Posts Tagged ‘kančia’
Dėl ko verta kentėti?
Kas tai turi būti, dėl ko kentėtum iki mirties, o mirtum – tarsi laimingiausias žmogus pasaulyje?
Kas buvo Kristus šiems kariams?
Norėčiau tokio tikėjimo!
Pamilti kryžių
Savaitgalį turėjome piligriminį žygį iš Vilniaus į Trakus. Apie 150 jaunų žmonių žygiavo, giedojo, meldėsi, mojavo, plojo, kalbėjosi, stiprino vieni kitus. Buvo tikrai nuostabu matyti per Vilnių, paskui per Trakus einančią masę – kaip po kokių svarbių laimėtų krepšinio varžybų – visi šaukė, dainavo, sveikinosi su miestiečiais, šypsojosi. Tik kad neįkaušę
o šiaip tai lygiai kaip sirgaliai. Galėjai patirti, kad krikščionybė tikrai yra džiaugsmo religija.
Bet kaip taip gali būti? Mūsų svarbiausias ženklas yra kryžius – kankinimo instrumentas. Koks čia gali būti džiaugsmas, kai tau nuolat primenama, kad jei norėsi sekti Kristumi, turėsi numirti sau, kentėti ir pan.? O paskaičius šventųjų istorijas, mintis šokiruoja kančios išaukštinimas, jie DĖKOJA už kančią. Kaip taip gali būti? Kaip galiu džiaugtis, žinodama apie tikinčio žmogaus perspektyvas? Negi kalbos apie krikščionišką džiaugsmą – mitas? Šėlstančios krikščionių minios – vaidyba, paviršutiniškumas, Dievo nepažinimas? Negi džiaugsmas – tik patrauklus įpakavimas, kad liaudis susidomėtų ir patektų į šitą “voratinklį”? Kaip su santuoka
medaus mėnuo baigiasi, prasideda nesibaigianti vargo vakarienė
Krikščioniškas džiaugsmas tikrai yra savotiškas. Jis tikras, negali sakyti, kad tai – tik poza (žinoma, visiems visko pasitaiko). Bet kas keisčiausia, tas džiaugsmas tikrai kyla iš didžiausio skausmo, iš kančios. To džiaugsmo nebūtų, jei nepriimtume, nesuprastume ir nepamatytume prasmės kančioje. Pripažinkite – kančia neišvengiama. Turime troškimą, kurio patys negalime patenkinti. Turime netobulą pasaulį, kuriame daug tyčinio ir dar daugiau netyčinio skaudinimo, vienatvės, nesupratimo. Esame sukurti nuolat būti meilės ryšyje ir kai to neturime – kenčiame.
Ką daryti? Kaip gyventi tokias minutes?
Dažniausiai nežinau, ką daryti. Atrodo, nučiuoš stogas. Kartais imuosi įvairiausių “skausmo skandinimo” priemonių. Bet tai tik dar labiau pagilina vienatvės jausmą. Kartais (deja, labai retai) paklausau Bažnyčios. O ji pataria žiūrėti į Kristų ant kryžiaus. Kaip šv.Teresėlė, žiūrėti į Kristaus veido atvaizdą iš Turino drobulės – visiškai nukankintą, sudaužytą, pavargusį. Nežinau, kodėl taip yra. Nežinau, kodėl Dievas nenori panaikinti kančios šioje žemėje. Ar Jis galėtų tai padaryti, bet nenori? (Sadistas!) O gal negali, nes atidavė viską į žmonių rankas ir gerbia jų pasirinkimą? (Kur Jo visagalybė?) Nežinau. Tikrai absurdas, bet vienintelis kelias atrodo yra pamilti kančią – priimti ir joje būti su kenčiančiu Dievu. Kai gerai pagalvoji, juk tai irgi yra žmogaus troškimo išpildymas – nors ir kančioje, bet esi meilės ryšyje. Su tavimi kenčia, ar tiksliau tu kenti kartu su Dievu.
Turbūt nelabai turiu teisę kalbėti šita tema. Nesu patyrusi didelės kančios – nelaidojau tragiškai žuvusių artimųjų (išskyrus močiutę, kuri mirė netikėtai, nuo komplikacijos), neturėjau vėžio ar kitos baisios ligos kankinamų mylimųjų, pati nesirgau. Kita vertus, nuolat nešuosi alkstantį žmogų savo širdyje ir dažniausiai nežinau, kaip jį pasotinti. Tai irgi yra nemaža kančia. Dar ne visai žinau, ar turėčiau susitaikyti su troškimu ir kentėti, ar ieškoti būdų, kaip troškimą numalšinti, t.y. kaip jį atiduoti Dievui (turbūt ir tai, ir tai).
Man tik viena aišku. Yra kančios, kurios visai nesuprantu, bet kurią turiu priimti ir iškęsti. Netgi pamilti. Ir, kaip šventieji, dėkoti Dievui už tai, kad Jis yra arti mūsų kančioje, kad matomu ir suprantamu būdu – pats kentėdamas ir mirdamas – parodė savo artumą, savo norą būti su mumis tose situacijose, kur atrodo, šakės – pabaiga, pralaimėjimas.
Ir galiausiai – džiaugtis kančioje. Tai yra įmanoma TIK patikėjus prisikėlimu. Taip, Kristus kentėjo. BET TAI NĖRA PABAIGA. Pabaiga ir nauja pradžia yra prisikėlimas. Kristus prisikėlė. Didžiausioje tamsoje ir didžiausiame skausme tai gali atrodyti juokinga, naivu, netikra. Bet tai yra vienintelė viltis. Kristus PRISIKĖLĖ. Iš čia ir kyla džiaugmsas: dabar kenčiu, bet tos kančios pabaiga bus nauja gyvenimo kokybė; kur tau kokybė?! Naujas, visai kitoks gyvenimas! Gyvenimas meilėje.
Turėkim kantrybės ir tikėjimo. Stiprėkime su kiekviena diena. Taip pat, kaip brolis Arūnas iš Bernardinų kartą sakė, džiaukimės procesu. Tegu rezultatas būna visai netikėtas, tegu mus nustebina, išverčia iš koto. Stiprybės jums +
Kam reikia kančios?
Anksčiau man atrodė, kad aš kaip nors išsisuksiu nuo skausmo. Būsiu gudri, atsargi, darysiu viską teisingai ir tada man neskaudės. O pasirodo, skausmo reikia ir pralaimi tas, kas nuo jo bėga.
Pats savaime skausmas nėra reikalingas, reikia vengti, gydyti skausmą, kuris veda į mirtį, į pražūtį, pirmiausia vidinę.
Parašiau “skausmo”, bet tiksliai nežinau, koks žodis išreiškia būseną, kai atsisakai to, kas tau gera ir malonu, kai nepatogiose situacijose laikaisi duoto žodžio, išlieki sąžiningas, atiduodi savęs truputėlį daugiau nei įprastai, kai nuoširdžiai rūpiniesi kitu, kai nusivelki geriausią savo paltą ir atiduodi vargetai. Nežinau vieno, visa apimančio žodžio. Dažniausiai vartojamas – kančia.
Taigi yra kančios arba skausmo, kuris yra reikalingas.
Man patinka žodis “iniciacijos”. Kaip suprantu, tai ritualas, per kurį naujas narys priimamas į bendruomenę. Jis turi pereiti per išbandymus, išmokti sunkias pamokas, kad a) sutvirtėtų; b) prisijungtų prie tai jau patyrusių. Tarkim, vaikinai netampa vyrais vien dėl to, kad jiems sukanka 20 ar daugiau metų. Ar esate sutikę vyresnio amžiaus vyrų, iš tikrųjų taip ir netapusių vyrais? Arba moterų, kurios per keliasdešimt gyvenimo metų tebėra nesubrendusios mergaitės? Iššūkių nekeliančioje aplinkoje (arba nuolat vengiant išbandymų, bėgant nuo realybės) yra sunku, beveik neįmanoma iš tikrųjų subręsti.
Todėl truputis susivaldymo, disciplinos, savęs ribojimo yra būtini. Gyvybiškai svarbūs. Kartais arba dažnai tai sukelia nepatogumo, stygiaus, tuštumos jausmą. Ačiū Dievui, kai patiriate tai. Tik su viena sąlyga – jei tikite, kad kentėjimas pasibaigs kažkuo šviesiu, džiaugsmingu, kažkuo didesniu už tai, ko atsisakote, dėl ko verta dėti pastangas.
Tikiu, kad Kristus buvo Dievas. Jo mirtis – ne atsitiktinumas, klaida, bejėgiškumas. Kaip Kristaus, taip kiekvieno žmogaus kentėjimas dėl aukštesnio tikslo yra vienas vienintelis kelias į gyvenimą. Ne egzistuoti, ne gaudyti paskutinį oro gurkšnį, ne draskytis iki nukritimo, bet iš tiesų gyventi. Oriai, džiaugsmingai, gražiai ir amžinai. Kentėjimai jau dabar duoda vaisių – esi geresnis žmogus, o didžiausias laimėjimas šioje kovoje – gyvenimas amžinai meilės ryšyje su visais žmonėmis, su pačiu Dievu. Aš pasirašau
matau prasmę eiti per sunkumus dėl tokio gyvenimo.
O pirmasis mano atsižadėjimas – liautis gyvenimo, tai reiškia ir išbandymų, ieškoti toli. Viskas yra man po nosim: mano buityje, darbuose, maldoje, draugystėse, šeimoje, įsipareigojimuose. Turbūt tai ir yra sunkiausia: negyventi įsivaizdavimuose, ateityje, negyventi su iliuziniais žmonėmis, bet plačiai atsimerkti ir įsižiūrėti į realybę, šitą akimirką, blaiviai matyti tikrovę ir ją priimti, joje kurti gyvenimą.
Bandau pradėti
Gavėnia tam – puikus metas. Ar tu su manim?
