Pieva

Posts Tagged ‘jaučiuosi vienišas’

Penktadienio košmaras ir šviesa tunelio gale

Nuovargis užkniso juodai. Pavargau. Ketvirtadienį ir penktadienį paprastai man būna riesta. Pirmosiomis savaitės dienomis atiduodu visas jėgas, o paskui tikiuosi, kad savaitė trečiadienį per stebuklą baigsis.

Tada iš nuovargio susipykstu su savimi ir visu savo vidiniu pasauliu ir svajoju, kaip pabėgsiu į negyvenamą salą, kur nebūtų net malonių merginų, siūlančių nemokamą kokoso pieno kokteilį… kur nebūtų NIEKO!!! Net manęs. Gal nebent Dievas.

Tai va. Penktadienis… Scenarijus kartojasi. Mano smegenys jau plūduriuoja vienumoje ir palaimoje, o kūnas vis dar sėdi redakcijoje ir sutelkęs paskutines jėgas dėlioja žodelį prie žodelio, kad straipsnis dar būtų panašus į straipsnį. (daugiau…)

Bendrystė verta, kad dėl jos rizikuotum

Labai trokštu. Kartais net nesuprantu ko, bet taip labai, kad atrodo, žūt būt turiu tai pasiekti. Kenčiu, nuo troškimo stiprumo, arba nuo baimės, kad to pasiekti neįmanoma. Net neleidžiu sau pažinti, kas mane taip traukia. Bijau kančios, nepasisekimo, nežinomybės. Kartais ir sėkmės bijau. O kas bus, jei pavyks? O jei tai visgi nėra mano laimė ir vėl reikės ieškoti kitur? Jei apsigavau? Jei pastačiusi visą, ką turiu, ant vieno langelio, pralošiu? Kas bus, jei liksiu be nieko? Be nieko? Kas tada?

Šiaip jau baimė kartais yra reikalingas dalykas. Tai natūrali gynyba – ankstesnė skaudi patirtis mus sulaiko nuo galimai pasikartosiančio skausmo. O kartu ji sulaiko mus nuo galimų gerų, labai gerų, būtinų dalykų. Pavyzdžiui, bendrystės. Esu išsiilgusi žmonių, išsiilgusi jų draugystės, priėmimo, meilės, dalijimosi, bet taip bijau eiti ir pabandyti tokius santykius kurti… Bijau, kad pabandžiusi, liksiu nesuprasta, atstumta. Net nekišu nosies iš savo išmoktų ritualų pokalbiuose, draugystėse, pagalboje kitiems ir pan.

Esu laiminga, kai pavyksta surizikuoti. Rezultatas yra nuostabus – patikiu, kad bendrystė yra įmanoma. Kad įmanoma patirti tai, ko labiausiai trokštu. Reikia mėginti, kaskart vis iš naujo ir vis labiau rizikuoti, vis labiau nepasitikėti išankstine baime ir atsiduoti. Taip pat būti labai kantriai. Labai lėtai, po truputį, kaip sraigė lendu iš savo namelio. Smagumas yra vieną dieną suprasti, kad išaugau iš mažyčių savo marškinėlių ir dabar jau esu didesnėje bendrystėje su visu pasauliu. Suprantu, kad bendrystė su savimi, Dievu ir kitais žmonėmis yra verta kiekvienos, kad ir mažiausios mano pastangos.