Kas tai turi būti, dėl ko kentėtum iki mirties, o mirtum – tarsi laimingiausias žmogus pasaulyje?

Kas buvo Kristus šiems kariams?

Norėčiau tokio tikėjimo!

Brolio Egidijaus mokymo apie laisvę II dalis.

Laisvė Evangelijoje

Jėzus – laisvas žmogus

Jėzaus amžininkus nustebino jo autoritetas. “Jis nekalbėjo kaip fariziejai, bet kaip turintis galią”. Jėzus – laisvas žmogus. Laisvas nuo Izraelio institucijų (šabas, šventykla, tradicijos – plauti rankas, įstatymas…), jeigu visa tai tampa uždanga religijos esmei. Jis bendrauja su nusidėjėliais ir neatkreipia dėmesio, kad dėl to jį smerkia. Jis bendrauja tiek su farizieju Nikodemu, tiek su samariete (klaidatike, moterimi, ištvirkėle – turėjo penkis vyrus). Jis laisvas nuo kitų žvilgsnių, nuo šeimos. Jis prie nieko nėra prisirišęs, nei prie savo populiarumo, nei prie valdžios, garbės, nei prie savo gyvybės, nei prie patogumo. Jis visiškai atsidavęs savo misijai, nešykštus savo laiko. Ir visoje Evangelijoje jis kviečia mus į tą pačią laisvę.

Jėzus laisvina mus pirmiausia savo mokymu. Mes turime Dievo vaikų orumą – esame laisvi kaip Dievo vaikai nuo žemės reikalų, turime vidinę laisvę. Niekas negali išprievartauti tavo sąžinės, nei tėvai, nei valdžia, nei draugai. “Kas Ciesoriaus, atiduokite Ciesoriui, o kas Dievo – Dievui. Pinigai yra Ciesoriaus, bet jūs esate Dievo – ne Ciesorius yra jūsų dievas (Romoje imperatorius būdavo sudievinamas. Mes priklausome tik Dievui, nes esame sukurti pagal jo paveikslą.

Jėzus nedaro politinės revoliucijos, kaip daug kas aplink jį norėtų. Jis daro dvasinę revoliuciją, atneša dvasinę laisvę. Jėzus taip pat mus kviečia turėti laisvę pasaulio atžvilgiu kaip jis. “Kas nemyli manęs labiau už tėvus, nevertas manęs” – jūs Dievo vaikai, todėl neturite būti priklausomi nuo tėvų. Nebijokite būti tėvų nesuprasti. Tai nenukreipta prieš tėvų meilę, bet prieš nesveiką santykį.

Persekiojimai. Jėzus kelis kartus sako “Nebijokite” – žmogus, kuris nebijo, yra laisvas. Jis nevergauja niekam. “Nebijokite tų, kurie žudo kūną”, “visi jūsų plaukai suskaičiuoti”. Nebijoti persekiojimų, patyčių, nes niekas negali pakenkti tavo sielai. “Kas daro nuodėmę, yra nuodėmės vergas”. Nuodėmė visada yra priklausomybė. Darai tai, ko nenori daryti – prarandi savo laisvę. Nuodėmės kabliukas yra malonumas, bet paskui prarandi savo laisvę.

Jono evangelijoje laisvė yra pirmoje vietoje. Tampu laisvas, kai myliu Dievą, kitus, kai galiu atsiduoti laisvai, pamiršti save. Tikra laisvė nėra daryti ką noriu ir kada noriu, nes tada esu įkalintas savo troškimų ir kaprizų. Laisvė yra meilei, laisvė mylėti – išsivaduoti iš to, kas man trukdo mylėti.

Kadangi Dievas mus myli tokius, kokie esam, pasilieka mumyse, mes neturime bijoti kitų žvilgsnio, teisimo. Laisvas yra tas žmogus, kuris priima save ir nebijo kitų žvilgsno – šventoji Dvasia duoda tokią savikliovą.

Laisvė švento Pauliaus raštuose

Paulius yra krikščioniškos laisvės apaštalas. Jis savo kailiu patrė vidinį įkalinimą – “Nedarau, ko noriu, bet darau, ko nekenčiu”. “Taigi tu nebe vergas, bet Sūnus, ir jei tu sūnus, tu taip pat Dievo paveldėtojas – Dievas mus išvadavo, mes tapome Dievo vaikais”. Esame išvaduoti iš keturių vergovių:
- nuodėmės vergovės;
- įstatymo vergovės;
- melo vergovės:
- mirties vergovės.

Kristus mus taip pat išvaduoja iš poreikio nusipelnyti teisę gyventi, iš noro būti išskirtiniu, įrodyti sau ir kitiems, kad turiu teisę į meilę. Dievas mane mylėjo ir tada, kai buvau nusidėjėlis. Jo meilė – pirma. Mano pastangos yra tik atsakas į jo nemokamą meilę. Tau nebereikia įrodyti, nusipelnyti, užsidirbti – nei Dievui, nei kitiems, nei sau. Dažnai stengiamės kontroliuoti savo gyvenimą – per psichologiją, sveiką mitybą, jogą. Tai iliuzija. Kažkokia technika negali išspręsti mano problemų. Dieve svarbu nebe rezultatas, bet tikėjimas, kuris veikia meile.

Bet laisvė turi savo ribas: “Viskas man valia, bet ne viskas naudinga. Viskas man valia, bet nesiduosiu pavergiamas”. Mano laisvės riba yra kito meilė. Pavyzdžiui, lytiškumas turi būti savęs atidavimas, o ne egoistinio malonumo ieškojimas. Mus valdo ne išorinis įstatymas, jis tik rodo mums nuodėmę, mums svarbus vidinis laisvės ir meilės įstatymas.

Kristus yra laisvas, nes jis vadovaujasi ne išoriniais įstatymais, bet Dvasia. Jis laisvas pasaulio atžvilgiu ir neturi nuolat savęs klausti: ar aš būsiu nubaustas? Ar aš nepadariau nusižengimo? Bet jo laisvė nėra absoliutas. Pavyzdžiui, nusilesiti tėvams nereiškia prarasti savo laisvę. Žmogus, kuris moka paklusti (ne kaip vergas) yra laisvas žmogus (laisvas nuo kaprizų). Vienuolių paklusnumas – tai išmokti laisvai atsisakyti savo valios, kad priimtum Dievo valią. Atsisakau savo kaprizų ir asmeninių ambicijų, kad tarnaučiau bendram labui – bendruomenės tikslui.

Dvasinis gyvenimas kaip laisvės kelias

Askezė yra pratimas, kad augtume laisvėje, kad taptume nepriklausomi nuo šio pasaulio. “Todėl aš bėgu ne dvejodamas ir grūmiuosi ne kaip į orą smūgiuodamas, bet tramdau savo kūną ir darau jį klusnų, kad kitus mokydamas, pats nepasidaryčiau atmestinas” (iš laiško korintiečiams). Gavėnios askezė (pasninkas ir kt.) yra patikrinimas, ar nesu priklausomas, ir vaistai nuo priklausomybės. Savęs atsižadėjimas taip pat rodo, kad mūsų prisirišimas prie Dievo yra didesnis nei prie malonumų. Lengva pasakyti, kad priklausome Dievui, bet turime tai gyventi kasdienybėje.

Pirmieji vienuoliai labai užakcentuoja išsivadavimą iš nesveiko prisirišimo prie aistrų. Atsiribojame nuo savo emocijų ne pykdami ant savęs, bet palikdami ramybėje. Kol kovoju aršiai prieš baimę, ji mane valdo. Reikia pripažinti, kad bijau, priimti savo baimę, ir po truputėlį “ravėti” ją. Jei kovoju už skaistybę kaip beprotis, nešvankios mintys dar labiau apsėda. Normalu, kad esu gundomas. Bet nereikia leisti, kad tos mintys mane valdytų. Jei neatsiriboju mintimis, prarandu ramybę. Malda padeda atsiriboti.

Malda veda mus į vidinę laisvę – neriam į būties gilumą. Malda padeda atleisti. Kol neatleidžiu, nesu laisvas – tempiu pykčio ir nuoskaudos naštą.

Per televiziją išgirdau rytojaus A.Čekuolio laidos anonsą. Viena iš temų – visai neseniai Lenkijoje įvykęs stebuklas, kai Eucharistinė duona (tas baltas apskritas daikčiukas kunigo rankose) tapo širdies raumens gabalėliu. Kristus tikrai dovanoja mums savo širdį per Mišias!

Pirmiausia mane truputį išgąsdino ši žinia. Dievas labai akivaizdžiai ir drąsiai apsireiškė materialiame pasaulyje. Kilo klausimas – kiek jis gali nepaisyti savo paties sukurtų dėsnių? Keistas mano klausimas… kiek nori, tiek gali ir nepaisyti juk viskas yra jo kūryba, viskas iš tiesų yra jo valdžioje. Kita vertus, kodėl tada Jis taip mažai ir retai apsireiškia? Bent susidaro įspūdis, kad retai… Juk galėtų dažniau gal ir tikinčiųjų, Jį sekančių būtų daugiau? (šituo abejoju, juk stebuklai daugiau paliečia protą, o ne širdį)

Kristus ir prieš mirtį bei prisikėlimą darė stebuklus, kurie neįsipaišo į jokias normas. Žmonės kėlėsi iš numirusių, tiesiog akyse pasveikdavo nuo baisiausių ligų. Tačiau Jis neišgydė visų to krašto nelaimingųjų, stebuklai buvo tik dalis Jo veiklos. Be to teologinėse knygose kalbama, kad ne stebukluose esmė. Esmė – Kristaus intencija. Jis vienintelis to meto “stebukladarys” (o juk buvo ir daugiau; ir mūsų laikais yra), kuris tai daro dėl žmogaus gėrio, kad jis pagytų, kad patirtų Dievo meilę, kad gyventų atnaujintą gyvenimą, kad užmegztų santykį su mylinčiu Dievu. Kristaus padaryti stebuklai atskleidžia, kad tikrasis Dievo troškimas – būti santykyje su žmogumi. Ne dėl savo gėrio, bet dėl žmogaus laimės ir pilnatvės. Mūsų Kūrėjas vis nori pasakyti, kad didžiausia laimė čia ir amžinybėje – būti meilės santykyje.

Čia buvo įžanga iš tirkųjų pavadinime užrašyta mintis aplankė mane tuoj po minėto stebuklo apmąstymo, prisiminus ankstesnę draugystę su vaikinu. Tai – mano paskutinė rimta draugystė. Ji truko ketverius metus. Nutrūko išsiskyrus mūsų požiūriui į tikėjimą ir skaistumą iki santuokos. Mums draugaujant aš įtikėjau ir norėjau keisti savo gyvenimą. Taip pat norėjau pakeisti ir savo draugą… Dabar matau daug egoizmo ir klaidų savo elgesyje, nors siekiai buvo gražūs. Vos įtikėjus, tikros meilės Dievui ir artimui buvo mažiau nei įkarščio, noro tuč tuojau viską pakeisti pagal naują kryptį… Visgi, nutiko, kaip nutiko. Manau, mudu dar susitiksime ir aš turėsiu progą atsiprašyti už žeidžiančius savo poelgius bei padėkoti už viską, kas buvo gražu.

Tai ir yra esmė – tarp mūsų tikrai buvo meilė. Dabar galiu tai matyti. Ir ypač per sunkumus, kai bandydavome vienas kitą suprasti ir kai mums nesisekdavo. Buvo (ir turbūt tebebūtų, jei susitiktume) dalykų jame, kurie man nepatiko, kuriems nepritariau, kurie erzino, lygiai taip turbūt ir iš jo pusės. Bet dabar žinau, kad ne tai yra svarbiausia, tai netrukdo meilei. Galbūt atvirkščiai – žmogaus ypatybės, įpročiai, savitas skonis yra dar geresnės aplinkybės mylėti – stengtis pažinti, suprasti ir priimti kitą žmogų tokį, koks jis yra, o ne tokį, kokio aš jo norėčiau. Juk ne vienodumas, bet įvairovė yra pasaulio grožis. Kad mylėtum, nereikia suvienodėti su kitu, kad neliktų skirtumų.

Sakau, meilė buvo… Ar man liūdna, kad tai baigėsi (ne meilė, ji amžina, bet mūsų draugystė)? Ar norėčiau, kad santykis vėl užsimegztų? Tai klausimai iš “o kas būtų, jeigu būtų…” srities. Kaip tik šiandien per “Tuzino” žaidimą šiek tiek susierzinau, kai moteriai, nors jau pasirinkusiai pinigus vietoj tolimesnio žaidimo vis tiek reikėjo žaisti ir žiūrėti, o kas būtų jeigu ji būtų pasirinkusi kitaip… Nesąmonė. Juk jau pasirinkta ir tas pasirinkimas viską iš esmės keičia.

Pats svarbiausias dalykas – dabartis. Ar moku šiandien atpažinti meilę santykiuose su žmonėmis? Ar moku mylėti tuos, kurie yra šalia? Ar turiu kantrybės nepabėgti iš santykių, kurie man atrodo sunkūs? Ar moku būti ištikima sunkiose situacijose?

Deja, ne visada. Turbūt tam ir reikia prisiminti praeitį, kad išmokčiau pamoką ir išlikčiau stipri šiandien. Kad iš praeityje patirtos meilės galėčiau semtis stiprybės nepabėgti, įsiklausyti į kito/kitų šalia esančių žmonių troškimus, jų esmę ir matyti daugiau nei tai, kas mus skiria, kas sunku, kas erzina. Pirmiausia dėkoti už tai, kad apskritai dabar esame kartu, nesvarbu, ar santykiai šiltesni ar nelabai sėkmingi. Juk šiaip jau tai niekas mums nepriklauso, viskas, ką turime ir išgyvename, yra kaip kažkas, ko nenusipelnėme ir ko apskritai galėtų nebūti. Juk tai, kad gimėme, jau yra dovana.

“Meilė buvo tarp mūsų”. Labai taiklus pasakymas. Meilė tikrai yra atskiras asmuo, nors ir gyvenantis bei besiskleidžiantis žmogaus širdyje. Kristus yra meilė. Ir pasirodo, tokia meilė, kuri dovanoja savo širdį kiekvienose Mišiose paprastoj mažoj “plotkelėj”… Baisiausia ir kartu gražiausia, kad visiškai laisvai galime Jo nepasirinkti.

Skausmingai ir vėl turiu prisipažinti, kad nugrybavau. Ir vėl tais pačiais šunkeliais…

Noriu būti visiems gera, noriu visiems patikti, noriu pelnyti visų palankumą. “Jau jei visas išorinis pasaulis, kurio nuomonė man svarbi, bus manimi patenkintas, būsiu laiminga”. Dėl to net nesusimąstau, nepasitariu pati su savimi, nepaklausiu – ar noriu, ar tai man skirta, – kai išgirstu naują kvietimą tarnystei. Žiūrėk, jau Sigutė ir įsipareigoja dar kokiam darbeliui… Gyvenimo nebelieka, tik darbai, tiesa, patys gražiausi – tarnystė Bažnyčiai. Bet ar tai gerai?

Negaliu sudėti vilčių į Marijos radiją. Jis gali akimirksniu sugriūti, užsidaryti ar pasakyti “ačiū, buvo labai malonu, galite būti laisva”. Lygiai taip pat su bet kuo kitu šitoj žemėj. Yra per didelė prabanga remtis į dalykus, kurie nėra amžini. Nors į juos remtis lengviau – jie apčiuopiami, konkretūs. “Esu labai gera Marijos radijo savanorė”. “Esu labai gera, pavyzdinga žmona”. “Esu labai geras, kompetentingas darbuotojas”. “Esu gyvybiškai svarbus draugas/sūnus/vyras”. Tai kartais tampa žmogaus savivertės šaltiniu, pagridiniu atsakymu į klausimą “kas aš esu ir ką veikiu šitam pasauly”. Žmogiška – kabinamės į ką nors, juk reikia į ką nors kabintis. Ir labai baisu paleisti tai iš rankų – baisu, kad jei nebūsim tuo, kas manome, jog suteikia mums vertę ir priežastį kitiems žmonėms mus mylėti, liksime vieni ir niekam nereikalingi. Būti atstumtam ir niekam nereikalingam – tai baisiausia, ką žmogus gali jausti…

Šiandien buvau paraginta paleisti savo “ramentą” – tarnystę kitiems. Ne, nemečiau visko. Tik buvau paprašyta pažiūrėti kitaip į visa tai, ką darau. Pamačiau, kad mano viltys sudėtos į gerus darbus, kuriuos atlieku. Jei šiandien mane suparalyžiuotų ir negalėčiau pajudėti, negalėčiau būti naudinga, – turbūt išprotėčiau. Žinot kodėl? Nes nebežinočiau, kas esu; visiškai nemylėčiau savęs ir netikėčiau, kad kas nors gali mane mylėti, nes širdyje vis dar esu įsitikinusi, kad esu mylima dėl darbų. Už tai, ką darau.

Varikliukas dirba be sustojimo. Sustoti negalima, nes grius sigutės rožinis pasaulis su gerais žmonėmis, draugiškais santykiais, gerumu. Atsistoju į Dievo vietą – be manęs žmonija tiesiog nueitų šuniui ant uodegos… Kokia baisuma.

Vienintelis žodis čia tinka – puikybė! Net gėda prisipažinti… Vėl grįžtu pas Kristų. Prašau, kad mokytų mane pasitikėti Juo, kad mokytų klausytis, kad mokytų gėrėtis Jo padarytais dalykais, kad mokytų leisti šalia esantiems žmonėms pasireikšti, kad mokytų vertinti kitų žmonių idėjas, darbus, kad mokytų padrąsinti kitus žmones, leisti jiems išsiskleisti. Turiu liautis pasitikėti tik savimi ir viską daryti vien savo jėgomis. Turiu mokytis pripažinti savo silpnumą, ribotumą, klaidas. Noriu mokytis dirbti komandoje, pasidalinti mintimis, priimti kritiką ir veikti kartu, ne taip kaip aš noriu, bet taip, kaip sutariame. Noriu remtis į Kristų. Noriu, kad tarnystės būtų mano ir Kristaus draugystės rezultatas, bet ne mėginimas rasti prieglaudą nuo nevilties, nereikalingumo, vienišumo jausmo.

Mergele Marija, suteik mums drąsos paleisti dalykus, su kuriais tapatinamės, kuriuose ieškome savęs. Padėk mums likti laisviems savo širdyse. Padėk mums pažinti Kristų ir Jo troškimus mūsų gyvenimams.

Viena kolegė pastebėjo: populiariausi tie kunigai, kurie kalba apie bendražmogiškas vertybes, apie Dievą kaip kažkokį abstraktų gėrio rinkinį, kuris yra labai arti mūsų įprasto įsivaizdavimo. Jie nemini Kristaus. Ir save pagaunu kalbant apie abstraktybes, apie meilę, apie Dievą, apie Jo gerumą, bet nekalbu apie Kristų. Kodėl? Juk krikščionybė ir yra tikėjimas Kristumi…

Labai nepatogu kalbėti apie Kristų. Iš kažkur (gal iš patirties?) ateina tvirtas įsitikinimas, kad kalbėti apie Kristų – tai fanatizmas, tai kažkas žiauriai nenormalaus – tikėti KRISTUMI, konkrečiu žmogumi, kuris gyveno, mirė ir prisikėlė. (Taip, kalbėti apie Kristų, kol nesi iš tiesų Jo pažinęs, o tik pagautas atsivertimo emocijų ir pasiskaitęs truputį religinės literatūros ar pasiklausęs protingų dėdžių, iš tiesų kvepia fanatizmu… Ir tai žiauriai atstumia, kaip elektra nukrato, bet turbūt dažnas (jaunas) atsivertėlis išgyvena tokį etapą… Paklauskit mano draugų ir šeimos, jie papasakos )

Kitas dalykas – man pačiai lengviau, paprasčiau ir saugiau tikėti kažkokiu geru, mylinčiu dievu, kuris pagal mano jausmus slenkasi tai į vieną, tai į kitą pusę. Kuris yra be veido, be formos, kaip didelis neapčiuopiamas dulkių debesis. Susidėlioji vaizdelį, koks tas dievas yra ir gali ramiai sau, nesukdamas galvos, gyventi. Nebereikia rūpintis labiau pažinti dievą, suprasti jo, juk ir taip viską apie jį žinai… Juk pats ir esi jį sukūręs. Kai reikia, jis vienoks, kai reikia – kitoks.

Bet tiesa tokia, kad Dievas yra labai konkretus asmuo. Tai Kristus. Jei sakome, kad žmogaus asmuo yra nenusakomo gylio, tai ką jau kalbėti apie Dievą… Jis apima ir savyje sutalpina visas bendražmogiškas vertybes, kurios mus taip veža, apie kurias taip gera kalbėti ir girdėti. Kristus yra kažkas dar labiau visų trokštamo ir išsiilgto, nei meilė, tiesa, gėris. Tik mūsų galvose Jo vardas kartais sukelia baisias, klaidingas asociacijas. Nes Bažnyčia ir/ar atskiras jos žmogus savyje turi ir Kristų, ir didžiausias nuodėmes – puikybę, valdžios ir pinigų troškimą, ištvirkimą. Šias yra lengviau pastebėti, jos giliau įsirėžia, blogis gali brutaliai sukrėsti mūsų širdis, jis gali tai sau leisti, jo toks tikslas. Tuo tarpu Kristus – Dievas – dažniausiai (bent taip sako mano patirtis) kalba tyliai, nesiekia šokiruoti ir sukrėsti, duoda daug laiko mums išgirsti jį ir suprasti.

Turiu priminti sau, kad ir melsdamasi kreipiuosi ne į abstraktybę, bet į asmenį, panašiai kaip į kitą žmogų, tik labai ypatingą, tokį, kuris geriau nei aš pati pažįsta mane, kuris yra pats artimiausias, kuris viską žino apie mane, jam nieko nesuvaidinsi, neapsimesi… Jis žino kas ir kokia esu (bet priešingai nei kai kurie žmonės, nenori manęs paniekinti, nuteisti, išjuokti).

Tai kodėl bijau Kristaus? Dievo-asmens? Kodėl bijau atsistoti priešais Jį? Kodėl slepiuosi? Kodėl užsimerkiu ir mieliau meldžiuosi abstraktaus ir tolimo dievo figūrėlei, ir taip pabėgu nuo bendarvimo su gyvuoju Dievu – Kristumi? (Dar vienas klausimas iš serijos “kodėl?” )

—

Geroji fėja ramina mane:

Duok sau laiko, mieloji. Jau vien tai, kad supranti šitą faktą, supranti ir pripažįsti, kad bijai, kad dažniau meldiesi savo susikurtam stabui, o ne gyvam Dievui, yra didelis dalykas. Ramybės :* Dievas niekur niekada nepasitraukia nuo tavęs. Iš lėto, taip kaip išeina, atsisuk į Kristų. Jis yra tavo pusėje, Jis už tave. Ir niekas niekada Jo nuo tavęs neatstums. Net pati didžiausia tavo baimė ar stabmeldystė. Eini teisinga linkme. Apkabinu

P.S. Prisiminiau vieną žaidimą… jis apie asmenybės susidvejinimą… kai geriau pagalvoji, gal visai ir nieko tie vidiniai pašnekesiai

P.P.S. Juokauju

Grįžau iš filmo “Fireproof“. Amerikietiško stiliaus krikščioniškas filmas, sukurtas su palyginti mažu biudžetu.

Įstabiausia šiame filme – idėja. Ir dar pabaiga, kai jau atrodo, viskas aišku, bet atsiranda dar viena nuostabi detalė. Kaip ir “Lūšnynų milijonieriuje”, filmas kalba apie meilės nepajudinamumą, amžinumą. Apie tai, kad meilė neatsiejama nuo pasiryžimo, kad tai nėra vėjelis, kuris tai ateina, tai išeina, kad meilė nėra priklausoma nuo aplinkybių. Apie tai, kad meilė tvirtesnė už uolas, ji nepajudinama, ir ji stipresnė už bet kokį nusivylimą, nuoskaudą, pyktį ar neapykantą.

Filmo siužetas kiek netikėtas amerikietiškų filmų fone – pasakojama istorija apie besipykstančią sutuoktinių porą, kurioje nei vienas, nei kitas nebemato prasmės likti kartu. Kvepia skyrybom. Krikščionių kurtame filme kaip meilės šaltinis nurodomas Kristus, Jo atleidimas ir besąlyginė, amžina, ištikima meilė žmogui. Iš čia atsiranda viltis.

Meilė yra tvirta kaip uola, nepajudinama. Ji niekada nesibaigia. Ji neturi pradžios ir pabaigos. Ji nėra jausmas, kuris kada nori ateina, kada nori išeina. Meilė yra pasirinkimas. Meilė yra sprendimas. Apsisprendžiu mylėti ir kaskart darau pastangas, kad išlikčiau meilės kelyje. Ypač tada, kai kitas žmogus nesirenka to paties. Ypač, kai jis atstumia tave ir visas pastangas.

Sakysi, kad tai neįmanoma. Jei tokie yra meilės reikalai, tuomet neįmanoma mylėti ir net nesinori veltis į tokią meilę… Aš labai dažnai taip pagalvoju. Pirmiausia, atrodo, kad tai ne mano jėgoms. Antra – kokia iš to nauda? Juk meilė tampa dar viena pareiga… O kur malonumas? Jei taip galvoji, džiaugiuosi. Jau nebemanai, kad vien savo jėgomis kaip Titanikas galėsi mylėti. Ir kartu supranti, kad ne malonumo jausmas, bet kažkas kitas turėtų būti tavo motyvacija.

Mylėti įmanoma patikėjus Dievo meile. Tokia, kuri neskaičiuoja, nekelia klausimo “kas man iš to?”, kuriai rūpi vien kitas asmuo, jo laimė. Kuri yra amžina, kuri nesirenka mylimųjų pagal jų grožį ar išsilavinimą, gudrumą ar įgūdžius. Kuriai nereikia priežasties, nes ji pati savaime yra. Ir moka vien dovanoti save.

Sunku tuo tikėti? Absoliučiai taip. Joks žmogus nėra mūsų mylėjęs tokia meile. Mes nesame matę tokios meilės atitikmens. Nebent sutikome šventąjį Mums tai atrodo visiškai nerealu. Todėl reikia būti truputį (?) vaikais, reikia tikėti stebuklais. Tikėti tuo, ko nesi matęs, bet kas kartais tave paliečia švelniu vidiniu suplazdėjimu.

Meilei reikia žvėriškos drąsos. Vieniems meilės misija mums yra per sunki, dar daugiau – ji mums vieniems yra neįmanoma. Kad mylėtume, mums reikia Kristaus. Ir tik toks gyvenimas – Meilėje – yra tikras gyvenimas.

Gražiai pasakiau o kaip tuo gyventi? palinkėkite man sėkmės

Kai matote skausmą, nenusisukite, nepabėkite, nesislėpkite. Nemeluokite, kad jo nėra arba vengdami pažiūrėti jam tiesiai į akis, nepadidinkite jo. Nepasitraukite, net jei negalite nieko pakeisti, net jei manote ar žinote, kad dar tūkstančius metų negalėsite nieko dėl to padaryti. Ypač, kai patiriate skausmą savo širdyje. Ypač, kai norisi dėl to liūdėti. Nebėkite nuo to. Verčiau be išankstinių nuostatų įsižiūrėkite ir mintyse to skausmo paklauskite (švelniai, su meile): “Ką nori man pasakyti?” “Apie ką man kalbi?”

Kai tai padarau, kai paklausiu, atrandu tris dalykus. Pirma: kad šitas skausmas neša dalelę tiesos apie mane ir pasaulį. Jei nebūčiau jo užkalbinusi, būčiau gyvenusi ne visai tiesoje. Kažko labai svarbaus likčiau nesužinojusi. Skausmas paprašo, kad išklausyčiau, kad atkreipčiau dėmesį į jį ir neignoruočiau, nenutildyčiau. Pabūti ir priimti skausmą, neneigti jo – kartais tai viskas, ko reikia, kad liautųsi skaudėję, kad skausmo veidas pasikeistų į šviesą ir ramybę.

Antra: kad tas skausmas nėra toks jau galingas, griaunantis ir toks visaapimantis, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Iš tikrųjų, skausmas visuomet gali išvirsti į gėrį, į džiaugsmą, į laisvę, jei tik norėsiu to.

O trečia, kalbėdama su skausmu, bandydama jį suprasti, atskleisti, kokią žinią jis neša, suprantu, ką reiškia iš tikrųjų mylėti save. Kai sugebu atverti savo glėbį skausmui, priimu tą savo dalį, kurios paprastai vengiu, baidausi, kurią nustumiu į pakraštį, kad nematyčiau. Kai sugebu kantriai išklausyti, paguosti savo skausmą, kai jis jaučiasi priimtas, iš tikrųjų priimtas, viduje įsivyrauja harmonija: myliu save su visu “turtu”, kurį nešiojuosi giliai giliai ir kuriuo dažniausiai esu nepatenkinta…

Kai priimu, išklausau, apkabinu skausmą, tada širdies namuose klęsti taika ir ramybė, skirtingi jausmai, skirtingi veikėjai sutaria, dalijasi, stengiasi suprasti ir vertinti vieni kitus. Nes nieko nėra nereikalingo. Atvirkščiai – kiekviena dalis būtina, gyvybiškai svarbi. Kiekviena dalis turi tą unikalią savybę, be kurios vidinis pasaulis ne toks gražus.

Priimti skausmą nereiškia gyventi skausme, leisti jam valdyti, užlieti visa. Skausmas yra viena iš daugelio mūsų dalių. Jis nesukurtas, kad valdytų situaciją, kad pagal jo dūdelę šoktų visi kiti. Mes nesukurti, kad bet kokiais būdais malšintume skausmą. Skausmas esti mūmyse, kad jį pagydytume, kad leistume Dievui gydyti. Ir per tai patirti, kaip labai esame mylimi, kaip esame visiškai priimti su viskuo, ką laikome blogiausiu savyje. Dar daugiau: tai, ką laikome blogiausia, nereikalingiausia, iš tikrųjų Dievui labiausiai reikalinga, labiausiai trokštama. Per “silpnąsias, gėdingąsias” vietas Jis gali ateiti ir tvarstyti širdies žaizdas. Jau kažkada rašiau, kad kartais, kai viduje skauda, prisimenu pasakojimą apie gailestingąjį samarietį ir įsivaizduoju: guliu visa žaizdota, bejėgė ant žvyrkelio, pakrašty, prie manęs prieina Kristus (vyras rudais plaukais, su barzda, baltu ilgu drabužiu), pasilenkia, apžiūri mano žaizdas; tada ima mane leisgyvę ant rankų ir neša į artimiausią pakelės viešbutuką. Jis kruopščiai tvarsto kiekvieną mano žaizdą. Jam negaila laiko. Jam nėra nieko svarbiau, kaip pagydyti mane.

Tai nuostabu. Rūpėti Dievui labiau už viską pasaulyje

Vis galvoju apie tai, ką išgirdau savaitgalį. Labiausiai mane traukia mąstyti apie pažeidžiamumą. Pastebėję kitame pažeidžiamumą, tyrumą ir brangumą, esame to patraukti, atsiranda noras dovanoti save tam asmeniui. Atsiranda meilė.

Vis galvodavau, kodėl vaikai yra tokie gražūs ir taip traukia. Ypač kūdikiai. Jie beprotiškai pažeidžiami. Užtenka ne taip paimti į rankas ir jau mažyliui gali skaudėti. Be to, jie negali sužeisti, nėra rizikos mylėti mažučius vaikus. Jei jie ir pasako ką skaudaus tai ne dėl to, kad nori įžeisti, bet dėl kitokių priežasčių (dar nemoka veidmainiauti, daug dalykų nepažįsta). Būna, kad ir suaugę nenori įžeisti, tik mes suinterpretuojame taip, tarsi būtume puolami.

Dažnai mano veiksmai, elgsena kyla iš noro apsisaugoti. Noriu atrodyti kuo stipresnė, kuo protingesnė, kuo nepažeidžiamesnė, kad susidūrimas su kitais žmonėmis neįskaudintų. Bet taip ir lieku užsidariusi savyje – kol neatskleidžiu (ar netyčia neatsiskleidžia) mano pažeidžiamumas, tikro kontakto su kitu asmeniu nėra, tik paviršutinis. Nėra santykio, nėra galimybės užsimegzti bendrumui. Taip ir liekam dvi besišypsančios, besistengiančios patikti ar besilaikančios atstumo kaukės, kažkur giliai užslėpusios savo mažą, tyrą, paprastą “aš”.

Ar visuomet reikia būti be kaukių, be apsaugų, su nuogu pažeidžiamumu? Nežinau. Manau, tik tobulas asmuo taip gali.

Imu suprasti Kristaus kančios ir mirties reikšmę. Jis pasirodė visu savo pažeidžiamumu! Jis atlaikė pačius baisiausius fizinius skausmus, jo sudraskytas kūnas buvo beveik nuogas prikaltas prie kryžiaus šalia vagių ar žudikų. Iš jo juokėsi, tyčiojosi jį atlydėję kariai, praeiviai. Jo atviras kalbėjimas apie tai, kad Jis – Dievo Sūnus, buvo visiškai atmestas, nesuprastas. Ir dabar, būdamas Eucharistijoje – trapios duonos gabalėlyje – Jis visiškai niekaip neapsisaugojęs. Vakaruose, kur Komuniją žmonės priima į rankas (ne į burną, kaip pas mus), Jis gali būti išsineštas iš bažnyčios ir išniekintas. Ir vis tiek neatims žmogui dovanotos dovanos – jo būties. Dar daugiau: niekada jo neapleis ir nesiliaus dovanojęs savęs.

Tik ar pastebiu pažeidžiamumą? Turbūt Gavėnia ir yra laikas, kai galiu įsižiūrėti į Kristaus per kančią atvertą tyrą širdį. Viską sukūręs, visagalis Dievas mano akivaizdoje tampa pažeidžiamas labiau nei koks kitas žmogus pasaulyje. Ir tai sąmoningas, tobulas planas parodyti, kaip Jis nori būti pamiltas, kaip Jis nori patraukti prie savęs, kaip Jis iki paskutinio atsiduoda žmogui. Jis dovanoja, o ar ta dovana priimama – žmogaus reikalas. Ne dėl to, kad Jam ko nors trūktų – Jis yra tobulas. Jis atsiduoda tik dėl to, kad žmogus taptų tokiu tobulu kaip Dievas yra. Tik dėl to, kad žmogus būtų pilnai laimingas.

Anksčiau man atrodė, kad aš kaip nors išsisuksiu nuo skausmo. Būsiu gudri, atsargi, darysiu viską teisingai ir tada man neskaudės. O pasirodo, skausmo reikia ir pralaimi tas, kas nuo jo bėga.

Pats savaime skausmas nėra reikalingas, reikia vengti, gydyti skausmą, kuris veda į mirtį, į pražūtį, pirmiausia vidinę.

Parašiau “skausmo”, bet tiksliai nežinau, koks žodis išreiškia būseną, kai atsisakai to, kas tau gera ir malonu, kai nepatogiose situacijose laikaisi duoto žodžio, išlieki sąžiningas, atiduodi savęs truputėlį daugiau nei įprastai, kai nuoširdžiai rūpiniesi kitu, kai nusivelki geriausią savo paltą ir atiduodi vargetai. Nežinau vieno, visa apimančio žodžio. Dažniausiai vartojamas – kančia.

Taigi yra kančios arba skausmo, kuris yra reikalingas.

Man patinka žodis “iniciacijos”. Kaip suprantu, tai ritualas, per kurį naujas narys priimamas į bendruomenę. Jis turi pereiti per išbandymus, išmokti sunkias pamokas, kad a) sutvirtėtų; b) prisijungtų prie tai jau patyrusių. Tarkim, vaikinai netampa vyrais vien dėl to, kad jiems sukanka 20 ar daugiau metų. Ar esate sutikę vyresnio amžiaus vyrų, iš tikrųjų taip ir netapusių vyrais? Arba moterų, kurios per keliasdešimt gyvenimo metų tebėra nesubrendusios mergaitės? Iššūkių nekeliančioje aplinkoje (arba nuolat vengiant išbandymų, bėgant nuo realybės) yra sunku, beveik neįmanoma iš tikrųjų subręsti.

Todėl truputis susivaldymo, disciplinos, savęs ribojimo yra būtini. Gyvybiškai svarbūs. Kartais arba dažnai tai sukelia nepatogumo, stygiaus, tuštumos jausmą. Ačiū Dievui, kai patiriate tai. Tik su viena sąlyga – jei tikite, kad kentėjimas pasibaigs kažkuo šviesiu, džiaugsmingu, kažkuo didesniu už tai, ko atsisakote, dėl ko verta dėti pastangas.

Tikiu, kad Kristus buvo Dievas. Jo mirtis – ne atsitiktinumas, klaida, bejėgiškumas. Kaip Kristaus, taip kiekvieno žmogaus kentėjimas dėl aukštesnio tikslo yra vienas vienintelis kelias į gyvenimą. Ne egzistuoti, ne gaudyti paskutinį oro gurkšnį, ne draskytis iki nukritimo, bet iš tiesų gyventi. Oriai, džiaugsmingai, gražiai ir amžinai. Kentėjimai jau dabar duoda vaisių – esi geresnis žmogus, o didžiausias laimėjimas šioje kovoje – gyvenimas amžinai meilės ryšyje su visais žmonėmis, su pačiu Dievu. Aš pasirašau matau prasmę eiti per sunkumus dėl tokio gyvenimo.

O pirmasis mano atsižadėjimas – liautis gyvenimo, tai reiškia ir išbandymų, ieškoti toli. Viskas yra man po nosim: mano buityje, darbuose, maldoje, draugystėse, šeimoje, įsipareigojimuose. Turbūt tai ir yra sunkiausia: negyventi įsivaizdavimuose, ateityje, negyventi su iliuziniais žmonėmis, bet plačiai atsimerkti ir įsižiūrėti į realybę, šitą akimirką, blaiviai matyti tikrovę ir ją priimti, joje kurti gyvenimą.

Bandau pradėti Gavėnia tam – puikus metas. Ar tu su manim?