Žiūriu į save. Man 25, greit 26. Nepastebiu to kiekvieną dieną, bet kiekvieną dieną po truputį keičiuosi. Kai kurios ląstelės miršta, jas pakeičia kitos; kai kurios auga, bręsta. Keičiasi oda, auga plaukai, nagai, kartais padaugėja riebalų ant pilvuko Peršalu, bėga nosis, pasveikstu. Tiek daug procesų viename kūne…

O taip pat viduje – atrodo, per sekundę gali aplankyti milijonai minčių, tūkstančiai situacijų prabėga pro akis. Jausmai keičiasi kaip vėjo kryptis – dažnai nepriklausomai nuo mano norų. Kartais net pagalvoju, ar esu normali Atsakau – esu išgyvenu tą patį virsmą kaip ir tūkstančiai milijardų žmonių iki manęs. Ko gero, tokia žmogaus, moters dalia…

Tokiomis aplinkybėmis galvoju – o kas yra nekintančio šitam virsmų ir nenuspėjamų bangavimų pasaulyje? Man dažnai reikia pagalbos, kad viską suprasčiau. Ir ne kaip vaikui, bet kaip suaugusiam žmogui – ir suaugusiems reikia pagalbos.

Per maldą atėjo paprasta mintis: vienintelis dalykas, kuris niekada nesikeičia – tai Kristaus asmuo. Be Kristaus aš silpna, be jo man visko labai trūksta, be Jo viskas yra beprasmiška ir neteikia jokio džiaugsmo, nieko tokio, ką objektyviai turėtų teikti.

Ir vėl iš naujo pasirenku Kristų. Pasakau, kad nėra nieko kito, ko man reikėtų labiau nei jo. Prisipažįstu, kad jis yra vienintelis gelbėtojas, kuris gali man padėti. Vienintelis, kuris geriau už mane pačią žino, ko man reikia. Sigita, mergina-tankas, kuriai, rodos, niekas niekada neatrodė sunku, visą savo gyvenimą SU DŽIAUGSMU ir be jokios dvejonės atiduoda Kristui.

Ar jums būna taip, kad neturite ramybės, nes nesuprantate, kodėl? Kodėl tai įvyko? Kodėl vis dar nevyksta tai ir tai? Kodėl man? Kodėl ne man? Kodėl taip? Kodėl ne taip, kaip galėtų būti? Kodėl? Kodėl? Kodėl? Daugybė kodėl… Norisi atsakymų. Aiškių, paprastų, tokių, kurie tikrai nebepaliktų abejonių, leistų ramiai miegoti, žinant, kad elgiesi teisingai ir kad viskas “kontroliuojama”, viskas gerai, kad gyvenimas turi prasmę, kad nešvaistai savo laiko. Norisi garantijų, saugumo.

Mano lietuvių kalbos mokytoja, su kuria išsikalbam iki širdies gelmių ir kuri, panašiai kaip aš, jaunystėje inirtingai ieškojo atsakymų, kartą man pasakė, kad galutinio taško gyvenime nereikia tikėtis. Nemanyk, kad kada nors ateis diena, kai pasakysi, jog žinai, suradai, supratai ir gali ramiai eiti valgyti pusryčių (nežinau, kodėl čia parašiau pusryčių…)

Kai pasidalinau apie savo “kodėl” paieškas su vienu kursioku, jis nusistebėjo: bet juk tikintiems žmonėms lengviau, jie kaip ir turi atsakymus. Gyvenimo prasmė – Dievas, meilė, šventumas. Viskas tikinčiam žmogui turi prasmę – jis tiki, kad viskas, kas vyksta, yra Dievo rankose, kad per visus įvykius, net nesuprantamus, Dievas kreipia žmonių gyvenimus į gėrį, meilę, amžiną gyvenimą.

Prisipažinsiu, kartais man tai skamba kaip tušti, nieko nesakantys žodžiai. Skamba kaip dalykai, kuriais TURIU tikėti, bet ne tie, kuriuos JAUČIU esant tiesa, kurie man kažką reikštų. Protas turi suformuluotus atsakymus, bet matyt, reikia laiko, kad protu suprastas tikėjimas taptų gyvenimu, kad suprasti atsakymai iš tiesų taptų pasotinančiais atsakymais, kuriais galėtų remtis visa klausianti (jaučianti) esybė. Jau kurį laiką mąstau ir rašau apie tai, kad jausmai negali būti vienintelis kriterijus ir tiesos rodiklis, kad ir kokie jie stiprūs kartais būtų. Turbūt, ir atsakymų paieškoje su jausmais reikėtų atsargiai…

Man po truputį darosi aišku, kad mano vaikiškas, nekantrumu degantis noras viską tučtuojau išsiaiškinti, suprasti, sužinoti nebus patenkintas taip greit, kaip norėčiau ir tokiu būdu, kaip tikiuosi. KANTRYBĖ ir (PASI)TIKĖJIMAS yra tie du aukso vertės dalykai, kurių esu mokoma, kai klausiu ir negaunu norimo atsakymo. Pabrėšiu – norimo. Bėda kartais ir yra ta, kad nesu pakankamai atvira atsakymams. Atrodo tiesiog neįtikėtina, per daug paprasta, gal net primityvu, kad atsakymai į tokius didelius klausimus, kaip prasmės klausimas, gali būti visai paprasti… Taigi, viena iš gerųjų šito kankinančio klausimo pusių – šlifuojami aštrūs širdies kampai Kartais būna tokių išganingų akimirkų, kai jau nusikankinusi pasiduodu, nuleidžiu rankas ir nebesitikiu ką nors suprasianti, kai ir smegeninė atsipalaiduoja, ateina kažkoks paprastas ir lengvas supratimas.

Turbūt užtektų paprasčiau į viską pažiūrėti. Liautis klausinėjus ir pasitenkinti tuo, kas yra aišku, visą kitą paliekant “pasitikėjimo sričiai”. Daug nesuprantu, bet, Dieve, pasitikiu Tavimi, kad Tu viską kreipi teisinga, gera linkme, kad neleisi man visiškai nugrybauti, pražūti, kad pasirūpinsi manimi. Aš padarysiu viską, ką pagal savo supratimą galiu, o jei kas bus ne taip, Tu, gerasis mano Kūrėjau, ateik man į pagalbą. Gal tokia yra išeitis iš “kodėl” labirintų?

Labirintų… Kaip teigiamai aš žiūriu į polinkį klausti “kodėl?”… Juk iš principo gerai klausti, ieškoti, bandyti suprasti. Tik šioj srity, kaip bet kur kitur, reikia harmonijos, kad įprotis klausti netaptų manija, kad prasmės ieškojimas padėtų gyventi, o ne kištų pagalius į ratus. Kaip išmokti tokios sveikos pusiausvyros?

Pasitikiu Tavimi, Dieve. Pasitikiu, kad reikiamu laiku ir būdu Tu leisi man suprasti. Jei šiuo metu nieko nesuprantu, dėkoju už šitą laiką ir patirtį, dėkoju, kad leidi man patirti savo mažumą, dėkoju, kad mokai pasitikėti Tavimi, dėkoju, kad gydai mane nuo visažinybės sindromo. Tu vienintelis viską žinai ir nieko taip labai netrokšti kaip mano laimės. Dėkoju Tau už tai.

P.S. Aš čia filosofuoju, kankinuosi, o apačioj įrašas apie Alfa krusą, kuriame siūlomi atsakymai į didžiuosius kodėl? :D Tikrai, reikėtų dažniau išlipti iš savo sulčių ir apsidairyti, ką siūlo (G/g)yvenimas