Pastaruoju metu įsipareigojau kartą per savaitę rengti žinias Marijos radijui. Mūsų informacijos šaltiniai – bernardinai.lt, zenit.org, katalikai.lt ir kitos internetinės krikščioniškos žinių “tarnybos”.

Susidūriau su realija, kad internete gauname palyginus nedaug žinių iš Lietuvos bažnyčios. Pranešama apie didesnius renginius, stovyklas, žodžiu, apie įvykius, kuriuose pasauliečiai gali dalyvauti. Tačiau nerandu naujienų apie tai, ką veikia Bažnyčios vadovai (ačiū Dievui, Bernardinai pagal Vatikano radiją parengė pranešimą apie vyskupų viešnagę Romoje, Kunigų metų uždarymo iškilmėse), kokie vyksta susitikimai, posėdžiai Bažnyčiai svarbiais klausimais. Apskritai, kokios temos, kokie klausimai šiuo metu aktualiausi Bažnyčiai ir kas daroma šiose srityse. Žinau, kad kas mėnesį vyskupijose susitinka kunigai. Nemačiau, kad apie tai būtų pranešta. O juk tokios žinutės leistų mums, pasauliečiams, jausti Bažnyčios gyvenimą, matyti veikiančius dvasininkus, sprendžiamus ar bent diskutuojamus klausimus. Dabar gi, rodos, štilis, niekas nevyksta…  o juk tai netiesa.

Baigiau komunikacijos mokslus, gal dėl to dar aiškiau matau, kokią svarbią vietą užima komunikacija. Mano supratimu, ji yra vienas pagrindinių bendrystės kūrimo įrankių. Be bendravimo, be pasikeitimo naujienomis negaliu žinoti, kaip gyveni, kaip jautiesi, ką galvoji, ko trokšti, kas esi. Jei Bažnyčios ganytojai nekomunikuos, mes nepažinsime jų, nesuprasime (gal net nežinosime) jų sprendimų, o taip nepažinsime Kristaus valios Bažnyčiai ir mums.

Raginu Bažnyčią komunikuoti, nes viskas, kas nepadovanota – prarasta. Vienas praktiškas pavyzdys – užlūžo kolegės, Lietuvos jaunimo dienų rengėjos kompiuteris. Ji prarado (gal dar bus galima atkurti) visą jame buvusią informaciją. Įdomus dalykas – prarado tuos duomenis, kurių nebuvo nusiuntusi kitiems.

Nesakau, kad Bažnyčia tyli, nes nenori dalintis. Iš tiesų komunikacija reikalauja pastangų – reikia samdyti žmones, juos lavinti, kurti sistemas, kaip pasiekti tikinčiuosius, kuriems įdomu ir t.t. Tik sakau, kad šį sunkų darbą daryti verta ir net gyvybiškai svarbu. Kitaip, kaip ir šeimoje, nesikalbant, neinama į gilesnę bendrystę, taip ir Bažnyčioje, nekuriant ryšių tarp jos narių, prarandama Dievo karalystės patirtis, kad esame vienas kūnas ir kad kiekvienas šioje Kaimenėje yra svarbus.