Prieš Velykas žiūrėjau vieną iš Kino pavasario filmų, dokumentinį “Mūsų viešas gyvenimas” . Tai filmas apie vyruką, kuris ekperimentavo su viešumu. Jis norėjo išsiaiškinti, kokią įtaką žmonėms daro žinojimas, kad jie yra stebimi. Pasibaisėjau. Žmonės nebeturi jokių ribų, atsiskiria nuo savęs, eina iš proto, daro bet ką, ko paprašai, kaip zombiukai, kaip marionetės. Nebelieka tikrovės ir atsakomybės už tai, ką padarei. Tik tai, kas ką ir kiek parašė tavo bloge, facebooke ar diskusijų “kambariuose”.

Šiek tiek atpažinau save. Jau esu čia rašiusi, kad intensyviai tikrinu šio blogo lankomumą. Taip pat pastebėjau, kad tik įsijungusi kompiuterį, žiūriu į skype ikonėlę apačioje – ar niekas neparašys? Tai siaubinga. Net nupurtė, kai supratau, kokia priklausoma esu ir kokie spąstai visos tos priemonės gali man tapti…

Siūlau pažiūrėti šį filmą. Po jo užsidegiau dingti iš interneto. Ištryniau profilį facebooke, skype programą, ketinau ir pasiduodu.lt ištrinti negrįžtamai. Sustabdė tik mintis, kad būtų truputį negarbinga taip nieko nepaaiškinus dingti. Tegu lieka, o aš grįšiu čia, jei tikrai turėsiu pasakyti ką nors svarbaus. Ką nors tokio, kas būtų verta jūsų ir mano laiko, praleisto šioje keistoje internetinėje erdvėje.

Iki