Laisvomis dienomis (vasario 15-16) buvau Trakuose. Pasakiška vieta žiemą! Kaip smagiai stūmėm automobilį į kalniuką!!! O tos sniego pusnys!!! Maudynės! Tikrai klasiškos gamtos sąlygos!

Aišku, ne siausti ten važiavom… Važiavom susitikti dėl darbų. Lietuvos jaunimo dienų organizatoriai sukvietė ilgalaikius savanorius – susipažinti, pasiskirstyti darbo sritis ir šiaip pasibūti, pajusti LJD dvasią. “Užsikabinti”. Aštuoniolika mūsų ten buvo. Dauguma tokie užkietėję savanoriai… Net baisu, kai pagalvoji, govėda veikėjų, kurie negalvoja apie finansinį atlygį kuriuos užveža vien idėja… Pačiuožę žmonės užtat buvo labai įdomu.

Mane labiausiai nustebino klierikai. Atvažiuoja, iš pirmo žvilgsnio santūrūs, niekuo neišsiskiriantys jauni vaikinukai, ketvirto kurso kunigų seminarijos studentai. Iškart automatiškai užklijuoju etiketę… O paskui šast – vakare sužinai, kad du iš jų jau baigę ekonomiką, vienas kelis metus gyvenęs Lenkijoje. Taip pat jų smagumas, mokėjimas juokauti – mmmmmm. Supranti, kad pasirinkimas stoti į kunigų seminariją nebuvo toks “ai, niekur kitur neįstosiu, tai…” arba “Dievuli, nu jei man taip patinka mišelėse patarnaut, tai turbūt nori, kad kunigėliu būčiau, tai stosiu…”. Jėgelė, kai griūna stereotipai!!!

Lygiai tas pats buvo ir su keliom merginom: jau tokios ramios ir tykios atrodė. O praleidus kiek laiko kartu, pamatai, kad gyvos, energingos ir daug galingo ir nuostabaus grožio turinčios moterys!

Nė nereikėjo Jaunimo dienų, jau per šį savanorių susitikimą buvau bent truputį pagydyta iš savo paralyžiaus – stereotipų apie žmones. Tikra gaiva ir džiaugsmas! Norisi ne tik keltis ir eiti, bet bėgte bėgti, kartu su jais, pašėlusiais ir Dievui iki pirštų galiukų atsidavusiais žmonėmis!

Savaitgalį turėjome piligriminį žygį iš Vilniaus į Trakus. Apie 150 jaunų žmonių žygiavo, giedojo, meldėsi, mojavo, plojo, kalbėjosi, stiprino vieni kitus. Buvo tikrai nuostabu matyti per Vilnių, paskui per Trakus einančią masę – kaip po kokių svarbių laimėtų krepšinio varžybų – visi šaukė, dainavo, sveikinosi su miestiečiais, šypsojosi. Tik kad neįkaušę o šiaip tai lygiai kaip sirgaliai. Galėjai patirti, kad krikščionybė tikrai yra džiaugsmo religija.

Bet kaip taip gali būti? Mūsų svarbiausias ženklas yra kryžius – kankinimo instrumentas. Koks čia gali būti džiaugsmas, kai tau nuolat primenama, kad jei norėsi sekti Kristumi, turėsi numirti sau, kentėti ir pan.? O paskaičius šventųjų istorijas, mintis šokiruoja kančios išaukštinimas, jie DĖKOJA už kančią. Kaip taip gali būti? Kaip galiu džiaugtis, žinodama apie tikinčio žmogaus perspektyvas? Negi kalbos apie krikščionišką džiaugsmą – mitas? Šėlstančios krikščionių minios – vaidyba, paviršutiniškumas, Dievo nepažinimas? Negi džiaugsmas – tik patrauklus įpakavimas, kad liaudis susidomėtų ir patektų į šitą “voratinklį”? Kaip su santuoka medaus mėnuo  baigiasi, prasideda nesibaigianti vargo vakarienė

Krikščioniškas džiaugsmas tikrai yra savotiškas. Jis tikras, negali sakyti, kad tai – tik poza (žinoma, visiems visko pasitaiko). Bet kas keisčiausia, tas džiaugsmas tikrai kyla iš didžiausio skausmo, iš kančios. To džiaugsmo nebūtų, jei nepriimtume, nesuprastume ir nepamatytume prasmės kančioje. Pripažinkite – kančia neišvengiama. Turime troškimą, kurio patys negalime patenkinti. Turime netobulą pasaulį, kuriame daug tyčinio ir dar daugiau netyčinio skaudinimo, vienatvės, nesupratimo. Esame sukurti nuolat būti meilės ryšyje ir kai to neturime – kenčiame.

Ką daryti? Kaip gyventi tokias minutes?

Dažniausiai nežinau, ką daryti. Atrodo, nučiuoš stogas. Kartais imuosi įvairiausių “skausmo skandinimo” priemonių. Bet tai tik dar labiau pagilina vienatvės jausmą. Kartais (deja, labai retai) paklausau Bažnyčios. O ji pataria žiūrėti į Kristų ant kryžiaus. Kaip šv.Teresėlė, žiūrėti į Kristaus veido atvaizdą iš Turino drobulės – visiškai nukankintą, sudaužytą, pavargusį. Nežinau, kodėl taip yra. Nežinau, kodėl Dievas nenori panaikinti kančios šioje žemėje. Ar Jis galėtų tai padaryti, bet nenori? (Sadistas!) O gal negali, nes atidavė viską į žmonių rankas ir gerbia jų pasirinkimą? (Kur Jo visagalybė?) Nežinau. Tikrai absurdas, bet vienintelis kelias atrodo yra pamilti kančią – priimti ir joje būti su kenčiančiu Dievu. Kai gerai pagalvoji, juk tai irgi yra žmogaus troškimo išpildymas – nors ir kančioje, bet esi meilės ryšyje. Su tavimi kenčia, ar tiksliau tu kenti kartu su Dievu.

Turbūt nelabai turiu teisę kalbėti šita tema. Nesu patyrusi didelės kančios – nelaidojau tragiškai žuvusių artimųjų (išskyrus močiutę, kuri mirė netikėtai, nuo komplikacijos), neturėjau vėžio ar kitos baisios ligos kankinamų mylimųjų, pati nesirgau. Kita vertus, nuolat nešuosi alkstantį žmogų savo širdyje ir dažniausiai nežinau, kaip jį pasotinti. Tai irgi yra nemaža kančia. Dar ne visai žinau, ar turėčiau susitaikyti su troškimu ir kentėti, ar ieškoti būdų, kaip troškimą numalšinti, t.y. kaip jį atiduoti Dievui (turbūt ir tai, ir tai).

Man tik viena aišku. Yra kančios, kurios visai nesuprantu, bet kurią turiu priimti ir iškęsti. Netgi pamilti. Ir, kaip šventieji, dėkoti Dievui už tai, kad Jis yra arti mūsų kančioje, kad matomu ir suprantamu būdu – pats kentėdamas ir mirdamas – parodė savo artumą, savo norą būti su mumis tose situacijose, kur atrodo, šakės – pabaiga, pralaimėjimas.

Ir galiausiai – džiaugtis kančioje. Tai yra įmanoma TIK patikėjus prisikėlimu. Taip, Kristus kentėjo. BET TAI NĖRA PABAIGA. Pabaiga ir nauja pradžia yra prisikėlimas. Kristus prisikėlė. Didžiausioje tamsoje ir didžiausiame skausme tai gali atrodyti juokinga, naivu, netikra. Bet tai yra vienintelė viltis. Kristus PRISIKĖLĖ. Iš čia ir kyla džiaugmsas: dabar kenčiu, bet tos kančios pabaiga bus nauja gyvenimo kokybė; kur tau kokybė?! Naujas, visai kitoks gyvenimas! Gyvenimas meilėje.

Turėkim kantrybės ir tikėjimo. Stiprėkime su kiekviena diena. Taip pat, kaip brolis Arūnas iš Bernardinų kartą sakė, džiaukimės procesu. Tegu rezultatas būna visai netikėtas, tegu mus nustebina, išverčia iš koto. Stiprybės jums +