Nėra nieko gražiau už buvimą kartu dėl Kristaus. Šita mintis suteikia daug jėgų. Tai vienintelė tikra laimė – būti ir veikti drauge dėl Jo.

Dažnai darau klaidą. Kai būnu su žmonėmis, galvoju, kaip atrodau tiems žmonėms, ką jie apie mane galvoja. Kuo daugiau apie tai svarstau, tuo prasčiau jaučiuosi – per daug gerai save pažįstu (o gal kaip tik visai nepažįstu?), kad galėčiau tikėti, jog patiksiu jiems tokia, kokia esu.

Bendraudama su kitais, ieškau savęs. Kai nerandu, turiu kažką sukurti, parodyti. Esu tikra, kad jei paleisiu save, išlįs viskas, kas manyje blogiausia. Vis labiau užsidarau, vis mažiau manęs yra. Tik imituoju buvimą su kitais, bet iš tiesų sėdžiu gerai užsibarikadavusi nuo visų.

Pasirodo, geras jausmas nėra tai, dėl ko sutinkame kitą. Gali būti, kad  bendravimą, buvimą kartu lydi puiki savijauta ir malonumas, tačiau tai nėra pagrindinė priežastis būti kartu.

Tokia priežastis yra Kristus. Džiaugiuosi, kad galiu tai patirti. Džiaugiuosi, kad yra žmonių, su kuriais mane jungia Kristus. Ir paradoksalu, rodos, niekas kitas nejungia, kartais net skausmingai bandant “jungtis” per kažką kitą, pajunti, kad tai netikra; išspjauni su pasišlykštėjimu, net pagalvoji, kad reikia liautis ieškoti bendrystės, kad be reikalo trankai galvą į sieną. Bet vėl kažkas patraukia ir vėl esi šalia, nesuprasdamas, kodėl. Gerai įsiklausęs, atsisakęs visų žinomų “jungimosi” būdų ir priežasčių, pamatai, kad tai Kristus, kurio tu trokšti ir kurį sutinki, būdamas su kitu.

Po tokių akimirkų nieko nenori prašyti, tik dėkoti, kad tai įvyko, kad Dievas yra, kad tau leista pažinti Jį ir būti su Juo. Dėkoji už tą žmogų, su kuriuo sutinki savo Gelbėtoją. Ir, aišku, nebesinori daugiau tų sintetinių santykių, kuriuose ieškai kažko ir nerandi.

Netyčia ėmiau klausytis Alinos Orlovos dainų. Didelis ilgesys jose. Ir truputis nevilties. Ir nė lašelio melo (atrodo) – ji tikrai dainuoja tai, kas jos širdyje. Šito autentiškumo dabar labai trūksta.

Gražu. Tik truputį liūdna. Ilgesys – gerai, tiesa, o kur džiaugsmas? Ar džiaugsmas irgi gali būti gražus, tikras, autentiškas, išdainuotas ir paliečiantis? Įdomu, kaip skambėtų Alinos džiaugsmas. Įdomu, ar džiaugsmas jai atrodo toks pats tikras kaip ilgesys.

O gal tiesiog į mano rankas nepakliuvo tos dainos? Reikėtų kada padaryti interviu su ja ir paklausti.

Žiūrėdama filmą apie Jurgą Ivanauskaitę (“Šokis dykumoje”), sužinojau, kad ją tėtis paliko vos ketverių. Niekada daugiau neaplankė, neieškojo, nesusisiekė. Filme kalbama, kad rašytoja visą gyvenimą nešė tėvo padarytą žaizdą. Paliktos, kažko, net nežinia ko, nepadariusios, tėčio apleistos mergaitės žaizdą. Tai įdomus, daug ką paaiškinantis faktas.

Ir tas meilės ilgesys… Kaip buvo įmanoma jį ištverti?

Šiandien draugė netikėtai paklausė, kaip aš įtikėjau. Gal kokiam antram kurse sėdėjome su dviem kursiokėm dailės akademijos valgykloj (paprastai žurnalistikos studentai ten pietauja). Buvau visiškame pasimetime. Aiškiai jutau, kad noriu viską mesti ir susitelkti į vieną, atsiduoti vienam. Ketinau atsisakyti studijų, darbo, savanorystės ir visa galva, kaip išeis šokti į modernius šokius. Nuo vaikystės beprotiškai mėgstu šokti. Kai šoku, manęs tarsi nebelieka, pasineriu visut visa. Ilgėjausi šio atsidavimo jausmo.

Pasidalinau savo planais. Žinoma, iš šono jie atrodė kur kas pavojingesni ir rizikingesni, nei man pačiai. Astutė, viena iš kursiokių, patarė nuvažiuoti į Baltriškes, pas Tiberiados brolius. Ji jau kelerius metus buvo atradusi šią bendruomenę. Dabar neatsimenu, ką ji pasakojo, tik žinau, kad tuo metu manęs įtikinėti nereikėjo. Taip norėjau suprasti, ką man daryti toliau, kad turbūt būčiau pasirašiusi ir keistesniems kvietimams

Man labai pasisekė. Radau tą vieną, kuriam norėjau atsiduoti. Taip viskas prasidėjo.

Jurgos Ivanauskaitės ieškojimo istorija labai graži. Jos troškimas, alkis – žvėriškas. Tai kaip liudijimas, kad, jei nenužudai troškimo, jis tave stumte stumia, traukte traukia kad ir per Tibetą į atsidavimą. Jurgos knygoje “Viršvalandžiai“, kurią ji rašė paskutiniais gyvenimo mėnesiais, matyti, kad ji surado ramybę. Rašytoja dėkojo ligai… Kokia palaima gali užgožti vėžio keliamą skausmą? Tai didžiulė stebinanti paslaptis…