Naujame darbe suprantu, kad esmė yra liautis jaudintis dėl klaidų ir pripažinti savo silpnumus. O! Kaip sunku yra tai padaryti! Jei nuskamba praeitos savaitės skelbimai arba kolega daro grubias klaidas eteryje, turiu saugotis nuo “pasaulio pabaigos”, tikros jausmų griūties mano viduje… Tikrai užverda baisus kaltinimų ir nepasitenkinimo – savimi, kitais, bendra tvarka, likimu ir t.t. – pragaras.

Tampa sudėtinga. Turiu ir savo jausmus “pakoordinuoti”, ir darbą padaryti, ir į mane besikreipiančių žmonių neatstumti. Sunkus uždavinys. O sunkiausia, kad turiu tarsi nuolat statyti savo sėkmę ir pripažinimą į pavojų: o kas, jei visi pamatys, kokia esu silpna… Kokia reikalinga kitų – pagalbos, užtarimo, palaikymo, kartais – sunkių žodžių nutylėjimo.

Baisu. Nuolat bijau, kad būsiu palaikyta tingine ir neatsakinguole, nuolat bijau, kad būsiu nemylima, nepriimta, manęs kaip asmens su visu tuo, ką turiu, kas esu, iš tikrųjų niekam nereikės. Nieko nėra blogiau už gyvenimą baimėje (net mano tėtis sutinka su tuo).

Man gyvybiškai reikia meilės, supratimo, palaikymo. Man gyvybiškai reikia mylėti, suprasti ir palaikyti.

Numanau, kad to reikia ir kitiems.

Ką galiu dėl to padaryti?