Juokiamės iš tų, kurie kaip pamišę pasakoja mums apie velnią, jo egzistavimą, apsėdimus, jo veikimą. Kokios pasakos! Gal net šiame blog’e esu su švelnia ironija pavadinusi juos truputį trenktais. O pasirodo, su jais viskas gerai, net gi labai gerai Duok Dieve, su mumis visais būtų taip pat gerai, kaip su jais.

Jau kurį laiką mano dėmesį atkreipia kunigų egzorcistų kategoriškumas. Jie labai konkretūs, neužsiima beletristika. Gėris arba negėris. Dalykai gydo žmogų arba negydo, nėra tarpinio varianto. Tiki horoskopais, prietarais arba netiki. Tiki Dievu arba ne. Jie nubrėžia aiškią liniją.

Kartais labai ant jų pykstu: nu kokie durniai, visiškai nemato platesnio konteksto. Taip yra, kai iš tingėjimo ar baimės (dažnai nesąmoningai) noriu pasilikti neaiškumo zonoje, kur viskas truputį gerai, truputį ne visai, truputį teisinga, truputį ne (bet juk čia nieko tokio, Dievas viską pataisys, aš gi bejėgė ir nieko negaliu pakeisti)…

Kai truputį prablaivėjų (tų pačių kategoriškų bambeklių “demonologų” dėka), suprantu, kad eidama kad ir į mažiausius kompromisus, PASIRENKU bristi į šūdą iki kaklo. Pirmas žingsnelis (juk tai tik truputį) ir duodu garantiją, kad anksčiau ar vėliau vos nosies galiukas kyšos iš krūvos smirdančio ir gilyn traukiančio mėšlo.

Paklausite, kas man nutiko, ko taip karščiuojuosi… Esu pikta, kad mes taip lengvai pasiduodam velniui. Matau, kaip jis visur kiša savo trigrašį, kur bepažiūrėsi. Bent mėgina.

Kaip gerai, kad Kristus jau nugalėjo. Mes niekada nemirsime. Velnias tik patį procesą gali apkartinti, bet pabaiga – ne jo reikalas. Norėtųsi, kad kuo daugiau žmonių tai atrastų ir kuo mažiau liūdėtų bei tenkintųsi tais menkais trupiniais, kuriuos velnias siūlo mainais už laisvę.

Esame laimingi. Niekas mūsų neįveiks, absoliučiai niekas, tik sustiprins ir apvalys. Drąsos!