Laisvomis dienomis (vasario 15-16) buvau Trakuose. Pasakiška vieta žiemą! Kaip smagiai stūmėm automobilį į kalniuką!!! O tos sniego pusnys!!! Maudynės! Tikrai klasiškos gamtos sąlygos!

Aišku, ne siausti ten važiavom… Važiavom susitikti dėl darbų. Lietuvos jaunimo dienų organizatoriai sukvietė ilgalaikius savanorius – susipažinti, pasiskirstyti darbo sritis ir šiaip pasibūti, pajusti LJD dvasią. “Užsikabinti”. Aštuoniolika mūsų ten buvo. Dauguma tokie užkietėję savanoriai… Net baisu, kai pagalvoji, govėda veikėjų, kurie negalvoja apie finansinį atlygį kuriuos užveža vien idėja… Pačiuožę žmonės užtat buvo labai įdomu.

Mane labiausiai nustebino klierikai. Atvažiuoja, iš pirmo žvilgsnio santūrūs, niekuo neišsiskiriantys jauni vaikinukai, ketvirto kurso kunigų seminarijos studentai. Iškart automatiškai užklijuoju etiketę… O paskui šast – vakare sužinai, kad du iš jų jau baigę ekonomiką, vienas kelis metus gyvenęs Lenkijoje. Taip pat jų smagumas, mokėjimas juokauti – mmmmmm. Supranti, kad pasirinkimas stoti į kunigų seminariją nebuvo toks “ai, niekur kitur neįstosiu, tai…” arba “Dievuli, nu jei man taip patinka mišelėse patarnaut, tai turbūt nori, kad kunigėliu būčiau, tai stosiu…”. Jėgelė, kai griūna stereotipai!!!

Lygiai tas pats buvo ir su keliom merginom: jau tokios ramios ir tykios atrodė. O praleidus kiek laiko kartu, pamatai, kad gyvos, energingos ir daug galingo ir nuostabaus grožio turinčios moterys!

Nė nereikėjo Jaunimo dienų, jau per šį savanorių susitikimą buvau bent truputį pagydyta iš savo paralyžiaus – stereotipų apie žmones. Tikra gaiva ir džiaugsmas! Norisi ne tik keltis ir eiti, bet bėgte bėgti, kartu su jais, pašėlusiais ir Dievui iki pirštų galiukų atsidavusiais žmonėmis!