas – šokio arba judesio terapija. Yra vidinių dalykų, kurių negali išsakyti žodžiais, tuomet galima pasitelkti piešinius (dailės terapija), garsus (muzikos terapija) arba judesius. Šokis veikia gydančiai.

Taigi šokite let your mind get some rest

Šiuo metu vis pagalvoju, kaip gyventi ir kūnu, ir dvasia. Jei gyvenimo tikslas yra dvasinis – mylėti, tai kaip jį pasiekti šitame materialiame pasaulyje? Kaip gyventi ant žemės, su dienom ir valandom, su pinigais, su ekonomika, su kūno poreikiais, kai pagrindinis žmogaus tikslas – gyventi Dievo dvasioje – meilėje?

Šiandien bandžiau įsivaizduoti, kaip atrodė ką tik gimęs Jėzus. Gleivėtas, susiraukšlėjusia oda, raudonas, rėkiantis kūdikis. Greičiausiai jis iš karto ėmė žįsti mamos krūtį. O Marija visa išprakaitavusi, nuvargusi. Marijos buvimas su Jėzumi iš pradžių (ir vėliau) buvo kupinas konkrečių patarnavimų jo kūno reikmėms: pamaitinti, saugoti, keisti vystyklus, keltis naktį, gydyti sergantį vaiką; galima tai daryti mechaniškai, galima su meile.

Kūrėjas norėjo tapti materialiu, turėti visas patirtis, kurias turi žmogus (na, turbūt beveik visas). Jam taip atrodė tinkamiausia, geriausia. O man labai sunku matyti prasmę buityje, nedvasiniuose patarnavimuose. Sunku matyti prasmę “ant žemės”. O kaip tik čia ir turiu ieškoti… Dvasinis pasaulis skirtas dvasinėms būtybėms. Aš gi žmogus. Kažkur skaičiau – Liuciferis, nusikaltęs angelas, supyko ant Dievo, kodėl Jis sukūrė žmogų aukščiau už angelus… Tai reiškia, mūsų būtis – dvasia ir kūnas viename – yra kažkas dar kilniau už gryną dvasią. Sunku tai suvokti.

Kaip galiu pilnai gyventi ir matomame fiziniame, ir nematomame dvasiniame pasaulyje? Kaip galiu savyje suvienyti tuos du, atrodo, skirtingus pasaulius? Kaip galiu konkrečius mažus žemiškus darbelius atlikti vardan grynai dvasinio dalyko – meilės? Gal kas turite atsakymą?

Turbūt jis stebėtinai paprastas… Šventoji Teresėlė per visą gyvenimą (tiesa, trumpą – mirė berods 24metų) nepadarė jokių plika akimi matomų žygdarbių. Tik iš jos “Vienos sielos istorijos” – pasakojimo, kurį jos paprašė parašyti vienuolyno vyresnioji, – pasirodė, jog kasdienius darbus mergina atliko su didžiule meile. Ji labai mylėjo ir mokėjo šį dvasinį pasaulį įlieti į buitį, į matomą realybę, į kiekvieną atliekamą veiksmą. Ši šventoji paskelbta Bažnyčios mokytoja. Įdomu, kaip ji atsakytų

O gal net nesuprastų klausimo. Sakytų, kad jau kokius pora tūkstančių metų žemė ir dangus suvienyti, tik aš per sudėtingai į viską žiūriu, dėl to nepastebiu to turbūt tik labai paprastiems žmonėms, per daug apie tai nemąstant iš tiesų pavyksta “žiauriausioje” realybėje išgyventi tikrą meilę. Nejaugi atsakymas ir yra tas nepaprastas paprastumas?..