Savaitgalį pirmą kartą budėjau. Tai reiškia nuo penktadienio 13 val. iki sekmadienio 24 val. sekti naujienų srautą ir pildyti, atnaujinti portalą. Iš dalies buvau ne viena, šeštadienį turėjau pagalbininkų, kita vertus, visi rytai ir vakarai buvo vien mano. Su retais, bet svarbais redaktoriaus skambučiais.

Iš vienos pusės – labai įdomu. Visas portalas – tavo rankose. Iš kitos pusės – labai sunku. Po šio maratono nieko nesinori. Ypač tai jaučiasi šiandien – esu kaip šlapiu maišu trenkta. Labiausiai nesinori žiūrėti į kompiuterį (vos vos prisiverčiau rašyti dabar).

Bet ką labiausiai noriu papasakoti – tai pastebėjimą apie naujienų prasmę.

Sekmadienį prie Izraelio ir Sirijos demarkacinės linijos palestiniečiai protestuotojai bandė pereiti tą demarkacinę liniją, kirpo jos vielas. Izraelio kariai ėmė šaudyti į protestuotojus. Žuvo, kiek paskutinį kartą žiūrėjau, 35 žmonės, dar 300 buvo sužeistų.

Tą vakarą stebėjau tiesiogines BBC transliacijas iš ten. Žmonės ir po įvykio nesiskirstė, buriavosi, kūrė laužus ir vakarojo. Liko įtampa, kas bus toliau.

Ši naujiena kelias valandas “kabėjo” portalo 1 pozicijoje. Vėliau slinko žemyn ir žemyn, kol kitą dieną atėjusi radau ją iškritusią iš pagrindinių temų. Tai – normalus procesas naujienų portaluose.

Nežinau, kuo baigėsi tų žmonių protestas. Galiu tik spėti – jei naujiena iškrito iš pagrindinių temų, daugiau kažko panašiai žiauraus nevyko. Bet aš likau sukrėsta – kaip trumpai mums rūpi įvykiai. Kaip paveikslėliai vienas po kito jie sukasi ir sukasi, o mes priprantam prie to ir kaip vaikai atsisėdę žiopsom į juos kaip į multikų veikėjus.

Jei skaičiuotumėte, kiek per dieną portale “prasisuka” naujienų, apaktumėt. O kiek jų dar nepatenka į puslapį!

Esame visiški naujienų vartotojai. Jau nebėra galimybės suprasti, kas iš tiesų vyksta. Tarkim, dega durpynai Šilutėje, baisi tragedija. Bet iš kur man žinoti, kaip iš tiesų viskas atrodo? Išeinu iš darbo, Vilniaus centre ramu, gražu, saulė kaitina. Galima sakyti – dalampački man ta Šilutė, kol ten nėra mano kailio…

Ar šiandienė žiniasklaida padeda man ką nors realaus nuspręsti?

Manau, kad taip. Dabar, pavyzdžiui, gali padėti nuspręsti nevažiuoti į Šilutę, o jei turiu ten giminių, kviesti juos trumpam išvykti iš vietovės, kad dūmai nepakenktų sveikatai.

Izraelio ir Sirijos atvejis įdomus grynai žmonijos istorijos prasme – būtų visos žmonijos laimėjimas, jei tie žmonės prieitų prie kokio nors abi puses tenkinančio sprendimo. Taika teiktų vilties.

Jos visi trokštam.

Vienas kolega, šiaip jau deklaruojantis esąs skeptikas, savo skype užsirašęs: “…surasti viltį informacijos sraute…”

Gal tai ir yra naujienų, žiniasklaidos ir žurnalistikos prasmė – surasti viltį? Kitaip, kam žurnalistai vargsta? Ir kam jūs praleidžiate didesnę dalį savo dienos prilipę prie kompiuterių ekranų?

Viltis man atrodo tinkamas atsakymas.

Jau trečius metus keli jauni žmonės organizuoja kalėdinę akciją – “Kalėdos visiems vaikams”. Jos metu renkami žaisliukai, kuriuos supakavę ir persirengę Kalėdų seneliais ir jų pagalbininkais jaunuoliai dovanos sunkumus išgyvenančių šeimų vaikams.

Galima prisijungti prie šios akcijos ir nuo dabar iki gruodžio 20 dienos atnešti vaikams skirtus žaisliukus į Joanitų vienuolyną (Antakalnio g. 27, Vilnius). Pasiteirauti apie akciją galite parašę vienam jos organizatorių – Vaidui: vaidas.ramelis@gmail.com

***

Kokia yra tokių akcijų prasmė? Kokia apskritai yra prasmė tokių mažų, atrodytų, naivių veiksmelių, kurių naudą sunku pamatuoti įprastais mato vienetais? Juk nepakeiti pasaulio, nepakeiti ydingos sistemos, neperkeiti žmonių gyvenimų iš esmės… O taip norėtųsi!!! (Kažin, iš kur tokios ambicijos?)

Prisimenu vieną sapną (tuo metu maniau, kad esu šalia žmogaus, su kuriuo man lemta nugyventi visą gyvenimą; gal dėl to taip stengiausi įsidėmėti, ką sapnavau ). Jame stačiau kažką panašaus į šernų šaudymo bokštelį. Žinot, toks aukštas statinys iš nestorų medelių. Kol jį kali, jis yra paguldytas, tu kali pakopas vieną po kitos. Darbuojiesi prie žemės truputį nusibosta tas pats per tą patį… O tada pririši virvę prie viršūnės ir ją traukdamas pakeli statinį, kad stovėtų. Ir tik tada pamatai, koks jis aukštas.

Man norisi iš karto visko – daug ir gerai. O juk dideli dalykai susideda iš mažų. Esminis kausimas – kaip sąžiningai, su atsidavimu ir meile juos darau. Manau, kaip tik to moko tokios mažos akcijos, mažos iniciatyvos.

Sėkmės jums, Vaidai!