Esu Kaune, namuose. Vakar vakare ilgai kalbėjomės su tėvais. Gražu, kad jau galim taip paprastai ir atvirai pasikalbėti apie dalykus, kurie anksčiau buvo skaudžios temos (ar bent man tokios atrodė).

Noriu pasidalinti vienu epizodu. Man bekalbant apie paauglystės periodą, kai lankiau vaikų ir jaunimo teatrą, mama pasakė įdomų dalyką – aš visuomet, kur bebūčiau, stengiausi pirmauti. Teatre – įtikti vadovei, būti jos pripažintai, galbūt gauti svarbų vaidmenį; mokykloj, universitete – būti pirma pažymių ir aktyvumo prasme. Dabar atpažįstu, kad ir mano “bažnytinė” veikla kartais virsta dar vienu mėginimu būti pirmai, nusipelnyti medalį, pripažinimą. Panašiai ir su vaikinais – santykiuose stengiuosi pirmauti, parodyti, kokia esu šauni, arba koks jis lūzeris ir prastesnis už mane, tarsi ir čia turėčiau užsitikrinti sau lyderės vietą… Žiauru. Bet tai – tiesa.

Prieš pora dienų man labai “sukalbėjo” knygos “Scenarijai, kuriais gyvena žmonės” ištrauka. Apie knygą papasakosiu plačiau, kai perskaitysiu. O ta mane palietusi ištrauka buvo apie individualizmą ir konkurenciją. Kad tai yra pirmieji mūsų laimės priešai, atitraukiantys mus nuo tikro, lygiaverčio ryšio su kitais. Ir tai yra taip giliai mumyse, kad nebežinome, jog apskritai įmanoma elgtis kitaip. Mokame į aplinkinius žiūrėti arba iš aukšto, kaip viršesni, kaip diktuojantys sąlygas, arba iš apačios, kaip pavaldiniai, kartais kaip aukos, bet ne kaip broliai, bendradarbiai, kaip du tokie pat vertingi žmonės.

Kaip norėčiau išmokti draugauti! Kaip norėčiau paleisti tą iliuziją, kad būsiu laiminga tada, kai žūt būt būsiu pirma, geresnė už kitus… Kaip norėčiau vis tvirčiau tikėti, kad nepaisant mano veiklos ar gyvenimo rezultatų, pasiekimų, sulaukto pripažinimo, mano vertė nesikeičia – esu tiek pat vertinga ir taip pat mylima, nesvarbu, kurioje sąrašo vietoje būčiau!

Esu tikra, kad tai – maldos ir laiko klausimas. Labiausiai šiame kelyje reikia kantrybės ir pasitikėjimo, atpažinimo, kad skausmingos patirtys dažnai ir yra ėjimas iš konkurencijos ir individualizmo persmelkto mąstymo ir elgsenos į tą visišką pasitikėjimą besąlygine, nesibaigiančia Dievo meile man ir kiekvienam.