Nėra nieko gražiau už buvimą kartu dėl Kristaus. Šita mintis suteikia daug jėgų. Tai vienintelė tikra laimė – būti ir veikti drauge dėl Jo.

Dažnai darau klaidą. Kai būnu su žmonėmis, galvoju, kaip atrodau tiems žmonėms, ką jie apie mane galvoja. Kuo daugiau apie tai svarstau, tuo prasčiau jaučiuosi – per daug gerai save pažįstu (o gal kaip tik visai nepažįstu?), kad galėčiau tikėti, jog patiksiu jiems tokia, kokia esu.

Bendraudama su kitais, ieškau savęs. Kai nerandu, turiu kažką sukurti, parodyti. Esu tikra, kad jei paleisiu save, išlįs viskas, kas manyje blogiausia. Vis labiau užsidarau, vis mažiau manęs yra. Tik imituoju buvimą su kitais, bet iš tiesų sėdžiu gerai užsibarikadavusi nuo visų.

Pasirodo, geras jausmas nėra tai, dėl ko sutinkame kitą. Gali būti, kad  bendravimą, buvimą kartu lydi puiki savijauta ir malonumas, tačiau tai nėra pagrindinė priežastis būti kartu.

Tokia priežastis yra Kristus. Džiaugiuosi, kad galiu tai patirti. Džiaugiuosi, kad yra žmonių, su kuriais mane jungia Kristus. Ir paradoksalu, rodos, niekas kitas nejungia, kartais net skausmingai bandant “jungtis” per kažką kitą, pajunti, kad tai netikra; išspjauni su pasišlykštėjimu, net pagalvoji, kad reikia liautis ieškoti bendrystės, kad be reikalo trankai galvą į sieną. Bet vėl kažkas patraukia ir vėl esi šalia, nesuprasdamas, kodėl. Gerai įsiklausęs, atsisakęs visų žinomų “jungimosi” būdų ir priežasčių, pamatai, kad tai Kristus, kurio tu trokšti ir kurį sutinki, būdamas su kitu.

Po tokių akimirkų nieko nenori prašyti, tik dėkoti, kad tai įvyko, kad Dievas yra, kad tau leista pažinti Jį ir būti su Juo. Dėkoji už tą žmogų, su kuriuo sutinki savo Gelbėtoją. Ir, aišku, nebesinori daugiau tų sintetinių santykių, kuriuose ieškai kažko ir nerandi.

Esu Kaune, namuose. Vakar vakare ilgai kalbėjomės su tėvais. Gražu, kad jau galim taip paprastai ir atvirai pasikalbėti apie dalykus, kurie anksčiau buvo skaudžios temos (ar bent man tokios atrodė).

Noriu pasidalinti vienu epizodu. Man bekalbant apie paauglystės periodą, kai lankiau vaikų ir jaunimo teatrą, mama pasakė įdomų dalyką – aš visuomet, kur bebūčiau, stengiausi pirmauti. Teatre – įtikti vadovei, būti jos pripažintai, galbūt gauti svarbų vaidmenį; mokykloj, universitete – būti pirma pažymių ir aktyvumo prasme. Dabar atpažįstu, kad ir mano “bažnytinė” veikla kartais virsta dar vienu mėginimu būti pirmai, nusipelnyti medalį, pripažinimą. Panašiai ir su vaikinais – santykiuose stengiuosi pirmauti, parodyti, kokia esu šauni, arba koks jis lūzeris ir prastesnis už mane, tarsi ir čia turėčiau užsitikrinti sau lyderės vietą… Žiauru. Bet tai – tiesa.

Prieš pora dienų man labai “sukalbėjo” knygos “Scenarijai, kuriais gyvena žmonės” ištrauka. Apie knygą papasakosiu plačiau, kai perskaitysiu. O ta mane palietusi ištrauka buvo apie individualizmą ir konkurenciją. Kad tai yra pirmieji mūsų laimės priešai, atitraukiantys mus nuo tikro, lygiaverčio ryšio su kitais. Ir tai yra taip giliai mumyse, kad nebežinome, jog apskritai įmanoma elgtis kitaip. Mokame į aplinkinius žiūrėti arba iš aukšto, kaip viršesni, kaip diktuojantys sąlygas, arba iš apačios, kaip pavaldiniai, kartais kaip aukos, bet ne kaip broliai, bendradarbiai, kaip du tokie pat vertingi žmonės.

Kaip norėčiau išmokti draugauti! Kaip norėčiau paleisti tą iliuziją, kad būsiu laiminga tada, kai žūt būt būsiu pirma, geresnė už kitus… Kaip norėčiau vis tvirčiau tikėti, kad nepaisant mano veiklos ar gyvenimo rezultatų, pasiekimų, sulaukto pripažinimo, mano vertė nesikeičia – esu tiek pat vertinga ir taip pat mylima, nesvarbu, kurioje sąrašo vietoje būčiau!

Esu tikra, kad tai – maldos ir laiko klausimas. Labiausiai šiame kelyje reikia kantrybės ir pasitikėjimo, atpažinimo, kad skausmingos patirtys dažnai ir yra ėjimas iš konkurencijos ir individualizmo persmelkto mąstymo ir elgsenos į tą visišką pasitikėjimą besąlygine, nesibaigiančia Dievo meile man ir kiekvienam.

Kai susitinku su žmonėmis, kurie man labai įdomūs, kurių dėmesio, pripažinimo ir įvertinimo labai norėčiau, tampu “žavioji pleputė”. Įdomu stebėti save tokią… Mano vidinis teisėjas, nutaisęs rūstų veidą, sukala kaltinančius klausimus:

- kaip galiu pamilti (atsimenate? mylėti – didžiausia vertybė, kurios manasis teisuolis siekia visur ir visada) tuos žmones, jei iš tikrųjų nelabai jų pažįstu?
- kaip galiu pažinti, jei kaskart susitikusi su jais tauškiu, tarsi neužsiverianti pokštų, džiaugsmo ir žinojimo skrynia?
- kaip galiu būti pažinta, jei nebūnu savimi, nebūnu savyje, kai esu su jais?

Dabartinis mano pažinimas – tik iliuzija! (ar aš jau guliu nokautuota? ar jau supratau, kokiame blogame kelyje esu?)
Ir tikrai, galbūt tai tikra tiesa. Tuomet didelis gėris yra ta situacija, dėl kurios galiu tai suprasti! 

- turiu galimybę pažinti, kad esu tokia ir kad elgiuosi taip. Galiu tyrinėti, kodėl taip yra ir siekti dar didesnio pažinimo, dar didesnės draugystės pati su savimi,
- galiu būti kartu su žmonėmis, net jei kol kas neišeina būti iki galo savimi su jais; bet tie aukšti reikalavimai sau ir (tariamas) jų neįgyvendinimas nekeičia esminio fakto – esu ne viena, galiu dalintis bent tuo, kas šią akimirką esu,
- galiu atleisti sau ir dar kartą patirti dviejų savo dalių pleputės ir teisėjo - susitaikymą – kokia tai palaima!

Nepagrįstai tikiuosi iš savęs brandos, kuri pasiekiama su metais, su gyvenimo išbandymais, su kantrybe. Ir dar kartą sau mintyse pasikartoju: mano greitis – 60 minučių per valandą

P.S. Jei sutiksite išsiblaškiusią, šiek tiek egocentrišką ”pleputę Sigutę”, būkite jai atlaidūs. Ji tik nori būti graži, mylima ir priimta.

Vakar gavau dovanų pasakišką iš vilnos veltą avytę. Pavadinau ją Emi. Vakare jau gulėdama lovoje su pusseseryte, pasižadėjau pasekti pasaką… Avytė Emi su švelniais savo kailinukais išgelbėjo mane papasakosiu, kaip tai nutiko…

Ji stovėjo tykiai ant rašomojo stalo, ant baltų popieriaus lapelių krūvos, kaip ant kokios kalno viršūnės. Nuostabi mano draugė – tyli ir švelni. Šiandien gavau ją dovanų iš Monikos. Supratinga avelė – matė, kad neturiu jokios geros idėjos pasakai.

“Papasakok jai mano istoriją!” – sušnibždėjo ji, balta avytė su juodais kailinukais ir kailine kepure.

“O kokia tavo istorija?” – sutrikau, suraukiau kaktą. – “Tu man dar nespėjai papasakoti savo istorijos… Tu tik šiandien atsidūrei pas mane…”

Na gerai, – kreipiausi į pusseserę, kuri jau laukė kokio nors stebuklingo pasakojimo. – Papasakosiu tau apie avytę Emi, apie neilgą, bet labai įdomų jos gyvenimą.

Mūsų laikais gyveno tokia mergina, vardu Monika. Ji labai mėgo aveles. Net ant jos megztų kumštinių pirštinių ganėsi dvi švelniavilnės avytės (žalioje pievoje, po melsvu dangumi…). Artėjant Kalėdoms, Monika ilgai galvojo, ką galėtų padovanoti savo draugams… Jai taip nepatiko ta įkyri mintis, kad ji TURI kažką visiems dovanoti.

Su minčių aviliu galvoje, ji prisėdo prie kuokštelio vilnų. Balta ir minkšta vilna nusišypsojo Monikai: “Monika, nenusimink. Tu nieko neprivalai daryti per prievartą. Tu GALI. Paimk mane, noriu padovanoti tau labai gražią avelę”. Monika nusišysojo dar niekada vilna nebuvo jos užkalbinusi. Ji paėmė kuokštelį į šiltas rankas ir pradėjo velti.

Po pusvalandžiuko atsirado keli balti skirtingo dydžio spurgeliai. “Aš būsiu pilvas!” – suriko vienas. “O aš – galva. Aš labai protinga!” – išdidžiai tarė kita. Sujudinus stalą, ridinėtis pradėjo keturios būsimos kojytės – “Mes šokinėsim ir lakstysim. Aš būsiu pirma. Ne, aš pirma. Aš! Aš!..” – prasidėjo ginčai.

Monika surinko visas dalis ir ėmė siūti. Tiksliai taip, kaip dalys norėjo – kūnelis, galva, kojytės. Galiausiai priešais ją stovėjo balta avelė. Ji susigūžė. “Man gėda. Aš visai nieko neapsirengusi…” Monika nustebo – negi ir avelėms gėda būti nuogoms? Ji dar bandė įtikinti savo veltinuką, kad jos kailis labai švelnus ir ji neturi ko gėdytis. “Ne, vis tiek, prašau, aprenk mane”.

Tiek to. Monika ima juodą, dar švelnesnę vilną. Visą avytės kūnelį padengia tamsūs “kailinukai”. Tik kojos lieka baltos. “Galės braidyti po sniegą ir nesušlapti kailinukų”, – pagalvojo Monika. Ant avelės galvos ji uždėjo vilnonę kepuraitę. Tokią kaip iš Šūriko nuotykių, su atlėpusiom ausim. “Kokia graži kepuraitė… Atrodo, lyg būčiau su kasytėm”, – nusišypsojo avelė. Monika irgi šyptelėjo – kokia protinga jos avelė. Kaip gerai, kad galvos vietoje prisiuvo būtent šitą apskritimą!

Suskambęs Monikos telefonas truputį išblaškė jas abi.

- Klausau.
- Labas, Sigita. Taip. Gal ŠMC kavinėj už kokios valandos? Gerai, labai ačiū.

Padėjo ragelį.
“Eime”, – tarė ji savo avelei. – “Noriu supažindinti tave su Sigute”.
“Bet tu dar neprisiuvai man akyčių… Kaip galėsiu susipažinti su Sigute, jei nematysiu jos?”
“Tu pajusi, kokia ji gera. Juk mane pažįsti ir be akelių? Eime!”
Ji suvyniojo avytę į nosinaitę, įsidėjo į rankinuką, pati šiltai šiltai apsirengė (būtinai šalikas, kepurė, pirštinės su avelėmis) ir išskubėjo. Labai norėjo, kad jos naujoji veltinukė kuo greičiau susipažintų su Sigute, o pakeliui – su sniegu, autobuso vairuotoju, Vilniaus senamiesčio eglute, lemputėmis ir kitais gražiais šio pasaulio dalykais.

Per televiziją išgirdau rytojaus A.Čekuolio laidos anonsą. Viena iš temų – visai neseniai Lenkijoje įvykęs stebuklas, kai Eucharistinė duona (tas baltas apskritas daikčiukas kunigo rankose) tapo širdies raumens gabalėliu. Kristus tikrai dovanoja mums savo širdį per Mišias!

Pirmiausia mane truputį išgąsdino ši žinia. Dievas labai akivaizdžiai ir drąsiai apsireiškė materialiame pasaulyje. Kilo klausimas – kiek jis gali nepaisyti savo paties sukurtų dėsnių? Keistas mano klausimas… kiek nori, tiek gali ir nepaisyti juk viskas yra jo kūryba, viskas iš tiesų yra jo valdžioje. Kita vertus, kodėl tada Jis taip mažai ir retai apsireiškia? Bent susidaro įspūdis, kad retai… Juk galėtų dažniau gal ir tikinčiųjų, Jį sekančių būtų daugiau? (šituo abejoju, juk stebuklai daugiau paliečia protą, o ne širdį)

Kristus ir prieš mirtį bei prisikėlimą darė stebuklus, kurie neįsipaišo į jokias normas. Žmonės kėlėsi iš numirusių, tiesiog akyse pasveikdavo nuo baisiausių ligų. Tačiau Jis neišgydė visų to krašto nelaimingųjų, stebuklai buvo tik dalis Jo veiklos. Be to teologinėse knygose kalbama, kad ne stebukluose esmė. Esmė – Kristaus intencija. Jis vienintelis to meto “stebukladarys” (o juk buvo ir daugiau; ir mūsų laikais yra), kuris tai daro dėl žmogaus gėrio, kad jis pagytų, kad patirtų Dievo meilę, kad gyventų atnaujintą gyvenimą, kad užmegztų santykį su mylinčiu Dievu. Kristaus padaryti stebuklai atskleidžia, kad tikrasis Dievo troškimas – būti santykyje su žmogumi. Ne dėl savo gėrio, bet dėl žmogaus laimės ir pilnatvės. Mūsų Kūrėjas vis nori pasakyti, kad didžiausia laimė čia ir amžinybėje – būti meilės santykyje.

Čia buvo įžanga iš tirkųjų pavadinime užrašyta mintis aplankė mane tuoj po minėto stebuklo apmąstymo, prisiminus ankstesnę draugystę su vaikinu. Tai – mano paskutinė rimta draugystė. Ji truko ketverius metus. Nutrūko išsiskyrus mūsų požiūriui į tikėjimą ir skaistumą iki santuokos. Mums draugaujant aš įtikėjau ir norėjau keisti savo gyvenimą. Taip pat norėjau pakeisti ir savo draugą… Dabar matau daug egoizmo ir klaidų savo elgesyje, nors siekiai buvo gražūs. Vos įtikėjus, tikros meilės Dievui ir artimui buvo mažiau nei įkarščio, noro tuč tuojau viską pakeisti pagal naują kryptį… Visgi, nutiko, kaip nutiko. Manau, mudu dar susitiksime ir aš turėsiu progą atsiprašyti už žeidžiančius savo poelgius bei padėkoti už viską, kas buvo gražu.

Tai ir yra esmė – tarp mūsų tikrai buvo meilė. Dabar galiu tai matyti. Ir ypač per sunkumus, kai bandydavome vienas kitą suprasti ir kai mums nesisekdavo. Buvo (ir turbūt tebebūtų, jei susitiktume) dalykų jame, kurie man nepatiko, kuriems nepritariau, kurie erzino, lygiai taip turbūt ir iš jo pusės. Bet dabar žinau, kad ne tai yra svarbiausia, tai netrukdo meilei. Galbūt atvirkščiai – žmogaus ypatybės, įpročiai, savitas skonis yra dar geresnės aplinkybės mylėti – stengtis pažinti, suprasti ir priimti kitą žmogų tokį, koks jis yra, o ne tokį, kokio aš jo norėčiau. Juk ne vienodumas, bet įvairovė yra pasaulio grožis. Kad mylėtum, nereikia suvienodėti su kitu, kad neliktų skirtumų.

Sakau, meilė buvo… Ar man liūdna, kad tai baigėsi (ne meilė, ji amžina, bet mūsų draugystė)? Ar norėčiau, kad santykis vėl užsimegztų? Tai klausimai iš “o kas būtų, jeigu būtų…” srities. Kaip tik šiandien per “Tuzino” žaidimą šiek tiek susierzinau, kai moteriai, nors jau pasirinkusiai pinigus vietoj tolimesnio žaidimo vis tiek reikėjo žaisti ir žiūrėti, o kas būtų jeigu ji būtų pasirinkusi kitaip… Nesąmonė. Juk jau pasirinkta ir tas pasirinkimas viską iš esmės keičia.

Pats svarbiausias dalykas – dabartis. Ar moku šiandien atpažinti meilę santykiuose su žmonėmis? Ar moku mylėti tuos, kurie yra šalia? Ar turiu kantrybės nepabėgti iš santykių, kurie man atrodo sunkūs? Ar moku būti ištikima sunkiose situacijose?

Deja, ne visada. Turbūt tam ir reikia prisiminti praeitį, kad išmokčiau pamoką ir išlikčiau stipri šiandien. Kad iš praeityje patirtos meilės galėčiau semtis stiprybės nepabėgti, įsiklausyti į kito/kitų šalia esančių žmonių troškimus, jų esmę ir matyti daugiau nei tai, kas mus skiria, kas sunku, kas erzina. Pirmiausia dėkoti už tai, kad apskritai dabar esame kartu, nesvarbu, ar santykiai šiltesni ar nelabai sėkmingi. Juk šiaip jau tai niekas mums nepriklauso, viskas, ką turime ir išgyvename, yra kaip kažkas, ko nenusipelnėme ir ko apskritai galėtų nebūti. Juk tai, kad gimėme, jau yra dovana.

“Meilė buvo tarp mūsų”. Labai taiklus pasakymas. Meilė tikrai yra atskiras asmuo, nors ir gyvenantis bei besiskleidžiantis žmogaus širdyje. Kristus yra meilė. Ir pasirodo, tokia meilė, kuri dovanoja savo širdį kiekvienose Mišiose paprastoj mažoj “plotkelėj”… Baisiausia ir kartu gražiausia, kad visiškai laisvai galime Jo nepasirinkti.

Yra vienas žmogus, su kuriuo mūsų santykiai labai keisti. Jis laiko mane drauge, o aš jo nelabai suprantu, jis man kaip iš kitos planetos. Ką daryti? Kaip man elgtis su tuo žmogumi?

Apskritai, kas yra draugystė? Kaip ji atsiranda? Kokie žmonės gali draugauti? Ar reikia mokytis draugauti, ar tai įgimta?

Labai daug klausimų, į kuriuos atsakymų dar neturiu. Man tik keli dalykai aiškūs – draugystei reikia:

a) laiko;
b) atvirumo ir nuoširdumo, buvimo savimi;
c) pagarbos kito laisvei;
d) gebėjimo duoti, dovanoti, pamiršti save;
e) gebėjimo atleisti kitam ir sau;
f) humoro jausmo;
g) paprastumo.

Surašiau ir išsigandau – negi be viso šito negaliu draugauti? Negi reikia tiek daug, kad būčiau drauge?

Čia tik teorija. Bet, manau, nejučiomis tai įsigyvendina tikrovėje.

Ką dabar patiriu, tai kad draugystė (bet koks santykis) turi pereiti ir per skaudžius laikus. Skaitau knygą “Gelmių evangelizavimas”, kurioje rašo, kad turime daug iliuzijų ir reikia, kad jos sugriūtų. Tai santykiuose jos turbūt labiausiai griaunamos… Dieve, duok drąsos ir vilties, kad sugriuvus iliuzijoms liks kažkas gero

Draugaukim