Jau gera savaitė kaip mylima mano kursiokė Donata išvykusi į Armėniją, kur puse metų savanoriaus: kelias valandas per dieną užsiims su vaikais ir rašys “handbook’ą” apie savanoriavimą Armėnijoje.

Su jos sutikimu cituoju kelias pastraipas iš pirmojo laiško:

“Šiandien pirmą kartą aplankiau vaikų namus, kuriuose turėčiau suprasti, kas yra praktinė savanorystė. Išėjau iš ten ne tik nusikalusi, bet ir biški pikta. Buvau su penkiais mažais dauno sindromo vaikais apie tris valandas. Su manim šiandien nebuvo Ilos (mano kambariokės lenkės) vaikų namuose, kuri jau turi patirties. Jai vakar, kai važiavom į kalnus leistis į urvą, įkando šuo ir ji turėjo apsilankyti pas gydytoją, bet nuo pasiutligės jos taip ir nepaskiepijo – tik aprišo. Taigi aš buvau su viena socialine darbuotoja ir tie vaikai man surengė tikrą išbandymą, na, jie tiesiog tokie yra, jie reikalauja dėmesio visokiausiais būdais, visą laiką nori būti apsikabinę, džiaugiasi mano plaukais ir sijonu ir nepasidalina jų. tiesą sakant, jaučiausi irgi šiek tiek neįgali, nes negaliu suprasto, kas vyksta, ką jie daro. Sudėtinga paaiškinti.”

Labai šypsojausi, net juokiausi, skaitydama šitą laiško dalį Donata yra mergina, kuri mėgsta turėti savo erdvę ir nepuola glebesčiuotis, tai vos tik bandau įsivaizduoti aprašytą situaciją su vaikais… Ji tikrai patiria kažką naujo Donatėle, laikykis :*